REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Panevėžietė Viktorija Dimaitė, būdama tik 16-os, paliko tėvų namus ir išvyko mokytis ir žaisti krepšinio į Jungtines Amerikos Valstijas. Ir nors neribotų galimybių šalyje Viktorijos išskėstomis rankomis laukia profesionalūs krepšinio klubai, mergina svajoja grįžti į gimtinę.

REKLAMA
REKLAMA

Sunkiausi – pirmieji metai

Panevėžietė Viktorija Dimaitė, atostogų grįžusi į gimtąjį miestą, aplinkinių žvilgsnius kaip magnetas traukia savo išvaizda: 1,91 metro ūgio, ilgų plaukų, dailiai įdegusi. Ne vieno mintyse šmėsteli mintis, kad Viktorija – koks garsus modelis.

REKLAMA

Dažnas nustemba, kad lietuvaitė ne žingsniuoja podiumu kokiame Milane ar Paryžiuje, o žaidžia krepšinį viename Amerikos universitetų ir kremta kriminalistikos bei teismo medicinos ekspertizės mokslus.

Kaip pasakojo 20-metė mergina, prieš ketverius metus, būdama šešiolikos, ji susikrovė lagaminus ir išvyko į Ameriką, neribotų galimybių šalį. Mokykloje krepšinį žaidusi Viktorija suprato, kad tik svetur jos laukia karjeros galimybės.

REKLAMA
REKLAMA

„Taip susiklostė, kad draugės draugė Amerikoje žaidė krepšinį, pasiūlymu išvykti į Ameriką susiviliojau ir aš. Mama griežtai pasakė ne, o tėtis leido pabandyti. Kad išvykstu, supratau tik gavusi vizą“, – savo atsiradimo Amerikoje istoriją prisiminė Viktorija.

Pirmieji metai tada dar šešiolikmetei svetimoje šalyje nebuvo lengvi. Mokykloje anglų kalba merginai sekėsi neblogai, bet tik nuvykusi į Ameriką suprato, kad jos žinios – gana menkos.

Teko laužyti liežuvį, bet kitos išeities nebuvo – pats gyvenimas privertė išmokti anglų kalbą. Viktorijos teigimu, mokykloje, kurioje ji mokėsi, buvo nemažai atvykėlių iš Europos ir Afrikos, todėl aplinkiniai stengėsi padėti moksleiviams iš kitų žemynų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarp kelių šimtų moksleivių buvo ir keturios lietuvės, kurios palaikė viena kitą.

„Lietuvoje, jeigu ko nesuprasdavau per anglų kalbos pamokas, galėjau paklausti lietuviškai, o Amerikoje viskas buvo kitaip. Laimei, buvau ne viena lietuvė, tad bendromis jėgomis padėjome viena kitai išsiaiškinti nesuprantamus dalykus“, – kalbėjo Viktorija.

Draugystė, užsimezgusi su Amerikos mokykloje sutiktomis lietuvaitėmis, nenutrūko. Tiesa, baigusios mokyklą lietuvaitės išvažiavo į skirtingus universitetus, todėl dabar bendrauja tik laiškais ir bent kartą per Kalėdas ar Padėkos dieną susitinka Genzvilio miestelyje, Floridos valstijoje, į kurį atvyko būdamos dar moksleivės.

REKLAMA

Likti paskatino klimatas

Pasak Viktorijos, pirmaisiais metais didelis ramstis buvo ir šeima, kurioje lietuvaitė gyveno, kol baigė mokyklą.

Amerikiečių šeima jai bandė atstoti tikruosius tėvus, likusius už Atlanto. Nors dabar antroji Viktorijos šeima persikėlė gyventi už maždaug dešimties valandų kelio iki Genzvilio, lietuvaitė per kiekvienas Kalėdas ir didesnes šventes skuba į jų namus. „Naujoji mano šeima mane labai palaikė ir padėjo. Su jais labai suartėjau ir nors dabar gyvename skirtinguose miestuose, per šventes visada važiuoju jų aplankyti“, – šeima, kurioje gyveno dvejus metus, džiaugėsi panevėžietė.

REKLAMA

Merginos teigimu, tai, kad ji atvyko į Ameriką tik baigusi dešimtą klasę, buvo didelis pliusas. Per tuos dvejus metus ji ėmė puikiai kalbėti angliškai, susirado draugų, perprato amerikiečių gyvenimo subtilybes.

„Labai džiaugiuosi, kad pirmiausia nuvažiavau į mokyklą, o ne tiesiai į universitetą. Kartu su manimi į Ameriką vyko ir viena mergina, tik ji – tiesiai į universitetą. Jai buvo visko tiek daug, kad neatlaikiusi krūvio grįžo atgal į Lietuvą“, –„Sekundei“ pasakojo krepšininkė.

Baigusi mokyklą, ji apsisprendė mokslus tęsti to paties miestelio universitete. Pasak Viktorijos, Floridoje gyventi labai gera – oras nuostabus, net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau minus trijų, vandenynas – vos kelios valandos kelio, įvairūs tornadai taip pat aplenkia šią valstiją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apie 50 tūkstančių studentų turintis universitetas garsėja medicinos pakraipos studijomis ir puikiomis sąlygomis sportininkams.

Kriminalistė, mėtanti kamuolį

Tik įstojusi į universitetą Viktorija patyrė rimtą traumą – išsinarino čiurną. Dėl to ji negalėjo žaisti ir Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinėje. Šiemet plyšo kryžminiai kelio raiščiai, todėl nemažai laiko teko praleisti gydantis traumas.

Dėl traumos pirmaisiais studijų metais lietuvaitė stipendiją gavo ne ketveriems, o penkeriems metams. Šiuos metus Viktorija nusprendė išnaudoti mokslams, todėl pasirinko dvigubą specialybę – ji studijuoja kriminalistiką ir teismo mediciną, dar kitaip, mokosi nustatyti žmogaus mirties priežastį.

REKLAMA

„Kai treneriui papasakojau apie savo pasirinkimą, jis pajuokavo, kad baigusi galėsiu būti CSI Lietuva“, – juokėsi Viktorija. Pasak merginos, jos pasirinkimas buvo daugiau praktinis – kad su gautu diplomu nesunkiai darbo rastų ir Amerikoje, ir Lietuvoje.

Juk Amerikoje įgytas teisės diplomas Lietuvoje būtų bevertis.

„Amerikos universitete gerai mokytis tuo, kad pirmaisiais metais studentai mokosi tik bendrų dalykų ir tik trečiaisiais metais gali pasirinkti norimą specialybę. Mąsčiau ir apie psichologijos, ir apie teisės mokslus, bet baigusi teisę darbo Lietuvoje tikrai negausiu, nes Amerikos ir Lietuvos teisė labai skiriasi. Todėl pasirinkau tokius mokslus, kad baigusi galėčiau dirbti ir Lietuvoje, ir Amerikoje.

REKLAMA

Kita vertus, visada gyvenau labai aktyvų gyvenimą, todėl jeigu reikėtų darbe visą dieną praleisti prie kompiuterio, ilgai neištverčiau. Rinkausi tai, kas būtų man pačiai įdomu. Visai norėčiau grįžusi įsilieti ir į Lietuvos policijos gretas“, – pasakojo Viktorija.

Merginos teigimu, mokymosi krūviai dideli ir Lietuvoje, ir Amerikoje, bet mokytis yra geriau už Atlanto, mat čia studijų tvarkaraščiai pritaikyti taip, kad būtų patogiau pačiam studentui.

„Jeigu dalykas patinka, mokytis tikrai nesunku. Mokslai taip suderinti, kad netrukdytų treniruotėms. Aišku, kartais, ypač po sunkių varžybų, kai miegoti nueini tik gerokai po vidurnakčio, paskaitose sunku išsėdėti. Bet pasakyti, kad esi pavargęs ir į paskaitą neisi, – negali. Negali net atsisakyti tau specialiai skirtos paskaitos. Net minties praleisti paskaitą nėra, nes tada teks lieti prakaitą sporto salėje ir aiškintis treneriui. Tu esi visų pirma studentas sportininkas, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo krepšininkė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Profesionali sportininkė

Universitete labai daug dėmesio skiriama mokslams, tačiau daugiausia laiko ir energijos pareikalauja treniruotės ir varžybos. Stipendiją, kurios visiškai pakanka pragyventi, Viktorija gauna už tai, kad žaidžia krepšinį.

Kaip pasakojo panevėžietė, reguliarusis universitetų krepšinio lygos sezonas prasideda lapkritį ir tęsiasi iki kovo. Kiekvieną dieną tarp paskaitų ar po jų vyksta treniruotės, o ketvirtadieniais ir sekmadieniais – varžybos.

Krepšininkės turi tik vieną laisvą pirmadienį, kai gali atsipūsti. Net jeigu žaidėjas yra traumuotas ir negali žaisti, jis vis tiek turi visur važiuoti su komanda ir bent jau pasėdėti ant atsarginių suolelio.

REKLAMA

„Baigiantis sezonui daugelis mūsų jaučiasi išsekusios ir pavargusios. Kiti, išgirdę, kaip aš gyvenu, klausia, kaip visur suspėju. Nežinau, gal tiesiog įpratau prie tokio krūvio“, – svarsto Viktorija.

Jos teigimu, Amerikoje universitetų komandos yra labai profesionalios, joms skiriama daug dėmesio ir geras finansavimas. Jos sesuo, Lietuvoje studijuojanti veterinariją, taip pat žaidžia universiteto krepšinio komandoje, tačiau Lietuvoje į studentų krepšinį niekas nežiūri rimtai – nori – eini, nori – ne.

O Amerikoje universitetų krepšinio lygoje žaidžiantys krepšininkai į treniruotes eina kaip į darbą, už kurį gauna ir algą – stipendiją. Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikoje vienodas finansavimas skiriamas tiek vyrų, tiek moterų sportui.

REKLAMA

„Amerikoje lygiai tokios pačios sąlygos treniruotis ir finansavimas skiriamas ir vyrų, ir moterų komandoms, o Lietuvoje viskas skiriama tik vyrų krepšinio rinktinei, o kas lieka – ir kitiems“, – pastebi sportininkė.

Ir svajonių šalyje reikia dirbti

Viktorija prisipažino, kad krepšinis ir mokslai dabar yra visas jos gyvenimas. Draugams laiko praktiškai nelieka.

Kai baigiasi reguliarusis sezonas, ji leidžia sau su draugėmis nueiti į kiną ar pavakarieniauti. Retais atvejais – pašėlti studentų vakarėlyje.

Todėl daugiausia laisvalaikį mergina leidžianti su krepšinio komandos draugėmis. Vienas prasmingesnių laisvalaikio leidimo būdų – aplankyti ir padrąsinti likimo nuskriaustus vaikus – našlaičius ar ligoniukus.

REKLAMA
REKLAMA

Nors kelionėms laiko nėra, bet Viktorija per tuos kelerius metus, praleistus svečioje šalyje, aplankė Niujorką, San Fransiską, šiemet lankėsi Las Vegase ir jau dabar planuoja kelionę į Bahamas. O iki Majamio su įspūdingais paplūdimiais ir dangoraižiais – tik kelios valandos kelio.

„Jeigu ne krepšinis, tikrai neturėčiau galimybės tiek daug keliauti ir pamatyti. Kita vertus, išmokau vertinti kiekvieną minutę ir ją tikslingai išnaudoti“, – prisipažino lietuvaitė.

Anot Viktorijos, nors kasmet per vasaros atostogas ji grįžta į gimtąjį Panevėžį, kol kas savo namais laiko universiteto bendrabučio kambarėlį, kuriame telpa tik lova, spinta ir stalas, nes dažniausiai grįžtanti tik pernakvoti.

Tačiau baigusi mokslus mergina svajoja grįžti į Lietuvą ar bent jau į Europą. Nors daugelis įsivaizduoja, kad Amerika – svajonių šalis, Viktorija tikina, kad ir Amerikoje svajonės pasiekiamos tik sunkiu ir atkakliu darbu.

„Baigsiu mokslus ir, manau, grįšiu į Lietuvą. Visi galvoja, kad Amerika – svajonių ir stebuklų šalis, deja, aukso kalnų čia nėra.

Taip, turint gerą išsilavinimą Amerikoje galima pasiekti daugiau, bet dirbti reikia taip pat labai daug. Dažnai žmonės apie Ameriką galvoja geriau, nei yra iš tiesų“, – mano Viktorija.

Lina DRANSEIKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų