„Kalimera!“ – sveikinasi pagyvenusi restorano savininkė ir kviečia puodelio kavos. Čia pat stūgauja traukinukai ant ratų, poilsiautojus vežantys į vertas dėmesio vietas. Žydra Egėjo jūra, Graikijos saulės vonios ir jaukūs kalnų miesteliai pailsėti Koso saloje pavilioja ne vieną lietuvį. „Pigiau nei Palangoje, o mintis apie lietų ar vėjuotą vakarą gali drąsiai vyt šalin!“ – draugėms vos išlipusi iš lėktuvo dėstė viena gerai įdegusi tautietė.
Vietos užtenka visiems
Kosas yra trečia pagal dydį sala Graikijos Dodekaneso salyne. Geografinė padėtis lemia gan švelnų viduržemio klimatą žiemą (pasak vietinių, 6 laipsniai aukščiau nulio jau yra siaubingas šaltis) ir saulėtus bei kaitrius orus vasarą.
Dėl gan lygaus (tik centrinė dalis labiau kalnuota) ir žalio paviršiaus sala dar vadinama plaukiojančiu sodu. Turbūt ne veltui Kosas paminėtas Homero „Iliadoje“. Čia lankėsi net pats Heraklis! Saloje savo pėdsaką paliko ir garsusis medicinos pradininkas Hipokratas. Na, o dėl strategiškai patogios padėties salą užgrobti norėjo bene visos Viduržemio regione gyvenusios tautos.
Didžiausias salos miestas taip pat vadinamas Koso vardu. Tai – tarsi salos sostinė, į kurią vasaros sezono metu plūsta daugiausia turistų. Tačiau vietos čia užtenka visiems: trintis užpakaliais, kaip Lietuvos pajūryje, tikrai nereikia. Miesto, o ir visos salos širdis – nedidelis, bet jaukus Koso jūrų uostas. Čia pat siūlomos kelionės į kitas Egėjo jūroje esančias salas ar vos už 4 kilometrų esantį Turkijos kurortą Bodrumą. Uosto pašonėje išdidžiai stūkso akmeninė Neratzia pilis, nuo kurios atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai.
Siauromis, tavernų pilnomis gatvelėmis greitai pasiekiama centrinė miesto aikštė, kurioje svarbiausia senoji Agora – senojo turgaus vieta. Čia ir dabar galima įsigyti šviežių vaisių, daržovių, alyvuogių aliejaus, chalvos, riešutų, rankų darbo muilo ir kitų vietos produktų.
Tikrosios fetos paieškos
Tie, kas mėgsta fetą ar mano, kad šio ožkų pieno produkto ragavo čia, Lietuvoje, jo turėtų būtinai paskanauti Kose.
Tada jie supras, kad tėvynėje valgė tik kažką panašaus į fetą! Prekybos centruose dideli šio sūrio gabalai maudosi pasukų pilnose vonelėse. Šlapią ir maloniai sūrų sūrį drąsiai galima trupinti vietoje druskos – taip graikiškiems patiekalams suteikiamas ypatingas skonis. Verta paragauti ir tik šioje saloje ūkininkų gaminamo sūrio, mirkyto raudonajame vyne.
Alyvuogių mėgėjai taip pat liks sužavėti – Lietuvoje nesinorės pirkti ispaniškų jų skardinių. Na, o kur dar sultingi ir natūraliai prinokę citrusiniai vaisiai, mažosios kriaušytės, riešutai...
Kainos tavernose lietuvius gali kiek suneraminti, tačiau graikai į lėkštes, pilnas daržovių, avienos, ožkienos ar tradicinės mousakos (mėsos ir daržovių apkepo) deda neskūpėdami – tik pajėk viską suvalgyti!
Kosą turbūt kadaise pamilo ir vyno dievas Dionisas, nes salą skersai išilgai galima apvažiuoti vos per dieną, o vietos vynų paragauti neužteks ir poros vakarų. Lietuvių vyndariams labiausiai turėtų patikti aukštai kalnuose esančio Zia miestelio vynas, kiek primenantis aitroką lietuviškų obuolių vyną.
Vėsios akimirkos
Zia garsi tikrai ne naminiu vynu – čia fantastiškiausi saloje saulėlydžiai!
Žmonės popiet traukia į kalnus užsiimti vietas tavernose ir romantiškai palydėti saulę. Kalnų miestelis patiks ir tiems, kurie jau bus pasiilgę kiek vėsesnio oro.
Ieškantiesiems pavėsio pagelbės ir Plaka parkas, kuriame gausu povų, jų draugijoje dar ir prisišliejusių kačių bei kažkur tolumoje garsiai zvimbiančių laukinių bičių. Bene kiekvienas vietinis, paklaustas, kur geriausias salos paplūdimys, rodys kelią į Rojaus pakrantę. Čia kojas kutena Nidos kopų švelnumo smėlis, o maudytis gali ir nemokantieji plaukti: pakrantė labai sekli, o vanduo stebuklingai švarus.
Verta bent dienai palikti salą ir leistis į kelionę laivu. Vos pusvalandžio užtenka pasiekti Kalymnos salą. Jūrų muziejuje pasiteiraukite direktoriaus, kuris labai įdomiai papasakos apie bebaimius, su rykliais kovojančius narus, iš dugno traukiamus augalus, kurie vėliau virsta kempinėmis, ir daug visokių kitokių su jūra susijusių įdomybių. Muziejaus direktorius itin draugiškai bendrauja su lietuviais, nes jo senas geras bičiulis Valdas gyvena Vilniuje.
Senosios alpinistės
Šokoladas, atvirukas ar kitoks iš namų atsivežtas suvenyras padės rasti draugų ar gerų pašnekovų.
Tavernoje apmokėję sąskaitą palikite lietuvišką dovanėlę ir bematant sulauksite dar vienos vyno taurės ar būsite įtraukti į diskusiją apie vaišingumą, vietinių tradicijas. Jei netyčia paklydote, nerandate kelio ar baigėsi automobilio degalai, maža dovanėlė už pagalbą labai pravers. Bet jei graikui siūlysite pinigų, draugais tikrai netapsite.
Seniausios salos gyventojos ypač mėgsta stabtelėti ir nusifotografuoti su poilsiautojais. Tai laukinės ožkos – tikros alpinistės! Atrodo, kad po stačius kalnus kopti joms padeda net senieji graikų dievai. Vienas lietuvis pajuokavo, kad mūsiškėms adaptuotis būtų labai sunku.
Kosas nesivaiko gigantomanijos madų, jis paperka paprastumu. Vienos užeigėlės savininkė, šluostydama rankas į murziną prijuostę, palinkėjo „gerų žmonių kelyje“. To linkiu visiems ketinantiesiems atrasti naujus kraštus.
VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius
