Raminta Jonykaitė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt
Didžiulė problema, su kuria susiduria šiuolaikinė visuomenė, yra demotyvacija, troškimų praradimas ir vertybių krizė. Taip teigia prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris.
„Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Prancūzijoje dažnai sutinku jaunų žmonių, kurie sako, kad meilė neegzistuoja. Man atrodo, tai didelė vertybių krizė. Žmogus gali būti kaip kiaulė, bet žmogus gali būti ir kaip, jeigu norite, Jėzus Kristus, Sokratas ar Buda“, – sako filosofas.
Anot jo, yra ir antras kelias – savęs keitimas ir ieškojimas, – kurį jis vadina tapimu individualybe. „Geroje visuomenėje individas turi tokias galimybes, bet šių dienų pasaulio tvarka, rinka nesuteikia tokių sąlygų. Man atrodo, kad ši problema šiandien aktualiausia“, – teigia filosofas.
– Šiandien kalbėdami apie visuomenę, jos santykį su aplinka mąstytojai dažnai negaili kritikos technologijų, medijų įtakai ar kitiems aplinkos procesams. Kaip Jūs apibūdintumėte šiandieninę situaciją? Kokius esminius iššūkius, problemas pastebite?
Gyvename laiku, kai keičiasi visuomenės struktūra – tai, ką vadiname visuomene. Išgyvename tam tikrą metamorfozę. Manau, kad žengiame į naują pasaulį. Šie pokyčiai susiję ir su greita technologijų kaita.
Kilus industrinei revoliucijai, technologijos XVIII–XIX amžiaus Anglijoje atnešė pozityvių pokyčių – socialinę, materialinę ir kartu intelektualinę pažangą, pavyzdžiui, mokslo, švietimo plėtrą. Tuo metu šių dienų technologiniai pokyčiai vyksta gana greitai, todėl dar sudėtinga juos suvokti. Štai po 2008-ųjų ekonominės krizės padėtis labai pasikeitė – žmonės pamatė, kad toks plėtros modelis nėra tvarus. Ir galvoje turiu ne tik su aplinka susijusius klausimus, tarkim, atmosferos taršą, bet taip pat ir mentalinius klausimus.
Jauni žmonės susiduria su sudėtingomis problemomis, kurios anksčiau nebuvo tokios aštrios, pavyzdžiui, dėmesio sutrikimai. Taip pat didžiulė problema, ypač Vakarų Europoje, nedarbas. Ateityje, kai technologijos užims dar daugiau mūsų gyvenimo, dar daugiau sričių bus automatizuojama, šis klausimas taps dar skaudesnis. Taigi susidursime su labai sudėtingais, greitai besivystančiais, sunkiai kontroliuojamais procesais. Šių problemų akistatoje su bendraminčiais Prancūzijoje įkūrėme tarptautinį politinį kultūrinį judėjimą „Ars Industrialis“.
– Kaip tik norėjau klausti apie šį judėjimą. Kokia jo esmė? Kokios Jūsų idėjos?
–Dabartinę padėtį mes apibūdiname kaip farmakologišką, t.y., kartu ir gydančią, ir nuodijančią. Ką tai reiškia? Panašiai situaciją Atėnuose dar V amžiuje prieš Kristų apibūdino Sokratas kalbėdamas apie raštą, kuris, nors ir naudingas, tapo tarsi nuodais. Raštas tapo daugelio piliečių bendruomenės puoselėjamų dalykų pagrindu, pavyzdžiui, teisės, pilietybės suvokimo. Jis tapo istorijos, geometrijos, kitų mokslų – praktiškai visų mūsų visuomenės procesų pagrindu. Neįsivaizduojame kultūros be rašto. Tačiau antikoje, V amžiuje prieš Kristų, kaip pastebėjo Sokratas, raštas tapo ir manipuliavimo įrankiu.
Man atrodo, kad šiandien atsiduriame panašioje situacijoje. Turiu galvoje technologijas, kurios tampa įvairių galių manipuliavimo įrankiu, pavyzdžiui, bet kokiais būdais kuo didesnio pelno, naudos siekiančios pasaulinės rinkos. Tarkim, tokios kompanijos kaip „Google“ ar socialinis tinklas „Facebook“ yra taip išplitę, kad iš esmės kontroliuoja viską. Drauge su šių tinklų kontrolės plėtra kyla ir gilėja daugybė problemų. Tačiau pastebiu, kad formuojasi ir kitoks požiūris į mūsų aplinką, ypač po krizės žmonės ima suvokti, kad toks vartojimo modelis destruktyvus, naikinantis mūsų mąstymo gebėjimus, aplinką, o technologijos nėra vien naudingos.
– Tuomet čia slypi tam tikras paradoksas. Juk, viena vertus, technologijos kuriamos, kad mūsų gyvenimas būtų lengvesnis, patogesnis, tačiau čia slypi ir Jūsų jau minėtos grėsmės. Kaip šis paradoksas pasireiškia šiandien? Ar jis aktualus?
– Taip. Tačiau kalbėdami apie technologijų naudą turime galvoti ne tik apie, pavyzdžiui, komfortą. Labai svarbi žmogaus gebėjimų plėtra. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Karlas Marksas kritikuodamas technologijų raidą sakė, kad technologijos gali atimti darbuotojų žinias ir paversti jas proletariatu. Čia kyla pavojus, nes technologijos naikina žinias.
Taigi klausimas, koks turėtų būti mūsų santykis su technologijomis, kaip mes galėtume tapti individualybėmis. Tokį klausimą Platonas kėlė kalbėdamas apie raštą, kuriuo galima manipuliuoti žmonėmis. Bet taip pat raštas gali būti priemonė išreikšti ar perduoti mintis. Tas pats ir su technologijomis. Galime jas palyginti su medikamentais. Juk jie gali būti panaudoti kaip nuodai, nužudyti žmogų, bet visų pirma, jie skirti pagalbai suteikti. Šiandien kyla klausimas, kas yra toji pagalba, turime iš naujo apmąstyti santykį su technologijomis. Tai įmanoma, tačiau turime keisti šiandienį vartotojišką visuomenės tipą, susiformavusį dar XX amžiuje. Nes kas šiandien yra vartotojas? Tas, kuris nesupranta, ką jis vartoja.
Šiandien, plėtojantis modernioms technologijoms, plintant nemokamai programinei įrangai, formuojasi naujas visuomenės modelis. Tokios visuomenės gyvavimas pagrįstas bendruomenišku žinių dalijimusi, bendradarbiavimu. Tai bus ir kitokios – bendradarbiavimu paremtos ekonomikos pradžia, kur gamyba nėra atskirta nuo vartojimo, egzistuoja glaudus ryšys.
– Tai ką Jūs minite susiję su Jūsų apibrėžta naujos visuomenės, pagrįstos bendradarbiavimu, idėja. Paaiškinkite, ką apibrėžiate kaip bendradarbiaujančią visuomenę? Kodėl sakote, kad ateities visuomenė bus paremta bendradarbiavimu?
– Būtent tokia, pavyzdžiui, interneto esmė. Interneto tinklas veikia tik todėl, kad visi bendradarbiauja. Pavyzdžiui, virtuali enciklopedija „Vikipedija“ paremta tokiu kiekvieno bendradarbiavimu – aš dalijuosi su kitais ir pats gaunu, kiekvienas dalyvaudamas plėtoja savo žinias.
Kalbu labai abstrakčiai, tačiau galime pasitelkti kad ir energetikos infrastruktūros pavyzdį. Šiandien plėtojamas tam tikra prasme į internetą panašus perdavimo tinklas, kur nebėra vieno aiškaus centro. Pavyzdžiui, Bretanėje, esančioje Šiaurės Prancūzijoje, apie 20 tūkst. gyventojų plėtoja tokį tinklą ir dabar energiją gamina sau bei tiekia ir aplinkui esančioms vietovėms. Toks tinklas yra orientuotas į abi puses, todėl svarbus atsakomybės pasidalijimas.
Taigi vartotojiškas modelis nebeveikia, akivaizdu, kad ekonomika paremta dirbtiniais procesais, sprendimo būdais, išeitys, kreditai yra virtualūs, dirbtiniai. Toks modelis tampa neveiksnus, todėl ateityje kursime naujas struktūras, pavyzdžiui, man atrodo tinkamas „Vikipedijos“ pavyzdys. Koks yra jos principas? Kurdami „Vikipedijos“ turinį ir juo dalydamiesi, žmonės patys sukuria daug vertingų dalykų. Aš pats dažnai naudojuosi „Vikipedija“.
– Bet sakoma, kad ji nepatikima, kad joje daug klaidų. Tad kaip su tokia sistema paremta visuomene?
– Ne visai taip. Žmonės taip sako, bet, pamenu, buvo lyginamas „Vikipedijos“ ir „Britanikos“ enciklopedijų turinys. Ir ką manote – kur kas daugiau klaidų tyrėjai rado „Britanikoje“. „Vikipedija“ dėl jos kūrimo principo, dėl to, kaip atsiranda informacija, laikoma ne visai tikra enciklopedija, bet tai netiesa. Tai nauja bendradarbiavimo, bendro kūrimo sistema ir dabar ne visai aišku, kaip tvarkyti tokią sistemą, kaip suvaldyti ją. Manau, susidursime su naujais darbo klausimais, pavyzdžiui, pajamų gavimo, teisės.
– Mūsų visuomenė vadinama žinių visuomene. Tačiau Jūs kritikuojate tokį apibūdinimą. Kodėl?
– Egzistuoja tam tikras konfliktas tarp seno ir naujo pasaulio sistemų. Šiandien formuojasi nauja sistema, tačiau tebeegzistuoja senosios ženklai. Taigi problema yra, kaip pakeisti senas institucijas. Europos civilizacijos pagrindas – žinios. Antikinės Europos pagrindas buvo Platono akademija, inspiravusi pokyčius antikiniame pasaulyje. Pažvelkime į antrąjį mūsų eros tūkstantmetį, turiu galvoje besiformuojantį universitetų tinklą: Bolonijos, Oksfordo, Sorbonos universitetai. Šis tinklas Vakarų Europoje – modernios mūsų visuomenės pagrindas, visų šių institucijų pagrindas – raštas.
Šiandien susiduriame su skaitmeniniu turiniu ir mano minėtos institucijos atsiduria nežinioje, kaip elgtis pasikeitus sistemai. Pavyzdžiui, grynai praktinis klausimas, su kuriuo susiduria tokios institucijos, yra leidyba. Stiprus universitetas privalo turėti leidybos tinklą, bibliotekas ir t. t., tačiau, atsiradus skaitmeniniam turiniui, visos tradicinės struktūros pakimba ant plauko – kaip elgtis toliau? Todėl Europa, norėdama išlaikyti žinių potencialą, privalo iš naujo atrasti veiksmingas struktūras, permąstyti, kaip turėtų funkcionuoti universitetų, o kartu ir leidybos, informacijos sklaidos institucijos.
Mes taip pat turime iš naujo atrasti pačias mokslo disciplinas. Pavyzdžiui, šiuolaikinio fizikos mokslo svarbi dalis – nanotechnologijos. Kas yra nano fenomenas? Iš esmės tai gryni simuliakrai, nes tai sukuriama naudojantis kompiuteriu. Kaip antikos laikais raštas, taip šiandien kompiuteris tapo pagrindiniu intelektiniu įrankiu. Taigi mūsų laukia svarbūs ir komplikuoti tyrimai, ieškojimai, kuriuos vadinu skaitmeniniais tyrimais. Jeigu norime naujai atrasti, permąstyti švietimo tinklo, kitų institutų veiklą, turime permąstyti patį žinių suvokimą, tai, ką traktuojame žiniomis šiandien.
– Ar tai įmanoma?
– Taip, nes tai neišvengiama. Bet kas tampa įmanoma, kai privalai tai padaryti. Ir šiandien esame priversti keisti mūsų visuomenę, struktūras, vartotojišką požiūrį. Tačiau nežinau kaip, nes dabartinė situacija ypač sudėtinga, krizė tebesitęsia.
– Tačiau, jeigu pamėginsime pažvelgti į ateitį, kaip manote, su kokiomis problemomis, iššūkiais artimiausiu metu teks susidurti visuomenei?
– Didžiulė problema šiandien – demotyvacija, troškimų praradimas. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Prancūzijoje dažnai sutinku jaunų žmonių, kurie sako, kad meilė neegzistuoja. Man atrodo, tai didelė vertybių krizė. Žmogus gali būti kaip kiaulė, bet žmogus gali būti ir kaip, jeigu norite, Jėzus Kristus, Sokratas ar Buda. Yra ir antras kelias – keitimas savęs ir ieškojimas savęs. Tai aš vadinu tapimu individualybe. Geroje visuomenėje individas turi tokias galimybes, bet šių dienų pasaulio tvarka, rinka nesuteikia tokių sąlygų. Man atrodo, kad ši problema šiandien aktualiausia.
