REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

10 brutalių Šiaurės Korėjos paslapčių (II)

Naujos kastos ir kanibalizmas

Jei viskas vyktų taip, kaip nori valdančioji Kimų šeima, visas pasaulis tikriausiai manytų, jog Šiaurės Korėja yra tikras rojus, o jos vadovai – palaiminimas, atsiųstas iš dangaus. Nereikia nė sakyti, kad šalies žiniasklaida yra linkusi pagražinti situaciją, o dėl ypatingai griežtos turizmo politikos sudėtinga gauti tikslios informacijos apie tai, kas vyksta šioje uždaroje, totalitarinėje valstybėje. Tačiau dėka kelių per sienas prasigaunančių žurnalistų vis tik pavyksta susidaryti bent apytikslį vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta po įspūdinga propagandos skraiste. Kaip parodo Listverse.com pateikiami faktai, grožio čia – nedaug.

REKLAMA
REKLAMA

5. Trijų kastų sistema

1957 metais, kai Kim Il-Sungas stengėsi išlaikyti Šiaurės Korėjos kontrolę, buvo pradėtas šalies populiacijos tyrimas. Tyrimo rezultatas – visiškai pakeista socialinė sistema, pagal kurią gyventojai buvo priskirti vienai iš trijų klasių: priešams, dvejojantiems arba „šerdžiai“. Paskyrimas priklausė ne nuo paties asmens, o nuo jo ar jos šeimos istorijos.

REKLAMA

Tie, kurių šeimos buvo lojalios valdžiai buvo priskirti „šerdžiai“ – jiems suteiktos didžiausios galimybės. Šios klasės atstovai yra politikai ir glaudžiai su valdžia susiję asmenys. Vidurinės klasės korėjiečiai laikomi neutraliais. Jie nėra nei baudžiami, nei skatinami, bet mažai tikėtina, kad jie kada nors galėtų patekti į „šerdį“. Šiaurės Korėjos klasių sistemoje labiau įprastas judėjimas iš aukštesnės į žemesnę klasę, nei atvirkščiai. Priešų klasei priklauso asmenys iš šeimų, kurios kaltintos tokiais nusikaltimais kaip krikščionybės išpažinimas arba žemės nuosavybė. Šios klasės nariai yra paskelbti ardomuoju veiksniu, ir, pasak Kim Il-Sungo, kelia didžiausią grėsmę valdžiai. Dėl šios priežasties jiems nėra suteikiama teisė į mokslą, galimybė gyventi Pjongjange. Jie pamažu įstumiami į visišką skurdą.

REKLAMA
REKLAMA

4. Trąšos iš išmatų

Šiaurės Korėja yra kalnuota, čia dažnos sausros, ilgos ir atšiaurios žiemos, trumpos ir lietingos vasaros. Apie 80 procentų valstybės teritorijos yra kalnai ir kalvos, tad jaučiamas didelis derlingos žemės trūkumas. Siekdama spręsti šį klausimą Šiaurės Korėja visuomet gaudavo trąšų iš užsienio: iki suirimo trąšas siuntė Sovietų Sąjunga, vėliau šią pareigą perėmė Pietų Korėja, kuri per metus atsiųsdavo apie 500 tūkst. tonų trąšų.

Tačiau 2008 metais Pietų Korėja nustojo tiekti trąšas ir Šiaurės Korėjos ūkininkai turėjo spręsti susidariusią padėtį – imta naudoti išmatas. Tai netrukus tapo ir oficialia valstybės programa. Buvo nurodyta, kad fabrikai turi užpildyti dviejų tonų išmatų kvotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

3. Pietų Korėjos pilietybė

Iš Šiaurės Korėjos bėga tiek daug žmonių, kad jų niekas nenori priimti. Kinijos oficiali politika yra siųsti juos atgal per sieną. Tada pabėgėliai arba nubaudžiami mirties bausme arba dešimtmečiams siunčiami į darbo stovyklas. Tik Pietų Korėja priima beveik visus pabėgėlius: asmenys iš Šiaurės Korėjos, kurie nėra nusikaltėliai, iš karto gauna pilietybę, apmokymus darbui ir netgi psichologinę pagalbą. Be to, jiems paskiriama gyvenamoji vieta ir 800 dolerių parama per mėnesį. Pietų Korėja verslininkams siūlo 1800 dolerių paskatą už pabėgėlio įdarbinimą.

REKLAMA

Nors pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos oficialiai turėtų pristatyti dokumentus, įrodančius savo pilietybę, dažnai į tokius reikalavimus nekreipiama dėmesio. Tais atvejais, kai atvyksta buvę darbo stovyklų kaliniai, jie paprasčiausiai neturi jokių dokumentų. Nuo 1953 metų Pietų Korėjoje tokiu būdu apsigyveno apytiksliai 24,5 tūkst. pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos. Nuo 2000 metų Pietų Korėja per metus priima apytiksliai 1000 asmenų. Kinijos valdžia teigia, kad maždaug 200 tūkst. pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos slepiasi jų šalies kalnuose ir kaimo vietovėse. Nemaža dalis tų, kuriems pavyksta ištrūkti iš Šiaurės Korėjos teritorijos per Kiniją, miršta bekeliaudami į Pietų Korėją.

REKLAMA

2. Kanibalizmas

Didžiulis badas nusiaubė Šiaurės Korėją tarp 1994 ir 1998 metų. Dėl potvynių nenaudojami tapo didžiuliai dirbamos žemės plotai. Šiuo laikotarpiu mirė apie 3,5 milijono korėjiečių (apytiksliai 10 procentų populiacijos).

Kai paskutinius maisto likučius pagal Songuno politiką konfiskavo armija, Šiaurės Korėjos gyventojai pradėjo valgyti naminius gyvūnėlius, tada vabzdžius ir medžių žievę, o galiausiai – savo vaikus. Netgi atsirado posakis: nepirk mėsos, jei nežinai, iš kur ji atkeliavo. Pasak iš Šiaurės Korėjos pasprukusių asmenų, žmonės ieškodavo aplink stotis valkataujančių vaikų, apsvaigindavo juos vaistais ir gabendavo į namus. Tolimesnis jų likimas aiškus kiekvienam...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Yra informacijos, kad už kanibalizmą mirties bausme buvo nubaustas mažiausiai vienas asmuo. Nors tikima, kad kanibalizmo baimė yra kur kas labiau paplitusi nei pats kanibalizmas, labai daug tiesioginių pasakojimų patvirtina šiuo siaubingus gandus.

1. Kankinimų kalėjimai

Iki šiol yra labai mažai žmonių, kuriems pavyko pasprukti iš Šiaurės Korėjos darbo stovyklų ir išgyventi tiek, kad galėtų papsakoti apie jų siaubus. Tarp gyvų pabėgėlių žnomas tik vienas asmuo, kuriam pavyko pasprukti iš 14-osios - žiauriausios iš visų - stovyklos, į kurią siunčiami tik rimčiausi politiniai nusikaltėliai. Šis asmuo yra Shinas Dong-hyukas, kurio istorija yra papasakota knygoje „Pabėgimas iš 14-osios stovyklos“.

REKLAMA

S. Dong-hyukas gimė jau pačioje stovykloje, kadangi jo dėdė paliko armiją ir pabėgo į Pietų Korėją. Kai jam buvo 14 metų, jo mama ir brolis bandė pabėgti iš stovyklos. Kai juos sugavo, keturiolikmetis Shinas buvo nugabentas į „kalėjimą kalėjime“ – požeminį kankinimų kalėjimą. Pasak jo, jis buvo surakintas grandinėmis ir pakabintas žemyn galva – tokioje padėtyje jis buvo klausinėjamas apie savo motinos pabėgimą. Kai šis metodas nesuveikė, jis buvo pakabintas už rankų ir kojų taip, kad jo kūnas primintų U raidę, ir leidžiamas žemyn link karštų anglių pilnų dėžių. Jo krūtinė buvo perverta kabliu, kad sulaikytų jį nuo judėjimo, kai oda ant nugaros pamažu dengėsi pūslėmis ir degė.

REKLAMA

Tarp tardymų jis būdavo paliekamas mažoje betoninėje celėje, kur 24 valandas per parą degė šviesa. Žaizdose atsirado infekcijos, kuris dar padidino jo kančias. Būdamas celėje Shinas girdėjo kitų kankinamų kalinių riksmus ir, jo manymu, ten patekdavo šimtai žmonių. Šiame kalėjime jis praleido septynis menėsius.

Paskui paaiškėjo, kad jis išgirdo savo motiną kalbančią apie pabėgimą ir informavo sargybinį. Sargybinis pranešė apie pabėgimą, bet niekuomet nepaminėjo Shino. Kai jo istorija buvo patvirtinta, sargybinio niekas niekada nebematė, o Shinas buvo paleistas iš kankinimų kalėjimo kaip tik tuo metu, kad galėtų stebėti mirties bausmės įvykdymą savo motinai ir broliui.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų