REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jaunimo užimtumo programos – vyresnių gyventojų diskriminacija (III d.)

R. Lazutka: ar mes vieną grupę paremsime, ar kitą, darbo vietų nuo to nepadaugės

Jaunimo užimtumo programos ir padidintas dėmesys jaunų žmonių įdarbinimui nemažą būrį vyresnių paliko tiesiog ant ledo.

Jaunimo užimtumo programos ir padidintas dėmesys jaunų žmonių įdarbinimui nemažą būrį vyresnių paliko tiesiog ant ledo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmosiose dviejose šio straipsnio dalyse rašėme, kad 50-mečių bedarbių nuomone darbdaviams jie jau seniai neįdomūs – jie renkasi jaunus, net jei pastariesiems gerokai trūksta patirties. Visa paslaptis – jaunuolių iki 29-erių metų įdarbinimas subsidijuojamas, o juos dirbti priėmusiems darbdaviams siūlomos įvairios lengvatos. Didžiąja dalimi tai lemia ES politika.

REKLAMA

Lietuvos darbo biržos (LDB) pateikti duomenys rodo, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas, nors ir labai nenoriai, pripažino, jog balsas.lt pašnekovų, teigusių, kad jeigu tau jau 45+ ar 50+, darbdaviams esi neįdomus, žodžiuose yra nemažai tiesos, o  darbo rinkoje iš tikrųjų egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus.

Apie ją garsiai nekalbama, ji neafišuojama, bet priežasčių, dėl kurių pasirenkamas jaunesnis darbuotojas, surandama apsčiai, todėl gana tolima ir ne visai įtikinama perspektyva, apie kurią įtikinėdamas, kad padėtis keisis, kalbėjo V. Majauskas, kažin ar guodžia tuos, kuriems darbo reikia dabar – ir tam, kad galėtų savo mokesčiais gausėjančias pensininkų gretas paremti, ir kad patys ne iš pašalpų ar atsitiktinių uždarbių gyventų.

REKLAMA
REKLAMA

Diskriminacija neafišuojama, bet egzistuoja Apie tai prabilęs ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka nedvejodamas teigia, kad padidintas dėmesys ir pagalba vienai grupei visada yra kitų grupių diskriminacija.

Balsas.lt: Atrodo, kad kai nedarbas didelis – bergždžias reikalas išskirti ir remti kurią nors vieną grupę, nes darbo vietų yra tiek, kiek yra, ir remdami vienus, skriaudžiame kitus?

R. Lazutka: Tyrimai rodo, kad bendras nedarbo lygis ir jaunimo arba kitų socialinių grupių nedarbo lygis yra labai susiję. Kai bendras nedarbo lygis buvo nedidelis, tarkime, „ekonominio burbulo“ laikotarpiu 2007 metais, kai jis siekė 4-4,5 proc., labai svarbus dėmesys tam tikroms grupėms, kurios nepajėgia įsidarbinti. Tuo metu darbo vietų yra beveik pakankamai, ir nepasirengusius darbui žmones reikia mokyti, padėti jiems perkvalifikuoti. Tada tai veikia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kai darbo vietų labai trūksta, ar mes vieną grupę labiau paremsime, ar kitą, vis tiek dirbančių ir bedarbių skaičius nepasikeis. Kai paklausa per maža, jeigu kuriai nors grupei sudaromos palankesnės sąlygos, tarkime, skiriama daugiau dėmesio jų parengimui, arba jeigu yra kokios nors mokesčių lengvatos, kurios atpigina tam tikrą grupę, ši darbo jėga tampa patrauklesnė. Bet kai vienos grupės įgyja šiokį tokį prioritetą prieš kitas, nukenčia kitos grupės.

Galime nesunkiai įsivaizduoti situaciją: jeigu darbdaviui reikia darbuotojo, bet jam nereikia mokėti socialinio draudimo įmokų pensijoms, kai žmogus pirmą kartą įsidarbina, arba kai darbdaviams mokamos subsidijos už kai kurių kategorijų žmonių įdarbinimą, pavyzdžiui, darbdavys š savo lėšų moka ne visą algą, nes dalį sumoka valstybė, tokie žmonės darbdaviui yra patrauklesni. Jei kitos sąlygos tinka, darbdavys samdo tokį darbuotoją, bet darbo negauna kitas žmogus – pavyzdžiui, vidutinio amžiaus, kurio valstybė neremia.

REKLAMA

Todėl nedarbo problemas reikia spręsti ne skirstant atskiromis grupėmis, nes tai priklauso nuo bendro darbo vietų skaičiaus, nuo paklausos darbo jėgai. Žinoma, ne visada ir darbdavys gali vieną kandidatą pakeisti kitu – svarbu patirtis, išsilavinimas. Vieniems žmonėms ta pati darbo vieta gali būti patraukli, kitiems ne, bet vis tiek turėtų būti mažinamas bendras nedarbo lygis.

Balsas.lt: Lietuvoje šiuo metu ypatingas dėmesys kreipiamas jaunimo integravimui į darbo rinką. Bet ir vyresniems reikia darbo, o jų darbdaviai dažnai nenori. Ar Jūsų manymu, po to, kai deklaruojant, jog visuomenė sensta ir labai svarbu, kad žmonės kuo ilgiau dirbtų, buvo atitolinta pensija, kas nors daroma, kad vyresnio amžiaus žmonės iš tikrųjų turėtų galimybę dirbti ir būtų paklausūs darbdaviams?

REKLAMA

R. Lazutka: Mažai kas daroma. Darbo rinka taip pat yra rinka, todėl kaip ir bet kur rinkoje galioja konkurencingumo dėsniai – jeigu yra didelis nedarbo lygis, remdami vieną ar kitą grupę, nustumiame kitus, bet vis tiek turime labai daug bedarbių.

Paprastai užimtumo tarnybos skaičiuoja, kad jeigu investuosi į jaunesnio žmogaus mokymus, gali tikėtis, kad grąža bus ilgalaikė, o į vyresnį ne taip apsimoka investuoti. Vyresnio amžiaus žmonės iš tikrųjų dažniau prisimenami, jų užimtumu rūpinamasi tada, kai kalbama apie senėjimą ir reikia pagrįsti pensinio amžiaus vėlinimą, o kitais atvejais jie nelabai rūpi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Reikėtų kalbėti ne apie tai, kokius žmones parengti darbui, bet kad būtų ką dirbti, kad būtų darbo vietų. Tada savaime problema išsispręstų – kai ima stigti darbo jėgos, darbdaviai žiūri atlaidžiau, nesivadovauja diskriminacinėmis nuostatomis, kad nenori priimti moters, pagyvenusio žmogaus ar dar ko nors. Todėl reikia stengtis, kad būtų kuriamos darbo vietos, o darbuotojų stigtų. Deja, pas mus kalbama, kaip paskatinti, kad žmonės dirbtų, kaip juos paraginti, gėdinti tuos, kurie nelabai ieško darbo. O kas iš to, kad jis ieško? Vis tiek jiems tų darbo vietų neužtenka.

REKLAMA

Žinoma, darbo vietas kuria verslas, bet reikia, kad būtų paklausa prekėms ir paslaugoms, kurias verslas teikia. Reikia, kad tam tikrose srityse valstybė daugiau pirktų iš verslo, pavyzdžiui, infrastruktūros projektus.

Kita vertus, labai svarbu ir pajamos. Jeigu jos koncentruojasi nedidelės žmonių grupės rankose, jie daugiau Lietuvoje vis tiek neišleidžia. Jie taupo, jie investuoja užsienio šalyse, jie keliauja, perka tai, kas gaminama kitose šalyse. O jeigu šiek tiek daugiau pajamų turėtų tie žmonės, kurie uždirba nedaug, arba per paramą šeimoms, šiek tiek padidėjus pajamoms jie pirktų tai, kas gaminama Lietuvoje – maisto produktus, kirpyklų, remonto, kitas paslaugas. Didėtų paklausa paslaugoms ir prekėms, kurios gaminamos čia, ir padidėtų tų verslininkų poreikis darbo jėgai.

REKLAMA

Balsas.lt: Vadinasi, bent kol kas dalis vyresnių žmonių, kurių galimybės emigruoti gerokai mažesnės už jaunų, tarsi pasmerkti gyventi iš įvairių pašalpų. Bet juk valstybei tai neapsimoka...

R. Lazutka:Ne tik iš pašalpų. Vyresnio amžiaus žmonės, jeigu jie ilgai negali rasto darbo, kreipiasi į gydytojus ir skundžiasi sveikata. Dalis jų pripažįstami neįgaliais ir pradeda gauti neįgalumo pensijas.

Yra pastebima tokia priklausomybė – jeigu vyresnio amžiaus žmonės ilgesnį laiką negali įsidarbinti, labai sparčiai ima didėti neįgaliųjų. Žmonės siekia to neįgalumo, eina ir eina pas gydytojus, skundžiasi sveikata, ir galiausiai gydytojai pripažįsta. Užuot realiai sprendę nedarbo problemą, mes padidiname neįgaliųjų skaičių. Vietoje vienos išmokos valstybė moka kitą. Beje, ji žmogui net patrauklesnė, nes neįgaliu jis pripažįstamas ilgam laikui – bent jau keliems metams. Be to, būti bedarbiu kai kuriems negarbinga, atrodo, kad esi niekam tikęs, o kai esi neįgalus – ką jau padarysi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O politikai, kurie stengiasi pasigirti, kaip jie kovoja su nedarbu, tuomet skėsčiojama rankomis: jis neįgalus, ir čia mes nelabai ką galime padėti...

Balsas.lt: Tai kaip turėtų būti, kokia išeitis?

R. Lazutka:Visai kitokia turėtų būti ekonominė politika. Dabar džiaugiamasi, kad ekonomika auga, bet tas augimas turėtų būti toks, kuris daugiau žmonių įtraukia į darbo rinką. Yra du keliai tai pasiekti. Pirmas – pati valstybė turėtų daugiau investuoti, nes yra ką tvarkyti. Bet tam reikia lėšų, reikia surinkti mokesčius. Kai jų surenkama labai mažai, valstybė neturi lėšų, iš kurių galėtų duoti užsakymų verslui.

REKLAMA

Kitas dalykas – gyventojų pajamų politika. Jeigu skurdesnieji sluoksniai turėtų daugiau pinigų, jie daugiau vartotų, augtų vidaus vartojimas (juk visi pastebi, kad mūsų ekonomika atsigauna dėl eksporto, o vidaus vartojimas per menkas). Padidinus vidaus vartojimą, daugės darbo vietų. Akivaizdu, kad valstybė turi įsikišti ir padidinti paklausą darbo jėgai, o tuomet būtų galima daugiau dėmesio skirti tiems, kurie nepasiruošę konkuruoti darbo rinkoje.

Pagrindinė jaunimo problema – darbo patirties nebuvimas. Ją reikėtų spręsti ir organizuojant praktikas. Bet 40-mečių, 50-mečių ir vyresnių žmonių dar tikrai negalima nurašyti, nes jie darbingi bus dar daug metų, ir jų perkvalifikavimas prasmingas – kaip ir jaunimo.

Taip pat skaitykite:

Jaunimo užimtumo programos – vyresnių gyventojų diskriminacija (I d.)

Jaunimo užimtumo programos – vyresnių gyventojų diskriminacija (II d.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų