Technikos kapinynų yra labai daug, tačiau jie gali atsirasti labai skirtingomis aplinkybėmis ir jų poveikis aplinkai yra visiškai skirtingas. Šiais laikais labai madinga sudarinėti šimtukus, dešimtukus, net penketukus. Sudarinėja juos įvairūs leidiniai, nes manoma, kad tai – skaitomi dalykai ir jais labai domimasi. O kadangi reitingavimas tapo mada, dažnai net solidūs leidiniai du skirtingus dalykus suplaka į vieną krūvą. Pavyzdžiui, įtakingasis „Forbes“, sudaręs didžiausių pasaulio technikos kapinynų septintuką, šalia prieš tai aprašyto Mauritanijos uosto Nuadibu laivų kapinyno įrašė Bolivijos miestelio Uyuni traukinių kapines. Tačiau tai – du skirtingi dalykai. Mauritanijos uostas Nuadibu yra tragedija, ekologinė katastrofa, o Bolivijos Uyuni traukinių kapinės – žaismingas praeities palikimas.
Nors labai dažnai pristatoma, kad Uyuni yra didžiausios pasaulyje traukinių kapinės, tačiau taip nėra. Buvusios SSRS teritorijoje esančiuose miestuose, kuriuose yra didžiuliai geležinkelio transporto mazgai, geležinkelio stočių prieigose galima pamatyti labai įspūdingų kapinynų, tik jie atrodo kraupiai – dešimtys ar šimtai keleivinių vagonų su išdaužytais langais, sugedę, niekam nereikalingi lokomotyvai, viskas sustumta į vieną krūvą, ant kažkokių atsarginių kelių.
Bolivijos traukinių kapinynas yra turistinė vieta, o ne sąvartynas. Bolivijai jos traukinių kapinynas yra žavus objektas po kurį galima pavedžioti turistus. Tiesa, šalies valdžia nelabai juo rūpinasi – traukiniai palikti negailestingiems korozijos dantims, bet, antra vertus, negi imsi gaivinti numirėlius.
Traukinių kapinyno, kuris yra 3 km nuo Uyuni, atsiradimo istorija gana paprasta. Kažkada toje vietoje, kur dabar gairinami smėlio ilsisi rūdijantys garvežiai ir vagonai, buvo geležinkelio mazgas. Geležinkelio tinklas šiose vietose pradėtas statyti 1888 metais. Jį statė D. Britanijos specialistai. Tačiau tos statybos labai nepatiko aimarų genties indėnams (beje, aimarų kalba yra valstybinė Bolivijos kalba, nes tai – viena dažniausiai šiandien indėnų vartojama kalba Pietų Amerikoje), kurie geležinkelio statybas laikė įsiveržimu į jų teritoriją. Tad indėnai nuolat puldinėdavo ne tik statytojus, bet ir traukinius, o gal net ir bėgius ietimis badydavo. Sprendžiant iš knygų apie indėnus, visi indėnai, kad ir kokiai genčiai priklausytų, kad ir kur gyventų, manė, kad geležinkelis yra jų priešas. Čingačgukas ir Matotaupa irgi ne išimtis.
Dabar ne viename interneto tinklapyje galite perskaityti labai liūdną istoriją apie tai, kad dėl indėnų antpuolių geležinkelio statytojai viską metė, paliko traukinius, bėgius ir išsikraustė kitur, kur saugiau, o Uyuni, turėjęs tapti dideliu miestu, taip ir liko mažu miesteliu.
Bet iš tiesų viskas buvo kitaip: indėnai buvo sutramdyti, geležinkelis nutiestas ir juo sėkmingai riedėjo traukiniai. Geležinkeliu naudojosi kalnakasybos kompanijos, kurios gabeno mineralus Ramiojo vandenyno link įsikūrusių Čilės ir Peru miestų uostų. Tačiau kai apie 1940-uosius ištekliai regione išseko, geležinkelio mazgas ir visa jau pasenusi bei susidėvėjusi technika tapo nebereikalinga – nėra ką vežti. Taip viskas ir buvo palikta.
