Nesenai viešėdamas JAV dainininkas nesidrovėdamas perdavė gimtųjų Šiaulių padėką ir dovanas Omahos miesto merui. V.Stakėnas juokauja, kad Šiauliai jam yra tarsi svogūnas – su savo kvapu ir verte.
– Šiauliuose jūsų, Virgi, koncertai retoki. Kodėl?
– Ne dėl to, kad Šiaulius ignoruočiau. Yra skeptikų, kurie sako, kad savame kieme pranašas nebūsi.
– Ar tai tiesa?
– Neakivaizdus mano mokytojas genialus rusų aktorius, bardas Vladimiras Vysockis dainavo: „Skrendu ten, kur mane priima.“ Mano koncertas Šiaulių dramos teatre – sugrįžimas po ilgos pertraukos į gimtojo miesto sceną su nauja patirtimi ir kūryba. Be to, bičiulis man priminė apie jubiliejų. Pasižiūrėjau į kalendorių: iš tiesų, esu gimęs 1953-iaisiais!
Miesto teatras į mano atmintį įsirėžęs nuo vaikystės – spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“ žiūrėjau gal keturis kartus. Aktoriai man buvo kažkas tarp Dievo ir žmogaus. Šiaulių dramos teatre koncertavau 1994 m.
Šįkart dainavau balades iš viso repertuaro, traukiau iš 35 metų aruodo. Man geriausia, nors ir sunkiausia, scenoje būti vienam. Tarp dainų įsiterpė ir mano mintys, komentarai, improvizacijos.
Šiaulių koeficientas ir trijų kapeikų lygis
– Jūsų organizuojamas festivalis „Akacijų alėja“ vyksta Kulautuvoje, „Visagino country“ prasidėjo tuometiniame Sniečkuje, „Pūdas druskos“ – Druskininkuose, „Juod'Country“ – Juodkrantėje. Kodėl festivaliai pasklidę po visą Lietuvą, bet Šiaulius aplenkia?
– Ne manęs to reikėtų klausti. Anksčiau savo idėjas išdėstydavau kultūros vadams. Vieni sakydavo: „Nefantazuok“, kiti: „Pažiūrėsim“, ir nukišdavo idėjas į stalčių. Treti atsakydavo: „Daryk, žiūrėsime. Jei bus gerai, būsime prisidėję, jei ne – mes nieko nežinome“...
– Bitlams pirma reikėjo nugalėti Ameriką, kad gimtojoje Didžiojoje Britanijoje surinktų pilnas sales. Gal ir mums iš pradžių reikia pavergti Vilnių, kad ir Šiauliuose tave įvertintų?
– Šiaip ar taip, aš – už orų Šiaulių identitetą. Labai džiaugiuosi, kad čia atsirado muzikiniai apdovanojimai ŠAMA.
– Ką manote apie miesto 777 metų sukakties minėjimo renginius?
– Manau, kad Šiaulių dienų data yra neparanki švęsti, nes nukelta per toli į rudenį. Šventė yra tada, kai gali atsisėsti ant žolės. Prieš 6–7 metus Šiaulių dienų metu su žmona Ramute užklydome į Šiaulių universiteto Menų fakulteto kiemelį, kur Remigijus Ruokis su kompanija organizavo koncertą. Negalėjau patikėti, kad tai – Šiauliai: aplink – žalia, gražūs rūmai, scena, įdomūs muzikantai. Nebenuėjome net į brangių kviestinių žvaigždžių koncertą Prisikėlimo aikštėje, sėdėjome iki vėlumos – tokie Šiauliai man artimesni, tokius mylėjau...
Unikalus ir mano bičiulio Prano Trijonio organizuojamas festivalis „Ant rubežiaus“. Kodėl jis negalėtų tapti toks, kad į jį plūstų žiūrovai iš Vilniaus, Kauno, užsienio? Atkreipiau dėmesį, kad į Lietuvą atvažiuojanti pasaulyje garsi airių šokių grupė koncertuos Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Žmona atsiduso: „O į Šiaulius vėl atveš atlikėją rusiška pavarde...“ Nesu nusistatęs prieš rusų atlikėjus, bet, atrodo, lyg Šiaulių būtų nustatytas kažkoks koeficientas. Štai gudrusis verslo ryklys Arūnas Valinskas šiemet suprato, kad „Auksinių svogūnų“ Vilniuje ar Kaune jau neįsiūlysi, o Šiauliams, nusprendė, bus pats tas.
– Koks yra, jūsų akimis, viešojoje erdvėje paplitęs šiauliečio įvaizdis?
– Nors aktorius Mindaugas Stasiulis – talentingas, protingas žmogus, kategoriškai nepriimu jo kuriamo personažo Saulėno. Televizija yra labai agresyvi, visavaldė. Andrius Mamontovas apie tai dainavo: „Jie žymi tarsi šunys savo naują teritoriją.“ Televizijos brukamas primityvus stereotipas yra labai bjaurus. Tai šiaulietiško įvaizdžio suprimityvinimas iki trijų kapeikų lygio, juolab personažas tapo tam tikru simboliu.
O koks yra tipiškas šiaulietis, sunku būtų pasakyti. Šiauliai yra ir lietuviškasis Liverpulis, kuriame gimsta tokie estrados grandai kaip Virgilijus Noreika, Nijolė Ščiukaitė, Jurgis Žukauskas, Adolfas Jarulis, tokios žvaigždės kaip grupė „Bix“. Man pačiam Šiauliai yra tarsi lietuviškasis Nešvilis, čia yra didžiosios kantri muzikos pajėgos: „Jonis“, „Crazy Crow“, „Svirplys“ ir kt.
Koncertai su cepelinais
– Ne taip seniai sugrįžote iš JAV, kur surengėte 6 koncertus, dalyvavote ir priėmime pas Omahos miesto merą.
– Koncertus JAV rengti padėjo ir rėmė Lietuvių fondas, į kurį įstojau, talkino ir aktyvus lietuvybės skleidėjas Laurynas Misevičius. Buvo surengti šeši mano dviejų dalių pasirodymai: pirma dalis – akustinis koncertas, antra skirta hitams. Pertraukos metu klausytojai ne tik užkandžiavo, ragavo šakočio, lietuviško alaus, bet ir pirko įrašus, fotografavosi... Pusėje koncertų veikė virtuvė, tiekusi didžkukulius, balandėlius, dešreles su kopūstais.
Nė vienas koncertas neapsiėjo be dainos „Kelelis tolimas“. Vyresnioji karta galbūt norėtų, kad į sceną išeičiau su klumpėmis, šiaudine skrybėle ir akordeonu. Su berete ir gitara atrodžiau jiems įtartinai, kaip amerikonas. Vidurinioji karta žino mano dainas, kitaip nei 16–18 metų jaunimas, Dalis jo nekalba lietuviškai, bet ir jiems tai buvo labai nauja, netikėta, mačiau jų akyse atradimo džiaugsmą. Ten man ir kilo idėja išleisti savo dainas anglų kalba ir taip prie lietuviškos muzikos priartinti jaunąją mūsų išeivių kartą.
– Išgąsdinote mane ta Nebraskos valstijos policininko kepure... Kur ją pirkote?
– Amerikoje, Omahos policijos prekių parduotuvėje. „Kam jums ji?“ – stebėjosi pardavėjas, mat tokios prekės ne policijos darbuotojams lengvai neparduodamos, o policininkų ženklų įsigyti negalima. Dėl visa ko pardavėjas užsirašė čia gyvenančios dukters Agnės asmens duomenis.
Omahoje veikia trys skrybėlių parduotuvės, tad nesuabejojau: reikia man ir naujos skrybėlės! Išsirinkęs vieną, parduotuvėje dirbančio meistro paprašiau pakeisti kraštų formą, jis triūsė net dvi valandas.
– Omahoje, girdėjau, susitikote su miesto meru...
– Į susitikimą atėjau su gitara, perdaviau padėką ir dovanas nuo savųjų Šiaulių. Omaha JAV yra geografiškai panašioje vietoje kaip Šiauliai – Lietuvoje, šalies viduryje.
Omahoje, kur gyvena mano dukters Agnės šeima, taip pat surengiau koncertą, o žmona Ramutė – tapybos ant šilko parodą. Vietos lietuviams tai buvo staigmena, mat jie tikėjosi tautodailės arba klasikinio meno. Lietuvių bendruomenė čia nedidelė, senstanti. Maždaug trečdalis atėjusiųjų į mūsų koncertą ir parodos atidarymą buvo lietuviai, kiti – anglakalbiai.
– „59 metų atlikėjas atrodo kaip Kenny's Rogersas, rengiasi kaip Johnys Cashas, o dainuoja kaip Waylonas Jenningsas“, – taip Virgis Stakėnas buvo apibūdintas Omahos spaudoje.
– Du trečdalius koncerto programos dainavau angliškai, atlikau ir ne savo kūrybos dainų. Prieš ryždamasis dainuoti angliškai, paprašiau sūnėno, muzikos žinovo, įvertinimo. Prieš dvejus metus išgirdau: „Dėde, geriau nedainuok.“ Šių metų verdiktas buvo kitoks: „Jau galima.“
Turėk savo kvapą
– Esate Šiaulių nacionalistas – gerąja prasme. Bet toli gražu ne kiekvienas šiaulietis didžiuojasi savo kilme.
Be reikalo. Galiu vardyti ir vardyti mūsų miesto perlus: tai pedagogė ir atlikėja Laura Remeikienė, smuikininkė Augustė Emilija Janonytė, daugkartinė čempionė regbio komanda „Vairas“. O kur dar garsiosios Didždvario, Juliaus Janonio gimnazijos – pastarąją esu baigęs. Esu vienas iš dainuojamosios poezijos žanro Lietuvoje pradininkų. 1978 m. Šiaulių miesto kultūros rūmuose įsikūrė pirmoji Lietuvoje dainuojamosios poezijos studija. Per šešerius metus ją lankė beveik 200 žmonių, tarp jų buvo ir aktoriai Ilona Balsytė, Darius Auželis, dainininkė Saulė. Dar vienas Šiaulių fenomenas – Gytis Paškevičius. Gerbiu jį už tai, kad sugebėjo televizijai pasakyti „ne“.
Man labai patinka ir Šiaulių kiemų kalba. Ją panaudojau kurdamas „Vijolių bliuzus“: „Atvažiuok į Pagelavą, eisme pasimaudyt...“ Nereikia bijoti, kad būsime nesuprasti, pajuokti.
Mėgstu pasaką apie daržovių ginčą, kuri iš jų geresnė, vertingesnė. Morka gyrėsi turinti daug karotino, savo privalumus vardijo burokas, kopūstas. Tik svogūną daržovės suniekino: „Visi nuo tavęs nosį suka, smirdaliau, vaikai tavęs baidosi.“ Atėjo šeimininkė į daržą, prisirinko pilną krepšį daržovių, deda jas į puodą... Svogūnas išsigando, kad nepateks ant stalo, todėl sulaikė kvapą. Šeimininkė nustebusi pavartė, pauostė. „Vargšelis turbūt sugedęs“, – tarė ir išmetė į paplavų kibirą. Moralas: turėk savo kvapą! Ar Šiauliai nėra tas svogūnas su savo kvapu ir verte?
Nedaug sutikau jaunų žmonių, kurie svetur išvažiavę sakytų, kad kilę iš Šiaulių. Daugiau sutikau žemaičių, kurie didžiuojasi: „Aš iš Telšių!“ Kartą radijo viktorinoje reikėjo atsakyti į klausimą, iš kur kilęs V.Stakėnas. Atsakymai buvo tokie: „Iš Vilniaus“ , „Iš Kauno“, „Nejau iš Klaipėdos?“ Tarsi daugiau miestų Lietuvoje nebūtų! O pasirodo, yra šaunus miestas Šiauliai. Puikūs ir kiti – Pakruojis, Kelmė ar Joniškis.
– Pavasarį Šiauliai skęsta šiukšlėse, vasarą – nepjautoje žolėje, žiemą – sniege. Ar miesto vadovai, ar mes patys jo nemylime?
– Trūksta gaspadoriškumo . Man labai gražu, kai važiuodamas pro cementines namų dėžutes matau vijoklius, suoliukus. Užsimezgus Šiaulių ir Olandijos miesto Eteno-Lero draugystei, olandai Šiauliuose pasodino tulpių skverelį. Rytojaus dieną tų tulpių neliko. Dėl tokio vandalizmo skauda širdį. Vienas dovanoja, o kitas ateina ir viską išvagia, sutrypia. Tad dovanas dalijančiam telieka pasekti V.Vysockiu: „Skrendu ten, kur mane priima.“ Yra žmonių, kurie turi ryžto atsodinti išrautą ar nulaužtą medį daug kartų. Esu optimistas, tikiu, ateis laikas, kai mūsų miesto studentai nesistengs nuslėpti, kad yra iš Šiaulių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
