Turbūt beveik kiekviena mama ar tėtis, žvelgdami į ramiai miegantį ir besišypsantį savo naujagimį, ypač jei tai pirmasis vaikas, džiaugiasi, kad vaikelis gerai jaučiasi, yra patenkintas ir laimingas. Tačiau įdomu tai, kad naujagimio šypsena nėra susijusi su vaiko emocine būsena.
Tai vadinamoji endogeninė šypsena, kuri atsiranda vien dėl fiziologinių veiksnių: nustatyta, kad šia šypsena naujagimis šypsosi miegodamas ar snūduriuodamas (pavalgęs ar prieš pat valgant) ir ji yra susijusi su REM (greitųjų akių judesių) miego faze.
Pastebėta netgi tai, kad naujagimiams, turintiems įgimtų smegenų defektų, endogeninė šypsena gali pasireikšti taip pat dažnai, kaip ir normaliems vaikams. Maždaug tarp dviejų ir trijų mėnesių po gimimo endogeninė šypsena tampa retesnė.
Pirmojo mėnesio pabaigoje pradeda rastis egzogeninė, arba socialinė, šypsena. Iš pradžių ši šypsena atsiranda kartu su vis dar veikiančia endogenine šypsena.
Egzogeninės šypsenos atsiradimo laikas yra nulemtas genetiškai: monozigotinių dvynių šypsenos atsiradimo laikas labiau sutampa, nei heterozigotinių dvynių. Mokslininkai nustatė, kad, nors egzogeninę šypseną gali sukelti patys įvairiausi dalykai, dažniausiai ji atsiranda tada, kai kūdikis prieš save pamato kažką panašaus į žmogaus veidą: nosį, dvi akis ir kaktą, taip pat kai tas veidas linksi.
Šypsena dingdavo, kai veidas pasisukdavo profiliu arba trūkdavo kurio nors iš minėtų elementų. Pastebėta, kad veidas net nebūtinai turi būti žmogaus: kūdikiai taip pat pradėdavo šypsotis pamatę kaukę ar balioną su nupiešta nosimi ir akimis.
Vėliau, kai kūdikis prisiriša prie mamos, stipriausias stimulas šypsenai atsirasti tampa jos veidas.
Taigi nors naujagimiai ir šypsosi atsibudę, snūduriuodami ar miegodami, šios šypsenos negalima laikyti požymiu, kad kūdikis praneša apie savo pasitenkinimą, taip pat netgi negalime spręsti apie tai, jog jis jaučiasi patenkintas ar siekia bendravimo su kitu žmogumi.
Visos šios šypsenos prasmės atsiranda vėliau. Tai, kaip jaučiasi naujagimis, labiau vertiname remdamiesi savo patirtimi, taip, kaip jaustumėmės mes, jei šypsotumėmės, ar mintyse sumesdami, kaip jaustųsi kitas suaugęs žmogus, jei turėtų tokią pačią veido išraišką – tai yra, šypsotųsi.
Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
