REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt

Poetė Dovilė Zelčiūtė, gimusi aktorių šeimoje ir visą savo gyvenimą siejanti su teatru, neseniai išleido naują teatrinių eilėraščių knygą, pavadinimu „Džuljetos suknelė“. Autorė sako pasirinkusi būtent Džiuljetą, nes ši veikėja yra meilės ikona. „Šį personažą rinkausi kaip išeitinį, kaip atramą knygai, nes mano meilė teatrui ir būtų šios knygos drabužis, kurį aš velkuosi. Tai yra drabužis, su kuriuo aš jaučiuosi ir saugi, ir netgi visiškai plika“, – sako autorė.

REKLAMA
REKLAMA

D. Zelčiūtės teigimu, slaptinga būsena, kurią jai, kaip poetei, suteikia buvimas teatre, dažnai balansuoja ant ribos, kuomet neaišku, ar saugumas tariamoje realybėje – teatre – iš tikrųjų garantuoja saugumą. „Taigi šitas Džuljetos drabužėlis, mano apsivilktas labai anksti, turbūt tada, kai pradėjau rašyti, gal 12 metų, dabar tampa ankštas, bet man yra labai brangus“, – atvirauja poetė.

REKLAMA

– Kokia Džuljeta ir jos suknelė šiuose 99 puslapiuose?

– Žinoma, sunku pasakyti, kokia ji ir ar tai apskritai Džuljeta, tai yra jos suknelė. Tapatintis su heroje negaliu ir nenorėčiau, nes šioje knygoje lyrinis subjektas, tas „aš“, tapatinasi su labai daug teatro personažų, daugeliu spektaklių. Pavadinimas „Džuljetos suknelė“ yra sąlyginis – tai gali būti ir Klaudijaus drabužis (o Klaudijus iki pusės yra nuogas, ir pusė yra Klaudijaus, pusė – tėvo šmėklos). Mano lyrinis herojus gali būti ir Klaudijaus drabužiu apsivilkęs, ir Mirandos, Prospero ar Maksimo Gorkio „Dugne“ Satino, aktoriaus, Ofelijos, Laerto. Džuljetos suknelė tiesiog yra kaip kodas, žaidimo taisyklės, kuriomis bus žaidžiama šioje knygoje.

REKLAMA
REKLAMA

– Kokias taisykles nustato Džuljetos suknelė? Vis dėlto knygos pavadinimas nėra „Ofelijos suknelė“, nėra Klaudijaus ar kitų Jūsų minėtų personažų.

– Pirmiausia – kas yra Džuljeta, kokia tai ikona literatūroje, dramaturgijoje, teatre. Tai yra meilės ikona, ir manau, kad galbūt todėl rinkausi būtent Džuljetos suknelę. Žinoma, rinkinyje yra du eilėraščiai, net labai konkrečiai kalbantys apie Džuljetos suknelę. Šį personažą rinkausi kaip išeitinį, kaip atramą knygai, nes mano meilė teatrui ir būtų šios knygos drabužis, kurį aš velkuosi. Tai yra drabužis, su kuriuo aš jaučiuosi ir saugi, ir netgi visiškai plika, nes tas drabužis ir mainomas, ir keičiamas, ir išaugamas, jis yra ir per trumpas, ir per ankštas kitą kartą. Bet tai yra meilės drabužis. Meilė teatrui ir apskritai yra kaip kūrybos, poezijos, šios knygos ašis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, pavadinimo pasirinkimas dažnai būna slaptingas ir visų prasmių, niuansų, kodėl yra vienaip ar kitaip, atskleisti ir nenorėčiau. Pati Džuljetos suknelė knygą perskiria į dvi dalis. Viena suknelė yra „Vasarinė“, t. y. pirmoji dalis. Antra – „Požemių“. Tai irgi raktas. Kai Džuljeta nueina į savo požemius mirti, ji apsivelka baltą nuotakos suknelę, pasiruošusi sužaisti mirtį, o iš tikrųjų ją prisišaukia.

Manau, slaptinga būsena, kurią suteikia buvimas teatre (turiu galvoje būtent savo, kaip rašančiosios, buvimą teatre), iš tikrųjų dažnai balansuoja prie labai ribinių kraštų, kad tu nežinai, ar tas saugumas tariamoje realybėje, teatre, iš tikrųjų yra toks saugus. Taigi šitas Džuljetos drabužėlis, mano apsivilktas labai anksti, turbūt tada, kai pradėjau rašyti, gal 12 metų, dabar tampa ankštas, bet man yra labai brangus.

REKLAMA

Čia labai tiktų paskaityti eilėraštį „Džuljetos žalioji“. „Stovėjau ir kamavausi / kurią suknelę / pasirinkti iš drabužinės / vėliau nebebus nei pasirinkimo / nei laiko / kiekvienam veiksmui paveikslui / dailininkas užvilks tuos gyvenimus / nė necyptelsi / Bet dabar / šią saldžią akimirką / kai dar galiu pati / pasirenku kartūno paprastą / žaliais ir baltais ornamentais / trumpomis rankovėmis / gerokai aukščiau kelių / kai įeisiu į sceną / dvylikos trylikos / nekalta kaip mirtis / nuo pirmos repeticijos / mano kartūnas / mums nespėjus ištarti nė žodžio / lyg po lietaus / sužaliuos.“ „Džuljeta Krajovoj / prieš veidrodį / paneria į suknelę // Nesuprantu / sako / kodėl ji tokia plati / Ai, / turbūt tada laukiausi.“

REKLAMA

– Sutikime, kad Džuljetos vardas įpareigojantis. Kaip Jums atrodo, kokią reikšmę vardas vaidina žmogaus gyvenime?

– Žinoma, gyvenime būna paradoksalių pasirinkimų. Kažkada dirbau mokytoja, ir klasėje mokėsi du broliai, kurie nuolat buvo įtraukti į nepilnamečių įskaitą. Jų vardai buvo Svajūnas ir Žydrūnas. Bet aš tikiu, kad jie išmoko svajoti. Dabar Žydrūno vardo dėl kitų prasmių niekas nebeduoda, iš mūsų kai kurias spalvas jau pavogė. Kalbant rimtai, vardas yra sakralus dalykas. „Kokiu vardu pašauksi, Viešpatie?“ – klausiama psalmėje. Kokiu vardu – įspėti vardą, būti pašauktam. Jėzus Simonui suteikė Petro vardą ir, suteikdamas vardą, jį pakeitė. Aš pati laukdamasi dukters turėjau tris vardus, bet tik pamačiau vaiką ir supratau – nei tas, nei tas, nei tas. Kodėl taip yra? Tiesiog tu jauti, kad taip negali būti, vardas turi ateiti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Knygos pavadinimas taip pat turi ateiti. Man dažnai pavadinimas „išsprendžia“ visą knygą. Kol neturiu pavadinimo, neturiu rakto, netgi knygos sandaros. Ir atradus „Džuljetos suknelę“, viskas susistygavo. Nors paradoksaliai Džuljetai knygoje nėra skirta tiek eilių, kiek Ofelijai. Yra trys Ofelijos monologai. Vainius Bakas, recenzuodamas šią mano knygą, pastebėjo kad, ko gero, autorės tapatybę šioje knygoje labiausiai ir nusako Ofelijos personažas. Tačiau aš negalėčiau taip sakyti. Manau, kad mano tapatybę labai puikiai nusako ir Volando, ir Margaritos vardas, nes, gyvendamas menu, romantiškai nesusitapatini su vienu ar kitu personažu. Kitaip visą gyvenimą galėtum būti tik Barbora Radvilaitė. Tačiau taip nebūna.

REKLAMA

– O drabužio pasirinkimas ir tapatybė? Kokius ryšius čia įžvelgiate? Kaip Jums atrodo, kiek svarbus yra drabužis? Juk sakoma – pagal darbužį sutinka.

– Suprantu, kad kalbate apie išorės ir vidaus santykį. Dažnai ginčijuosi ir su dukra. Nepasidažiusį, žilais plaukais žmogų (nors amžius dar leistų būti kitokiam) jaunoji karta vertina labai estetizuodama – turbūt tai žmogus, kuris negerbia savęs ir vis kita. Nedaryčiau tokių išvadų. Žinoma, tipažus mes nuspėjame pagal tai, kaip jie apsirengę. Šitai nuostabiai daro teatro aktoriai – jie tuoj pat mato, koks yra žmogus. Stebėdama Oskaro Koršunovo „Išvarymo“, „Katedros“ repeticijas ir matydama, kaip kostiumų dizaineriai ar dailininkai kuria išorinį piešinį, matau, kad tuoj pat yra įspėjamas tipažas: šita vaikščios susisukusi, šitai reikia treningo, šitai – kuoduko, šito drabužis bus toks ar toks, čia – balta suknelė, čia – tokia.

REKLAMA

Labai žaviuosi teatro ir apskritai meno žmonėmis, kad jie įspėja tipažus. Kita vertus, yra baisoka būti taip atpažintam. Pavyzdžiui, keli kritikai vadinami „tašėm“, nes visą laiką ateina su didelėmis tašėmis (kaip lietuviškai sakytume – krepšiais). Lygiai taip pat mes įspėdavome mokytojas: ateina su raudonu megztuku – diena bus bloga.

Jeigu kalbate apie aprangą, dabar išorė tiek sureikšminta, kad man kyla atvirkštinis protesto jausmas. Dažnai mintyse grįžtu į tuos laikus, kai nieko nebuvo ir mama mums viską mezgė, siuvo. Tėvelis iš Leningrado netgi parvežė mezgimo mašiną, mama išmoko ja megzti tam, kad mes galėtume apsirengti. Gink dieve, tų laikų nesišaukiu ir jokios nostalgijos nejaučiu, bet rankų darbo vertė jau grįžta. Šitai aš iš tikrųjų puoselėju ir saugau. Jeigu paklaustumėte, kaip rengiasi teatro žmonės, mano skoniu, jie rengiasi gražiai. Aš vis grįžtu prie teatro, nes knyga su juo susijusi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kokių galių moteriai suteikia suknelė?

– Rašytoja Jurga Ivanauskaitė niekada nedėvėjo kelnių. Tai man šį tą sako. Ji norėjo būti moteriška ir jaustis moteriškai. Nesakau, kad džinsuota moteris yra nemoteriška, bet jos tokia buvo savijauta. O šiaip suknelė – nežinau. Viskas šiuo metu jau išaugta. Poezijoje suknelė (švarkas ar kas tik nori), sakytume, poezijos drabužis – tai yra ir eilėraščio forma, ir knygos viršelis, ir knygos dizainas.

Drauge su redaktoriumi Valentinu Sventicku knygai matavome tą suknelę, žiūrėjome, kokia ji turi būti. Labai džiaugiuosi, kad ji balta (tai ir mirties, ir gyvybės spalva – kaip pažiūrėsi), perskirta kraujo brūkšniu. Viena suknelės pusė tamsioji, kita – šviesioji. Žodžiu, knygos suknele esu patenkinta. Kitas dalykas, kokia forma eilėraščio viduje, kaip ji byra ir kaip susideda. Man sunku iš šono matyti ir vertinti, nes kai kurie eilėraščiai labai ilgi, o kiti – trijų eilučių. Tarp tokių kraštutinumų aš ir pati, kaip žmogus, plaukioju.

REKLAMA

– Čia kaip ir mini arba maksi suknelė?

– Turbūt, jei kalbame perkeltine prasme.

– Savo kūryboje daug dėmesio skiriate moteriškumo temoms. Kokie moters prigimties dalykai Jums įdomiausi? Kokie sunkiausiai paaiškinami, nesuvokiami, didžiausi slėpiniai?

– Žinote, negaliu kalbėti apie tai, ko aš negaliu. Jeigu būčiau vyras, knygose kalbėčiau kaip vyras. Pabėgti nuo savo tapatybės sunku. Kartais ir nusistebiu, kada mano kūryba įvardijama kaip moteriška, ir ieškau parametrų kodėl – ar kad paminėta buitis, ar kad paminėta motinystė, ir nepaminėta, bet bandoma įvardyti poetine forma, bandoma įspėti. Manau, kad tiesiog aš taip rašau. Jeigu rinkčiausi kitokį stilių, gal labiau bendražmogišką, nors man atrodo, kad tiek motinystė, tiek meilės, mirties, kūniškumo temos – jos visos yra bendražmogiškos.

REKLAMA

Rašydamas niekada iš anksto nenusprendi, kad tu kalbėsi ar apie moteriškumą, ar apie buitį, ar toje kasdienybėje pabandysi atrasti poetinių blykstelėjimų ir juos pakeisti poezija. Šito tu nesirenki. Tu arba tai darai, arba ne. Matyt, taip man įdiegta paties gyvenimo, į tai aš einu. Pačios svarbiausios moters priedermės mums žinomos. Tai būti mylimąja, žmona, motina, būti atjauta – vienaip ar kitaip „išsipildyti“.

Tačiau jeigu tai sakyčiau kategoriškai, ką reikėtų kalbėti apie moteris, kurios yra netekėjusios, neturi vaikų? Ar jos mažiau „išsipildžiusios“? Tikrai ne. Kiekviena randa savo kelią arba neranda. Lygiai taip pat šeimą ir daug vaikų turinti moteris nebūtinai turi jaustis „išsipildžiusi“. Tada, kai ji išreiškia save, kai atsiliepia į šauksmą, Dievo šauksmą (tai gali tai būti vienuolystė, tarnavimas kitam žmogui, ištikimas tarnavimas menui), tada ji atsiskleidžia. Kai ji atsiskleidžia, ji ir yra moteriška arba vyriška. Bet pats savaime moteriškumas ir vyriškumas nėra nei trūkumas, nei privalumas. Tai – duotybė.

REKLAMA
REKLAMA

– Teko skaityti Jūsų mintį, kad kūryboje mėginate pažinti savo žmogišką ir moterišką silpnumą. Kodėl silpnumą? Juk žmonės šiandien taip desperatiškai siekia jo nematyti ir kalba tik apie stiprybes, ieško jų, nori gyventi sėkmingą gyvenimą.

– Man atrodo, kad silpnumas nuo sėkmingo gyvenimo neatsiejami. Jeigu manęs paklaustų, ar aš gyvenu sėkmingą gyvenimą, bandyčiau pasakyti „taip“. Tačiau jeigu manęs vėl paklaustų, ar gyvenu sėkmingą gyvenimą, lygiai taip pat galėčiau atsakyti „ne“, nes visam tam „sėkmingumui“ kelią užkerta paties silpnumas. Štai čia ir susiduriu su savo visais negalėjimais, pažadų netesėjimais, nesuvaldymais, nesusivaldymais. Gali iš vakaro labai labai nusiteikti, kad būsi toks, toks ir toks, o paskui tarsi visus kamščius išmuša ir dieną sugriauni viską, ko tikiesi.

Vyksta nuolatinė kova su savimi, ypač kūryboje. Tu gali labai jausti, ką darai, ko norėtum, labai tikėtis, labai žinoti ir vis dėlto nepajėgti to padaryti dėl daugybės savo silpnumo ženklų, kuolų, kurie tau kasdien trenkia per galvą. Tu suvoki, kad tau trenkia ne kas kitas, o tu pats savo valios neturėjimu, ydingumu (o kiekvienas žmogus šito turi apsčiai, iki kaklo), negebėjimu tvarkytis su savimi, nemokėjimu tylėti ir išbūti tam tikrą laiką tyloje. Tai ir yra tas silpnumas.

O moteriškasis silpnumas... Manau, tegu apie tai kalba kūryba, nes kitaip turėčiau dienoraštiškai čia atsiverti. To visai nereikia, nes mes kalbame apie kūrybą.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų