Baltarusijos pasienio miesto Astravo kaimynystėje netrukus išdygs atominė elektrinė. Jau vyksta parengiamieji statybos darbai. Pats Astravo miestas atvykėlius pasitinka puikiai sutvarkytomis gatvėmis ir prižiūrėtais gėlynais, tačiau ne visi astraviškiai džiaugiasi būsima AE. Astravo bendruomenė pasidalijusi į dvi stovyklas – vieni yra kategoriškai prieš elektrinės statybas, o kiti tikisi, kad tai sukurs ekonominį rojų vietiniams.
Vaisių kioskelyje dirbanti Marija apie gyvenimą Baltarusijoje kalbėjo optimistiškai. Paklausta apie tai, ar lyginant atlyginimus ir kainas pavyksta pragyventi, sakė: „Kol kas negaliu sakyti, kad labai alkstame. Daugiau dirbsi – daugiau ir uždirbsi. Nedarbo Astrave nėra – kas tikrai darbo ieško – randa.“
Misija – pragyventi už 300 litų
Kita miesto gatvėje sutikta ir vardo Balsas.lt žurnalistams nepanorusi pasakyti pašnekovė sakė, kad jei AE Astrave statoma, vadinasi jos reikia: „Jei tai daroma, vadinasi, mūsų vyriausybei to reikia, tuomet to reikia ir mums. Mes laukiame naujų darbo vietų, juk žmonės nori ir gali dirbti.“ Moteris teigė, kad darbo rinkoje atsigavimas jau dabar jaučiamas. Kaip teigia elektrinės statytojai, šiuo metu AE statybos aikštelėje darbuojasi apie 1,5 tūkst. darbininkų, o ateityje planuojama, kad elektrinėje dirbs 8 tūkst. darbininkų. Vietinė valdžia jau spėjo pasigirti, kad kvalifikuotų AE darbuotojų atlyginimai sieks iki 3,5 tūkst. litų.
Kalbinta moteris prasitarė, kad AE statybos gerokai paveikė ir vietinių gyventojų atlyginimus – jie sumažėjo. Pašnekovė teigianti, kad veikiausiai mažinamas finansavimas kitose valstybinio sektoriaus srityse ir kaupiamos lėšos statybai.
„Niekas mums nieko nepaaiškino, atlyginimai tiesiog sumažėjo, mums sakoma, kad sovietmetis baigėsi. Kokie čia atlyginimai, pasidomėkite, kiek iš tiesų uždirba mokytojas. Mokyklos virėjos atlyginimas yra 1 000 400 rublių (apie 292 litai – aut. pastaba). Už tokius pinigus viena žmogus neišgyventų, o reikia vaikus išlaikyti, už komunalines paslaugas mokėti“, - situacija piktinosi pašnekovė.
Černobylis pasivijo Astrave
Yra ir kategoriškai nepritariančių AE statybai astraviškių. Viena iš jų – Galina. Tuo metu, kai 1986-ųjų gegužės pabaigoje sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius Ukrainoje, visa jos šeima gyveno Pripetėje. ,,Aš iš tos zonos čia atvažiavau. Mes iš ten atbėgome į Astravą po avarijos. Namas prapuolė, viskas, kas buvo užgyventa, prapuolė. Atvažiavome be nieko, kaip stovime. Teko viską pradėti nuo nulio“, - pasakojo ji balsas.lt žurnalistams, atvykusiems pasidomėti, kaip Baltarusijos gyventojai vertina savo šalies valdžios planus pastatyti atominę jėgainę. Moteris su vyru, dirbusiu atominėje elektrinėje, buvo ką tik susituokę.
Deja, nuo gautos apšvitos dozės, jis netrukus susirgo, greitai prarado sveikatą, o prieš trejus metus pasimirė. Dėl Černobylio tragedijos moteris neteko ir tėvų – kai jauna šeima bėgo nuo radiacijos, jie atsisakė palikti savo namus pavojingoje zonoje, todėl nuo išvykimo vieni su kitais taip nė karto ir nesusitiko. O po kelerių metų tėvai mirė. Jauna pora vaikų taip ir nesusilaukė. Todėl dabar, prisimindama, kaip atvykusi į Astravą šeima neturėjo nei drabužių pamainos, nei namų apyvokos daiktų, nes viskas, kas buvo tėvų ir jų užgyventa, liko anapus ribos - namuose, kurie iš kadaise jaukių tapo mirtinai pavojingi, Galina su neslepiama nuoskauda sakė dabar likusi visai viena. O Černobylis, nuo kurio jie bėgo 1986-aisiais, ją pasivijo čia. Net keliomis prasmėmis.
