REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Išdidžiai civilizacijos lopšiu vadinama Persija spaudos antraštėse dažniau šmėsteli ne kaip istorinių vertybių mėgėjų ar smalsių turistų traukos centras, o kaip uždara ir net baugoka šalis. Šiuolaikiniams keliautojams, išdrįsusiems mesti iššūkį stereotipams, Iranas atskleidžia ne tik savo savitumą, istorinius turtus bei nesumeluotą svetingumą. Apie tai, kuo keliautojus žavi Iranas, kalbamės su knygos „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ autore Rita Matulionyte.

Kaip kilo mintis rašyti knygą apie Iraną?

Kai vykau į Iraną, knygos rašyti neplanavau. Norėjau pažinti šalį, bet po metų, praleistų Irane, jaučiausi labai įsiskolinusi vietos žmonėms už tai, kad manimi nuoširdžiai rūpinosi, buvo itin svetingi ir paneigė visus iki tol apie šią šalį girdėtus mitus. Nusprendžiau, kad negaliu tylėti ir turiu pasidalyti tuo, ką pati mačiau. Iš pradžių planavau knygą rašyti angliškai, bet paskui pagalvojau, kad kitomis kalbomis knygų apie Iraną yra ne viena, o štai lietuviškai – ne.

Kodėl nusprendėte keliauti būtent į Iraną?

Viskas prasidėjo, kai gyvendama ir dirbdama Vokietijoje susipažinau su iraniečiu, kuris mane pakvietė atvykti į savo gimtinę. Tuo metu buvau pavargusi nuo keliavimo dėl paties keliavimo ir norėjau pažinti šalį giliau, pamatyti kultūrą, žmonių mąstymo būdą. Iranas tapo ta galimybe.

REKLAMA
REKLAMA

Ką apie Iraną žinojote prieš ten vykdama?

Apie šią šalį žinojau labai mažai. Anksčiau Iranas manęs kaip nors išskirtinai nedomino, nejaučiau kokio nors ypatingo susižavėjimo šia šalimi. Buvau girdėjusi tik padrikus faktus apie šią šalį iš žiniasklaidos. Tuo metu net nežinojau esminių skirtumų tarp Irano, Irako, Saudo Arabijos ar Afganistano.

REKLAMA

Buvau girdėjusi įvairiausių gandų – neva šioje šalyje moterys yra užmėtomos akmenimis, negali vairuoti automobilių. Tuomet klausdavau savo draugo iraniečio, ar tai tiesa, kad nuvykusi negalėsiu išeiti į gatvę? Draugo atsakymas buvo toks: kad ir ką tau sakyčiau, tu vis tiek manimi netikėsi, tad įsitikinti galėtum tik pati nuvykusi į Iraną.

Koks buvo pirmasis įspūdis, vos nuvykus į šalį?

Juoda skraisčių jūra – toks pirmasis prisiminimas. Eini gatvėmis ir visur matai daug moterų juodomis skraistėmis. Iranas nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, pirmoji pažintis nesukėlė ypatingo susižavėjimo, verčiau slogumo jausmą. Viešumoje jaučiamas laisvės trūkumas, žmonės atrodo uždari ir įsitempę, keliaujantys iš taško A į tašką B.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau greitai supratau, kad dikrasis iraniečių gyvenimas ir Irano žmonių būdas atsiskleidžia namų erdvėje. Būtent čia pajutau tikrąją žmonių šilumą, optimizmą, kuris egzistuoja nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų. Iraniečiai moka daug juoktis, dalytis, globoti, padėti vienas kitam.

Papasakokite apie šeimą, kurioje gyvenote?

Irane praleidau maždaug metus, visą šį laiką gyvenau šeimoje, kuri pagal savo pajamas galėtų būti priskirta aukštesnei ar vidutinei klasei. Vykdama į šalį pramokau persų kalbos, be to, Irane nemažai žmonių kalba angliškai. Patarimų knygelių į Iraną vykstantiems turistams su kalbos pradmenimis nėra, tad teko kalbos pamokėlių ieškoti internete. Būdama Irane persiškai supratau daugiau nei pati galėjau pasakyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šeima, kurioje gyvenau, yra gana tipiška vidutinio dydžio šeima, joje užaugo trys vaikai. Du sūnūs ir dukra. Įdomu, kad du vyresnieji vaikai – sūnus ir dukra – jau išsiskyrę. Toje visuomenėje, atrodytų, tai iš viso nėra priimtina, tačiau skyrybų skaičius Irane pastaraisiais metais ypač išaugo, skyrybų statistika panaši kaip Lietuvoje.

Tiesa, kalbant apie šeimą Irane, reikia pridurti, kad šeima taip pat laikomi ir tolimesni giminaičiai – dėdės ir tetos bei pusseserės ir pusbroliai yra labai artimi šeimos nariai, todėl grįžtant iš kelionių dovanų reikia parvežti visai giminei.

Ar dėl kalbos barjero ir kultūrinių skirtumų nesijautėte svetimšalė Irane?

Ten svetimšale jaustis neįmanoma. Iraniečiai yra patys svetingiausi žmonės, kuriuos man yra tekę sutikti. Jie svečius priima šiltai, jais domisi, rūpinasi. Jei net nesupranti kalbos, būdamas žmonių susibūrimuose, kur bendraujama grupelėmis, jaučiama šiluma, džiaugsmingas klegesys. Atrodo, kad net nebūtina suprasti, apie ką kalba žmonės, gali tiesiog sėdėti ir mėgautis.

REKLAMA

 

 

Sovietmečiu Lietuvoje pasirodęs užsienietis tapdavo vietinės gyvenvietės atrakcija bent keletui dienų. Ar neteko nieko panašaus patirti viešint Irane?

Irane, skirtingai nei kitose besivystančiose šalyse, nesijaučiau esanti apžiūros objektas. Čia sutikę svetimšalį žmonės nepuola su juo perdėtai įkyriai bičiuliautis ar galvoti, kad atvykęs iš labiau išsivysčiusios šalies esi labai turtingas ir pan. Irano žmonės gerbia save ir laiko lygiais su Vakarais. Jie į žmogų nežvelgia „iš viršaus“, lygiai taip pat nežiūri „iš apačios“. Šie žmonės nieko iš atvykėlio nesitiki ir nieko įkyriai nesiūlo pirkti, niekas nesikabinėja gatvėje bandydamas ko nors išprašyti, ar ką nors įsiūlyti. Šie žmonės atvykėlius priima su pagarba,šiluma ir ypatingu svetingumu.

REKLAMA

Ar pavyko pastebėti ir kokių nors neigiamų Irano visuomenės bruožų?

Žinoma, Irane yra visko – juk mums Vakaruose žinomi stereotipai apie šį regioną nekyla iš niekur. Prieš rašydama knygą svarsčiau, ar rašyti tik apie gražiąją, ar ir apie blogąją Irano pusę. Nusprendžiau daugiau rašyti apie gražiąją – juk turime tiek negatyvių įsivaizdavimų apie šią šalį, kad reikia daug pozityvios informacijos, norint atstatyti šalies reputaciją. Nepaisant to, Iranas tikrai nėra tobulas. Viena problematiškiausių sričių – politika, tačiau nenorėdama kelti problemų nei sau, nei savo iraniečiams draugams, apie ją knygoje praktiškai nerašau. Tiesa, knygoje miniu keletą dalykų,, kurie man nepatiko, pavyzdžiui, kad Irano žmonės yra gana suvaržyti religinių įstatymų, ypač moterys. Irano visuomenė smarkiai modernėja – ar pastebimas joje kartų konfliktas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, kartų konfliktas labai pastebimas. Tačiau Irano istorija – sudėtingesnė nei pas mus, todėl ir kartų konfliktas šiek tiek kitoks. Vyresnioji, pensinio amžiaus, karta yra išgyvenusi moderniuosius laikus (iki 1979-ųjų Islamo revoliucijos), kai Iranas buvo „atsisukęs į Vakarus“ – tada merginos galėjo vaikščioti trumpais sijonais, nešioti purias šukuosenas, neribojamos dirbo.

Po revoliucijos nebeliko tam tikrų laisvais laikytų dalykų ir buvo grįžta prie itin griežtų taisyklių, religinių ribojimų. Tad dabartinių senjorų karta matė novatorišką ir konservatyvųjį Iraną – kai kurie jų liko liberalūs kaip iki revoliucijos, kai kurie – tapo konservatyvūs. Tuo tarpu dabartinis jaunimas turėjo progos patirti tik griežtąjį islamiškąjį režimą, kai kurie priima jį kaip savo kultūros dalį, kai kurie jam priešinasi, slapčia gyvena pagal liberalias vakarietiškos visuomenės vertybes. Tad Irane galima sutikti ne tik liberalaus jaunimo ir konservatyvių senjorų, bet ir atvirkščiai – liberaliais išlikusių senjorų ir konservatyvaus jaunimo.

REKLAMA

Liberalus jaunimas dažnai nebepaiso dar vis galiojančių griežtų islamiškų taisyklių ar socialinių normų. Pavyzdžiui, nors pagal įstatymą vyras ir moteris negali eiti gatve kartu, jei yra nesusituokę, o apie jokias draugystes iki santuokos negali būti net kalbos, draudžiama gerti alkoholį ar žiūrėti satelitinę televiziją, tačiau realybė kitokia – vyksta mišrūs vakarėliai, mišrios draugų kompanijos keliauja, poros draugauja ir skiriasi, alkoholio rasti galima daugelyje vakarėlių, o užlipus ant bet kurio daugiabučio namo pamatysite nelegalių satelitinių lėkščių jūrą. Dalis senosios kartos žmonių visa tai supranta ir priima, nes patys tikėjo modernia visuomene, bet tam tikra dalis žmonių yra konservatyvių pažiūrų ir tiki revoliucijos vertybėmis.

REKLAMA

Lietuvos jaunimas dažnai savo ateitį įsivaizduoja emigracijoje. Ar jauni Irano žmonės mato savo ateitį tėvynėje?

Labai daug jaunų žmonių nori ištrūkti iš Irano. Daugelis mano sutiktų jaunų žmonių jau buvo pateikę ar ruošė dokumentus išvykti arba mokosi kalbos ir ateityje planuoja išvykti.

Irano jaunimas svajoja bent pakeliauti už šalies ribų. Europa bei Amerika jiems atrodo svajonių kraštai. Apie tokias klasikines turizmo kryptis kaip Prancūzija, Italija, Graikija, Portugalija jie žino daug ir ieško būdų, kaip šiuo kraštus pamatyti. Suprantama, kelionės į užsienį įkandamos ne visiems: Irane esama žmonių, kurie turi tiek pinigų, kad vargu ar kas nors Lietuvoje tiek turi, bet yra taip vargingai gyvenančių žmonių, kurie kažin ar kada nors buvo išvykę iš savo kaimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Keliautojai yra pasakoję, kad Irano banke užsienietis pralaikomas apie valandą, net jei nori tik išsikeisti pinigus, o apie internetą iš viso kartais galima tik pasvajoti. Ar gyvendama Irane pakankamai komfortabiliai jautėtės?

Galbūt aš tikėjausi, kad ši šalis bus dar mažiau išsivysčiusi, todėl tai, ką pamačiau, manęs nešokiravo. Dėl bankų jokių bėdų neturėjau, tačiau dėl interneto nuolat kilo problemų – jis lėtas, stringantis ir naršymas kainuoja daug nervų. Šalyje yra ir daug stebinamai modernios infrastruktūros, ypač ligoninėse, gamyklose diegiami modernūs inžineriniai sprendimai.

Žinoma, esama ir tokių dalykų, kurie šiek tiek glumina: miesto gatvėse tarp važiuojamosios kelio dalies ir šaligatvio yra grioviai, kuriuose kaupiasi šiukšlės. Šaligatviais taip pat ne itin rūpinamasi, tad dviračiu važiuoti neįmanoma, o kaip judėti negalią turinčiam žmogui, apskritai sunku įsivaizduoti.

REKLAMA

Pasaulio spaudoje plačiai nuskambėjo faktas, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Iranui taikomos sankcijos tiesiogiai pastūmės šalies ekonomiką žlugimo link. Ar stebint paprastų žmonių gyvenimą teko matyti, kad toks politiškai motyvuotas pasmerkimas turi neigiamų pasekmių?

Taip, tai labai matyti, nes JAV ėmus taikyti sankcijas, maisto ir kitų prekių kainos Irane pradėjo augti sunkiai suvokiamu greičiu. Per savaitę mėsos kaina galėdavo šoktelti iki 30 proc. Ėmė kristi vietinės valiutos perkamoji galia, prasidėjo infliacija, o doleris ėmė kilti kasdien. Teko girdėti, kad parduotuvėse produktų kainos imtos tiesiogiai sieti su tos konkrečios dienos dolerio kursu, nes prekybininkai nebespėjo keisti etikečių.

REKLAMA

Verslininkams, kurie turi bendradarbiauti su užsienio valstybėmis, tai buvo didelis smūgis, nes uždrausta prekyba, pervesti pinigų užsienio partneriams pasidarė praktiškai neįmanoma. Verslininkai ėmė ieškoti būdų, kaip pervesti pinigus per netiesioginius šaltinius ir kaip atsigabenti prekių.

Irano gyventojai daug vilčių sieja su naujai įvykusiais rinkimais ir tikisi, kad naujoji valdžia ieškos išeičių iš šios sudėtingos situacijos. Dar viena itin opi šalies problema – didelis jaunimo nedarbas.

Moterys Irane – kuo jos panašios ir kuo skiriasi nuo europiečių?

Didžioji dauguma Irane sutiktų moterų dirba, o tos, kurios nedirba, pačios pasirinko tokį gyvenimo būdą ir turėjo tam sąlygas. Ten vis dar egzistuoja supratimas, kad šeimą išlaikyti privalo vyras, o moteris dirba savo malonumui. Irane labai vertinamas išsilavinimas, šios šalies moterys atkakliai to siekia.

REKLAMA
REKLAMA

Nors dailiosios lyties atstovės daugelyje vietų, pavyzdžiui, eidamos į darbą, turi dėvėti čadrą, grįžusios namo skuba pasipuošti ryškiais apdarais, mėgsta gausų makiažą. Žinoma, turinčios aukštesnį išsilavinimą ir priskiriančios save aukštesniajai klasei rengiasi kukliau, bet kuo paprastesni žmonės, tuo labiau privačiuose vakarėliuose mėgstami ryškūs apdarai, trumpi sijonai, suknios nuogomis nugaromis ar milžiniškos šukuosenos. Irano moterys daug laiko ir energijos skiria savo grožiui pabrėžti. Šiuo metu šalyje itin populiarios nosies plastinės operacijos – pageidaujama tiesios europietiškos nosies.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų