REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos tautinių mažumų organizacijų aktyvistai yra sunerimę, nes juos pasiekė žinia, kad mūsų valstybės lėšas pagal jų teikiamus projektus naujai įkurtoje Kultūros taryboje skirstys labai kontroversiška asmenybė – Stanislavas Vidtmannas.

REKLAMA
REKLAMA

Kultūros tarybą, kurios atsiradimo aplinkybės irgi buvo gana nevienareikšmės (apie tai nemažai rašyta, tad nesikartosiu), buvo sugalvota buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno, tačiau tampa kūnu tik dabar, kai Lietuvos kultūrai vadovauja „darbietis“ Šarūnas Birutis.

REKLAMA

Būtent Kultūros taryba skirstys lėšas kultūriniams projektams. Iki šiol tai darė Kultūros rėmimo fondas ir pati Kultūros ministerija.

Kiek kitaip lėšos buvo skirstomos projektams, kuriuos teikė Lietuvos tautinių mažumų organizacijos. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), nežinia kokiais sumetimais panaikintas nuo 2010 sausio 1 dienos, sudarydavo specialią komisiją, į kurią be paties TMID vadovų ir specialistų įeidavo kitų valstybės institucijų atstovai ir Tautinių bendrijų tarybos deleguoti jos nariai. Viskas buvo gana  paprasta ir skaidru, bet kažkam tai nepatiko.

REKLAMA
REKLAMA

Anot „Lietuvos žinių“ autoriaus Tomo Bošarovo, „į LKT narius iš viso pretendavo 58 kandidatai. Kultūros tarybos rinkikai, kuriuos delegavo kultūros ir meno organizacijos, po dviejų slapto balsavimo turų pretendentų sąrašą sumažino iki 20 kandidatų. Kultūros ministras kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba (LKMT) iš 20 kandidatų atrinko 10. (...) Tik tautinių mažumų atstovas S.Vidtmannas išimties tvarka, kaip to reikalauja įstatymas (? – A.B.), be konkurencijos pateko į dešimtuką“.

Štai kas įdomiausia. Kas per „išimties tvarka? Nuo kurių laikų „lenkas“ tapo Lietuvoje kūrybinė profesija? Ir svarbiausia – kodėl būtent S. Vidtmannas? Lietuvoje gyvena arti pusės milijono kitataučių, beveik pusę jų sudaro lenkų tautybės žmonės, tarp kurių nemažai lojalių Lietuvai, dorų bei protingų vyrų ir moterų. Taigi pabandykime suvokti, kaip vyko tautinių mažumų atstovo (kol kas tik kandidato) į Kultūros tarybą atranka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš penkto karto įveikus gremėzdišką ir beveik nepaskaitomą dokumentą keistu pavadinimu „LR kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimo tvarkos“ (2013 m. sausio 16 d. Nr. ĮV-27), nieko gero nepaaiškėja. Neįtikėtina, tačiau vieno vienintelio tautinių mažumų rinkėjo delegavimo procedūrai šiame dokumente skirtas ištisas skyrius (11 straipsnių). Procedūra išties paini, o tautinių mažumų organizacijos nuo rinkimų paskelbimo turėjo vos penkias dienas kreiptis registruotu laišku į Kultūros ministeriją dėl dalyvavimo bendro rinkėjo atrankoje. Kas nespėjo – viskas, sudie.

REKLAMA

Jei norite įsidarbinti valstybės arba savivaldybės institucijoje, kas rytą atsidarote Valstybės tarnybos departamento tinklalapį ir ieškote jame sau tinkamų skelbimų. Bet tautinių mažumų organizacijų vadovai ir aktyvistai tikrai nekiurkso kasdien Kultūros ministerijos tinklalapyje, todėl minėta informacija liko jų nepastebėta (tai pabrėžė beveik visi kalbinti kitataučiai visuomenininkai).

Kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius, pagal visą logiką, turėtų tvarkyti visų Lietuvoje veikiančių tautinių mažumų organizacijų koordinates, tačiau niekas, kaip tvirtina organizacijų atstovai, nepasivargino informuoti jų tiesiogiai – kad ir elektroniniu paštu. Juk tada paaiškėtų, kad žmonių, tinkančių tapti Lietuvos kultūros tarybos nariu, yra tarp mūsų šalies kitataučių tikrai ne vienas ir ne du, ir labai abejotina, ar galėtų tuomet su jais lygintis S.Vidtmannas, niekad nebuvęs nei kultūrininkas, nei visuomenininkas.

REKLAMA

Išvada labai paprasta – viskas buvo padaryta taip, kad informacija pasiektų tik tuos „išrinktuosius“, kurie apsiėmė išvesti S. Vidtmanną į finišo tiesiąją. Kitaip sakant, kurie viską žinojo dar iki oficialaus minėtos informacijos paskelbimo.

O štai patiems pretendentams atsirasti reikalavimai šiame įsakyme yra itin liberalūs: „Pretendentus gali siūlyti fiziniai ir juridiniai asmenys“, t. y. praktiškai bet kas. Tiesa, čia pat paminėta, kad „pretendentai privalo būti nepriekaištingos reputacijos“, bet su esminiu prierašu: „Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jeigu jo teistumas neišnykęs arba nepanaikintas“. Jei tu nesėdi kalėjime ir neturi „galiojančio“ teistumo, vadinasi, esi nepriekaištingos reputacijos. Bet prie reputacijos klausimo mes dar sugrįšime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tikrai, kam gi šiuo atveju vargintis dėl sudėtingų procedūrų, jei galutinis rezultatas ir taip aiškus – jį užtikrina „bendrojo rinkėjo“ atsiradimo mechanizmas. Ir, kaip paprastai, vėl „vsio zakonno“.

Bet yra dar tokie sveiko proto ir elementarios logikos reikalavimai, kurių irgi reikėtų paisyti ir nemanyti, kad visi aplinkui yra nieko nesuvokiantys kvailiai. Kyla vienas labai paprastas klausimas – kodėl ministras Š. Birutis ir tautinių mažumų klausimus kuruojantis viceministras Edvardas Trusevičius  nesusiprotėjo pasinaudoti Tautinių bendrijų tarybos (kuri taip pat yra sudaryta kultūros ministro įsakymu!) paslaugomis? Juk tai – vienintelė mūsų šalyje patariamoji institucija, daugmaž adekvačiai reprezentuojanti Lietuvos tautinių mažumų visumą. Bet TBT, kurios nariai puikiai pažįsta visus savo veikėjus su jų stiprybėmis ir silpnybėmis, nuomonės niekas neatsiklausė ir jų net neinformavo.

REKLAMA

Taip ir išeina, kad visų Lietuvos kitataučių kitataučiu tapo S. Vidtmannas. Bet gal tame nėra nieko blogo? Juk S. Vidtmanas, biologas pagal išsilavinimą, kurį laiką bandė reikštis Lietuvos lenkų žiniasklaidoje, bet liko nepastebėtas ir visą laiką buvo savo sutuoktinės – žinomos Lietuvos lenkų žurnalistės Renatos Vidtmann – šešėlyje. 1997 metais jis, laimėjęs konkursą, netikėtai tapo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriaus pavaduotoju. Čia kalbintų asmenų nuomonės išsiskyrė. Vieni tvirtino, kad konkurso rezultatams turėjo įtakos Česlavo Okinčico parama. Kitą versiją išsakė buvusi TMID darbuotoja, prašiusi neminėti jos pavardės. Anot jos, tuometiniam TMID vadovui S.Vidtmanną įsiūlė kažkoks Valstybės saugumo karininkas, kuris paskui labai apgailestavo dėl tokios savo protekcijos.

REKLAMA

Kaip ten bebūtų, S. Vidtmannas išbuvo tose pareigose net iki 2009 metų pabaigos (iki TMID likvidavimo). Vėliau jis dvejus metus išsėdėjo Ministro Pirmininko tarnyboje, o 2011–2012 maždaug metus buvo kultūros viceministras. Buvę jo kolegos ir tautinių mažumų organizacijų aktyvistai prisimeną jį kaip neiniciatyvų ir vangų valdininką, linkusį tik į formalų savo pareigų atlikimą. „Net tada, kai pasidarė aišku, kad po mažiau ne metų TMID neliks, o jo funkcijas perims Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos, S. Vidtmannas „kantriai“ laukė paskutinės dienos ir nepadarė nieko, kad tas funkcijų perėmimas įvyktų sklandžiai ir neskausmingai”, – sakė vienas TBT narys, taip pat prašęs neminėti jo pavardės. Šiuos žmones galima suprasti – galbūt greitai jų atstovaujamos organizacijos priklausys nuo to paties S. Vidtmanno malonės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Drąsesni buvo tie pašnekovai, kurie šiuo metu jau nėra TBT nariai. Iš esmės tuos pačius S. Vidtmanno bruožus – neiniciatyvumą ir pasyvumą – įvardijo ir Vitalijus Karakorskis, vadovavęs Tautinių bendrijų tarybai 2006 – 2009 metais: „Tai žmogus, kuris niekad nieko nesprendė. Lygiai taip pat jo vietoje galėtų sėdėti manekenas. O jei ir bandė spręsti kokį nors klausimą, tai ne konstruktyvia, o destruktyvia linkme. Pasakyčiau taip: kaip TMID direktoriaus pavaduotojas jis buvo nulis, o kaip kultūros viceministras – tik riebus minusas.“ Jam, kaip televizijos žurnalistui, ypač nepatiko visiškas S. Vidtmanno neveiklumas Lietuvos radijo ir televizijos taryboje, į kurią jis buvo deleguotas kaip TMID vadovo pavaduotojas.

REKLAMA

Ne ką geresnį buvusio kolegos apibūdinimą teko išgirsti ir iš buvusio ministro A. Gelūno patarėjo tautybių politikos klausimais bei ilgamečio (1996–2012) TBT koordinatoriaus Imanto Meliano: „Kad ir kaip būtų gaila, negaliu pasakyti apie jį nieko gero, ypač apie paskutinį laikotarpį. Atėjęs dirbti viceministru, S. Vidtmannas dirbtinai sustabdė tolesnį Tautinių mažumų įstatymo rengimą (kuris jau seniai galėjo būti priimtas), nebuvo išleistas konferencijos, skirtos etninių įtampų prevencijai, pranešimų rinkinys. Dar niekad nemačiau tokio viceministro, kurio vienintelis rūpestis buvo stabdyti ir naikinti ministro patarėjo (t. y. mano) pradėtus darbus ir iniciatyvas. Visa tai buvo paduodama kaip kažkokie pageidavimai „iš viršaus“, nors niekad nebuvo įvardyti tų paslaptingų „verchų“ vardai, pavardės arba pareigos. Apmaudu, bet ministrą A. Gelūną toks mistifikavimas tenkino.“

REKLAMA

Galimas būtų nekreipti dėmesio į šias subjektyvias nuomones, tačiau internete randama dalykų, kurie privertė sunerimti. Antai 2009 metų gegužės pabaigoje Vilniuje įvyko Rusijos ambasados organizuotas renginys, pavadintas konferencija „Kartų perimamumas: tradicijų puoselėjimas ir atsakymai į šiandienos iššūkius“ . Formaliai šį renginį organizavo NVO Jaunimo iniciatyvinė grupė. Nekaltas organizacijos pavadinimas ir jos vadovo Jono Liniausko lietuviška pavardė jau ne kartą leido gauti finansavimą projektams, kurių pagrindinė paskirtis – stiprinti Rusijos imperines pozicijas Lietuvoje. Taip buvo ir šį kartą. Iš Rusijos į konferenciją atvyko užsienio reikalų ministerijos Darbo su tėvynainiais departamento vadovo pavaduotojas Sergejus Butorovas, Maskvos m. vyriausybės atstovas Aleksejus Jesipenka. O ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė ir kiti kalbėtojai reikalavo nutraukti Lietuvos rusų diskriminavimą ir priversti Lietuvą laikytis prisiimtų įsipareigojimų žmogaus teisių srityje (?!).

REKLAMA
REKLAMA

Kaip sudėtinė šios konferencijos dalis Vilniaus lenkų kultūros namuose tuo pačiu metu vyko tos pačios Rusijos ambasados (formaliai – niekad neegzistavusios ir dabar neegzistuojančios Lietuvos osetų bendruomenės) surengtą fotografijų paroda apie tariamus Gruzijos kariuomenės nusikaltimus Cchinvalyje.

Iš Lietuvos oficialiųjų asmenų „konferencijoje“ dalyvavo Seimo narys Valdemaras Tomaševskis ir TMID direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmannas. Nė vienas jų nepasipiktino antilietuviška renginio dvasia, nesusiprato išeiti iš salės. Maža to – S. Vidtmannas pasveikino renginio dalyvius ir... patogiai įsitaisė pirmoje eilėje šalia V. Čchikvadzės.

Kita kartą S.V idtmannas suklupo jau ne politinėje erdvėje. Maždaug prieš metus jis nenusišalino, kai jo vadovaujama komisija rekomendavo skirti 7 tūkstančių litų finansavimą iš valstybės biudžeto radijo stoties „Znad Wilii“ labdaros ir paramos fondo pateiktam projektui. Šioje radijo stotyje dirba S. Vidtmanno sutuoktinė R. Vidtmann. Anot Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pranešimo spaudai, abejonių dėl S. Vidtmanno nusišalinimo tinkamumo kelia komisijos, kurioje jis veikė, posėdžių protokolų įforminimas.

REKLAMA

Po kurio laiko VTEK tyrimą dėl tam tikrų formalių priežasčių nutraukė, bet oficialiai pareiškė, kad S. Vidtmannui nepavyko išsklaidyti kilusių pagrįstų abejonių dėl savo elgesio kultūros projektų tautinėms mažumoms paraiškų vertinimo komisijoje. Tai kaip dabar bus su ta neva „nepriekaištinga“ kandidato reputacija? Juk Kultūros taryboje ponui S. Vidtmannui teks vartyti daug didesnes pinigų sumas.

Žinant visa tai, Lietuvos tautinių mažumų organizacijų aktyvistų nerimas neatrodo nepagrįstas. Bet ar pajus tą nerimą mūsų Vyriausybė?

Ir dar. Naujosios Vyriausybės programos 246 punkte aiškiai parašyta: „Parengsime Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo projektą. Tautinių mažumų atstovavimo funkcijas pavesime specialiai sukurtam departamentui“.

Šiuo metu minėto įstatymo projektas perduotas tobulinti Vyriausybės Strateginiam komitetui. Priėmus šį įstatymą, iškart turėtų būti įkurtas ir atskiras Tautybių reikalų departamentas. Kažin ar po jo įkūrimo lėšas pagal Lietuvos tautinių mažumų organizacijų teikiamus projektus ir toliau skirstys Lietuvos kultūros taryba. Taigi nėra tiksliai aišku, kam visa tai daroma.

Arvydas Baniulis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų