Pernai grįžęs į prezidento postą naujai kadencijai V. Putinas iš karto tapo rimčiausia JAV užsienio politikos kliūtimi. V. Putino veiksmai padėjo Rusijai pagerinti šalies įvaizdį ir prisiminti supervalstybės laikus. Vis dėlto V. Putino politinė galia yra suręsta ant braškančių ekonomikos pamatų. Pastarosios bėdas V. Putinas taip pat gali suversti JAV.
Rusijos Achilo kulnas – suskystintos gamtinės dujos, kuriomis laivais galima aprūpinti bet kurią Žemės rutulio vietą.
Netikėta JAV transformacija į energetikos milžinę turėjo nustebinti Rusiją, kuri visą laiką gyvuoja prijungta prie energetikos išteklių eksporto lašelinės.
Pasaulinė suskystintų dujų rinka, kuriai nereikia jokių dujotiekių, yra tiesioginė grėsmė Rusijos interesams Europoje. Pastarajai net ketvirtadalį visų būtinų dujų tiekia „Gazprom“. Šiaurės Amerikos skalūnų dujų revoliucija transformuoja Europos dujų kainų diktatą nuo tiekėjų link vartotojų.
Rusija tebėra didžiausia energetikos išteklių eksportuotoja pasaulyje ir užima pirmą vietą naftos gavyboje bei antrą vietą dujų gavyboje. Pastarojoje nišoje šiuo metu pirmauja JAV.
Vis dėlto Europos rekonstrukcijos banko duomenimis, Rusija bus pajėgi išlaikyti esamą naftos gavybos lygį tik artimiausius 20 metų. Tuo tarpu Saudo Arabija šiandieninį gavybos lygį išlaikys dar 70 metų, Jungtiniai Arabų Emyratai – 90 metų.
Žinoma, Sibiro platybėse ir Arkties vandenyno dugne glūdi daugybė naftos, tačiau jos žvalgybai ir gavybai reikia itin daug investicijų, nes šie ištekliai slepiasi nepalankiose vietose.
V. Putinas kuo puikiausiai supranta esamą padėtį ir vykstančius pokyčius. Rusijos prezidentas pripažįsta, kad nėra paprasto būdo, kuris leistų padengti biudžeto išlaidas nepaisant mažėjančios išteklių kainos.
Ar augant konkurencijai energetinių išteklių rinkoje ir mažėjant pajamoms iš naftos bei dujų eksporto V. Putinas prieis liepto galą?
2000 metais V. Putinui užėmus prezidento postą išteklių rinkoje buvo prasidėjęs superciklas, kurį skatino 10 proc. siekiantis Kinijos augimas. Tuo metu ėmė augti naftos, dujų, anglies, geležies rūdos, vario ir kitų išteklių kainos. Politinė sumaištis Venesueloje, karas Afganistane ir Irake, uraganas Katrina – visi šie faktoriai mažino energetikos išteklių pasiūlą ir leido kilti kainai.
2008 metais Rusija džiaugėsi 7 proc. BVP augimu ir augančia viduriniąja klase. „Gazprom“ vakarėliuose buvo mėgaujamasi raudonaisiais ir juodaisiais ikrais, tuo pat metu buvo kalbama, kad bendrovės vertė neužilgo sieks 1 trln. JAV dolerių ir Rusijos energetikos milžinė taps brangiausia kompanija visame pasaulyje.
V. Putinas per pirmas dvi kadencijas turėjo galimybę reformuoti šalies ūkį ir sumažinti priklausomybę nuo energetinių išteklių eksporto. Deja, išteklių eksporto svarba tik išaugo. 2012 metų pabaigoje nafta ir dujos sudarė 70 proc. viso Rusijos eksporto. Tuo tarpu 1995 metais šis skaičius siekė kiek mažiau nei 50 proc.
Pajamos iš naftos ir dujų padengia pusę Rusijos biudžeto išlaidų ir sudaro 17 proc. BVP. „Gazprom“ sudaro 14 proc. visos Rusijos akcijų rinkos kapitalizacijos.
Priklausomybė nuo energetikos išteklių eksporto pradėjo kamuoti Rusiją praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Chroniška šalies ūkio liga nežada trauktis.
2009 metais naftos kaina nuo rekordinių 147 JAV dolerių smuko iki 34 JAV dolerių už barelį. Rusijos ūkis patyrė 8 proc. nuosmukį, kuris buvo didžiausias tarp visų pramoninių G20 valstybių. Nuo to laiko Rusijai nepavyko pasiekti trokštamo 5-6 proc. metinio augimo. Rusijos ūkio augimas lėtėja šeštą ketvirtį iš eilės, o „Gazprom“ vertė per šešis metus smuko 74 proc.
V. Putinas yra pareiškęs, jog energetiniai ištekliai yra Rusijos užsienio politikos įrankis. Dirbdamas Sankt Peterburgo mero pavaduotoju būsimasis Rusijos prezidentas parašė mokslinį darbą, kuriome siūlė išnaudoti šalies energetinius raumenis užsienio politikoje. Tapęs šalies vadovu V. Putinas ėmė įgyvendtini savo akademines svajones. 2006 ir 2009 Rusija viduržiemį nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. Visa Europa susidūrė su dujų stygiumi. Itin aktyviai energetikos korta buvo išnaudojama buvusiose Sovietinėse respublikose, kurioms teko susitaikyti su ilgalaikėmis sutartimis. Pastarosiose dujų kainai nustatyti buvo naudojama nepalanki kainos formulė.
V. Putino nurodymu buvo nacionalizuota naftos pramonė ir užkirstas kelias Vakarų naftos bendrovių investicijoms Rusijoje.
Vos tik „Jukos“ 2003 metais paskelbė planus parduoti dalį akcijų „Exxon Mobil“ ir „Chevron“, bendrovės vadovai sulaukė kaltinimų mokesčių slėpimu, o „Jukos“ buvo priversta bankrutuoti.
Dėl Kremliaus spaudimo „Shell“ atsisakė SGD projekto Sachaline ir leido jį įgyvendinti vietos bendrovėms. Tuo tarpu „Brtitish Petroleum“ pardavė savo dalį bendrovėje TNK-BP bendrovei „Rosneft“.
Tuo pat metu V. Putinas į naftos bendrovių vadovų postus pasodino patikimus asmenis arba bent jau užsitikrino jų lojalumą.
Energetikos pramonės mokesčiai yra V. Putino politikos ramstis, leidžiantis išlaikyti kariuomenę, saugumo struktūras, politinį elitą, didinti valstybines pensijas ir finansuoti skurdžiausius šalies regionus. Pastarosios rinkimų kampanijos metu V. Putinas žadėjo didinti atlyginimus gydytojams bei mokytojams, pakelti pensijas ir gausiau investuoti į kariuomenę. Tik bragūs energijos ištekliai gali padėti išpildyti šiuos pažadus.
Prieš penkerius metus buvo prognozuojama, kad netrukus bus pasiektas pasaulinis naftos gavybos maksimumas, o JAV taps vis labiau priklausoma nuo užjūrio išteklių.
V. Putinas nė nenumanė, kad horizontalaus gręžimo ir hidraulinio skaldymo dėka JAV 46 proc. padidins vietinę naftos gavybą.
Anot Tarptautinės Energetikos agentūros, iki 2020 metų JAV taps didžiausia naftos gamintoja, o 2030 metais užims pagrindinės eksportuotojos poziciją.
Be to, JAV stato tris SGD terminalus, skirtus suskystintų gamtinių dujų eksportui. Nauji SGD terminalai kyla Pietų Korėjoje, Australijoje, Mozambike, Tanzanijoje ir kituose regionuose. Spėjama, kad iki 2030 dujos taps svarbiausiu energetiniu šaltiniu visame pasaulyje.
Rusija yra sunerimusi dėl dviejų priežasčių. Pirma, vystomas SGD projektų tinklas užtikrins galimybę transportuoti dujas laivais ir privers „Gazprom“ mažinti dujų kainą arba atsisakyti savo rinkos dalies. Jau dabar Europa mielai perka anglis iš JAV, kurioje vartotojai pereina prie aktyvesnio dujų vartojimo. Šiuo metu Rusija užima trečią vietą anglių eksporto nišoje, tačiau netrukus ją gali aplenkti JAV.
Antra, Rusija yra verčiama atsisakyti esamos dujų kainodaros, kuomet dujų kaina yra susiejama su naftos kaina. Birželį Rusija buvo priversta peržiūrėti sutarties sąlygas su Vokietijos bendrove RWE, nes pralaimėjo ginčą dėl kainodaros arbitražo teisme. Šiuo metu „Gazprom“ bando derėtis naujas sąlygas ir su kitais klientais Europoje.
Savo ruožtu ES tiria galimus antikonkurencinius „Gazprom“ veiksmus ir iki metų pabaigos gali nubausti Rusijos bendrovę.
Ilguoju laikotarpiu Rusijos dujų rinkai gali smogti skalūnų gavyba Lenkijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje.
Virš Rusijos pakibusi SGD konkurencijos grėsmė, verčia politikus imtis netradicinių sprendimų. Netrukus Rusija įteisins konkurenciją šalies dujų ekporto rinkoje ir „Gazprom“ praras ilgai saugotą monopolį. Šalis ruošia įgyvendinti savo SGD projektus. Europoje „Gazprom“ bus priversta mažinti kainas ir atsisakyti dalies rinkos, todėl Rusija žvalgosi į Azijos rinkas.
Pagrindinis V. Putino laukiantis iššūkis – atgaivinti šalies energetikos sektorių ir sumažinti ūkio priklausomybę nuo išteklių eksporto.
Rusija privalo investuoti į rytinės šalies dalies infrastruktūrą ir skatinti informacines technologijas, aviacijos pramonę, variklių ir turbinų gamybą, pramoninės technikos vystymą.
V. Putino opozicija Rusijoje beveik neegzistuoja todėl prezidentas turi unikalią galimybę vykdyti nepopuliarias reformas. Neįgyvendinus reformų, Rusija bus pasmerkta lėtam augimui ir nuolatos smunkančiai gyvenimo kokybei.
