REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Visuomenėje sparčiai populiarėja ilgų nuotolių bėgimai, tačiau tarp elitinių aukštus rezultatus demonstruojančių Lietuvos maratonininkų – vien moterų vardai. Živilė Balčiūnaitė, Diana Lobačevskė, Rasa Drazdauskaitė, Remalda Kergytė. Kur dingo vyrai?

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos maratonininkės džiugina ir aukštais rezultatais olimpinėse žaidynėse, ir dalyvių gausa. Londono olimpiadoje maratono rungtyje Lietuvai atstovavo trys lengvaatletės, anksčiau dviejose olimpiadose itin aukštas vietas užėmė Ž. Balčiūnaitė.

REKLAMA

Lietuvos vyrų pasirodymus olimpinėse žaidynėse galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. 1996 metų Atlantos olimpiadoje dalyvavo net trys maratonininkai – Česlovas Kundrotas, Dainius Virbickas ir Povilas Edorenka. Pastarasis vienintelis iš lietuvių baigė distanciją ir tarp 124 dalyvių užėmė 70 vietą. Po ilgos pertraukos 2004-aisiais Atėnuose Mindaugas Pukštas iš 101 dalyvio finišo liniją kirto 74-as. Viskas. Aukšto lygio tarptautinėse varžybose – olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose – Lietuvos vyrų maratonininkų neliko. Kodėl?

REKLAMA
REKLAMA

Vienas iš sekmadienį vyksiančio Trakų pusmaratonio bėgimo organizatorių D. Virbickas išskyrė dvi priežastis – finansinė nauda ir sunkesni nei moterų normatyvai.

„Komerciškai vyrams neapsimoka. Anksčiau nubėgęs maratoną per 2 val. ir 15 min. galėjai tapti prizininku ar laimėti vidutinį maratoną. Dabar tai neįmanoma. Moterų konkurencija mažesnė. Moters, nubėgusi maratoną per 2 val. ir 30 min., gali būti antra ar trečia ir gauti piniginius prizus. Retai rasi vyrą, kuris dėl to aukotųsi. Kas iš to, kad jis bėgs – neturės nei šlovės, nei turtų. Tai alinantis darbas, visiškai neatsiperkantis“, – teigė 1996 metų olimpiados dalyvis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Kitas dalykas – palyginus normatyvus, moterų jie yra lengviau įvykdomi nei vyrų. Moterys skatinamos bėgti, daugiau sportuoti. Jei moteris įvykdė normatyvą, jau gali sulaukti valstybės paramos, važiuoja į treniruočių stovyklas. Vyrams sudėtingiau“, – kalbėjo bėgimo treneris D. Virbickas.

– Ar dabartiniai maratono normatyvai į olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus Lietuvos vyrams nepasiekiami?

– Normatyvai mums nėra nepasiekiami. Vyrai tiesiog nemato, dėl ko jų turėtų siekti. Pirmiausia jie neturi sąlygų. Jei nesi remiamas, negali išvažiuoti ten, kur nėra sniego, kur šilta, tad pasirengti sudėtinga. Vietoje, neišvažiuojant, taip pat daug turi aukoti.

REKLAMA

– Tad Lietuvos vyrams trūksta ne ištvermės, o motyvacijos?

– Taip. Ištvermės yra, bet nėra motyvacijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir visose Vakarų šalyse nėra tų ištvermės bėgimų. Pasikeitė vertybės. Viskas keičiasi, vaiką apskritai sunkiau prikalbinti sportuoti, o jeigu dar kentėti reikia tokiame ištvermės sporte. Kam jam to reikia? Jei atsiranda vienas kitas, tik džiaugiamės. Stebuklas.

Kiek teko išgirsti seminare Kenijoje, tose vietose, kur civilizacija daugiau pažengusi, vyrai taip pat nesportuoja. Ką nors pasiekė, užsidirbo pinigų, grįžo, prisipirko žemės ir nebebėgioja. Tokių atsiranda daugiau. Jie turi motyvaciją praturtėti, pagerinti savo gyvenimą. Mūsų žmonės randa kitų būdų gyvenimui gerinti. Tarybiniais laikais maratonininkų grupės būdavo po 50–60 žmonių. Tie laikai negrįš. Anksčiau žmogui nebuvo ką rinktis, o dabar jis gali išvykti ir dirbti kitur. Sudėtinga motyvuoti.

REKLAMA

– Kokia maratono perspektyva Lietuvoje?

– Nematau, kas Lietuvoje iš vaikinų gali bėgti maratoną. Galbūt jų atsiras, bet dabar niekas negali pasiekti aukštų rezultatų. Iš moterų – kelerius metus pasidžiaugsime, bet tuo viskas ir baigsis. Visos jos „amžiuje“. Jeigu mėgintų bėgti maratoną, galima būtų tikėtis geresnių rezultatų iš Monikos Juodeškaitės, Vaidos Žūsinaitės, Mildos Vilčinskaitės. Tačiau tai nereiškia, kad jos norės ir bėgs. Bėda ta, kad ne tik maratono, bet apskritai jaunimas nenori sportuoti.

– 1996 metų Atlantos olimpiada. Kokia asmeninė patirtis?

– Normatyvą į Atlantos olimpiadą įvykdėme keturiese, tačiau viena šalis gali deleguoti tik tris atstovus. Mano rezultatas tuo metu buvo trečias. Mano patirtis Atlantoje nekokia – nebaigiau distancijos. Manęs nenorėjo vežti į tą olimpiadą, buvau patvirtintas kaip olimpinis kandidatas likus trims savaitėms iki žaidynių. Normatyvą buvau įvykdęs dar rudenį, teko pavasarį Hamburge bėgti per didelius karščius maratoną ir iki olimpiados „neatsistačiau“. Man svarbiausia Atlantoje buvo dalyvauti ir pasiekti finišą. Ėmiau gana lėtą tempą, tačiau vis tiek nepavyko – sutraukė raumenį ir negalėjau tęsti rungties. Pamatyti, sudalyvauti, patirti džiaugsmą ir šventiškumą teko, tačiau tos sportinės patirties pasisemti negavau, nes anksti pasitraukiau iš trasos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Pastaraisiais metais daugėja bėgimo renginių ir pačių bėgikų. Ar žmonės pradeda sveikai gyventi?

– Džiugina ir bėgiojančiųjų skaičius. Daromos viešos akcijos ir treniruotės, bėgikų skaičius daugėja. Tik džiaugtis reikia. Tai didelio darbo rezultatas. Pats žmogus neateis. Reikia paskatinimo, specialisto patarimo. Kai tai atsiranda, žmogui drąsiau. Gal jis vienas nedrįsta, gal jam reikia kompanijos. Gal ateityje nereikės tiek daug dirbti, patys ims judėti. Džiugina ir renginių organizavimo kokybė. Tik trūksta vienos atsakingos instancijos, kuri reguliuotų kalendorių, nes pasitaiko visokių nesusipratimų, kaip šįmet nutiko. Druskininkai buvo patvirtinę birželio 8 dieną maratoną, visur reklamuoja, o po mėnesio Kaunas sugalvoja vykdyti maratoną birželio 9 dieną. Turime du renginius, tarp kurių galėtų būti 3 savaičių ar mėnesio skirtumas ir jie būtų daug stipresni. Dabar – du nevisavertiški renginiai.

REKLAMA

– Pats bėgsite Trakuose?

– Bėgsiu visą distanciją. Ketinu Trakuose dalyvauti visuose bėgimuose. Šiek tiek ruošiausi, kad neatrodyčiau gėdingai, nesinori visai „koja už kojos“. Mėgėjų lygį esu pasiekęs neblogą.

– Gyvenate Trakuose. Ką galite apie trasą pasakyti tiems žmonės, kurie bėgs čia sekmadienį?

– Pati trasa man labai patinka. Yra dalis miesto centro, keliai geri, paežere smagu atsigaivinti. Vaizdinga, maloni trasa. Galbūt patarčiau pirmą ratą pusmaratonį bėgantiems pasisaugoti – bus nemažas „kalniukas“. Kad neiškiltų sunkumų, siūlau pirmą ratą padaryti daugiau žvalgybinį ir nebėgti iš visų jėgų. Aukštam rezultatui siekti trasa nėra labai gera. Čia kalbu apie elitinius lyderius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų