Neįtikėtina žinia atskriejo iš Everesto styvyklos Camp2. Šeštadienį Nepale šerpai užpuolė ir sumušė garsius alpinistus Simone Monro, Ueli Stecką ir Jonathaną Griffithą.
Garsus italų alpinistas S. Monro ir šveicaras U. Steckas ketina įkopti į Everestą nauju maršrutu iš Nepalo pusės.
Alpinistai grįžo į bazinę stovyklą, ir šveicaras gali nutraukti ekspediciją. Preliminariais duomenimis, buvo paskelbta, kad vietos gyventojai šerpai akmeniu pataikė Uele ir prakirto jam veidą, italas nuo peilio išsisuko krepšiu. Paskui trys alpinistai buvo sumušti.
„Tai ne šio pasaulio įvykis", – tokie buvo pirmieji S. Monro žodžiai, kai jo paprašė pakomentuoti įvykį.
Toks įvykis Evereste nutiko pirmą kartą istorijoje. Deja, jis liks istorijoje ir minint pirmo žmogaus užkopimo ant aukščiausio planetos kalno 60 metų jubiliejų.
Balandžio 27 dieną apie 8 valandą S. Monro, U. Steckas ir J. Griffithas išėjo iš bazinės stovyklos aukštuminės stovyklos Camp2, kuri yra 7200 metrų aukštyje prie vakarinės Lhodze sienos, link.
Aukštos kvalifikacijos šerpai rengė turėklus, tačiau alpinistų prašė jais dar nesinaudoti, todėl apie pusšimtį metrų ekstremalai užkopė nesinaudodami šerpų parengtomis virvinėmis kopėčioms.
Kai trys patyrę alpinistai užlipo iki norimo aukščio, kur įrengta jų stovykla, lipdami giliu sniegu, jie privalėjo kirsti turėklus, kuriuos 20 metrų iš abiejų pusių įrengė šerpai, norėdami nusigauti iki savo palapinės.
Alpinistai nusprendė pereiti turėklus, kur buvo keturi šerpai, o jų grupės pagrindinis šerpas nematė alpinistų, nes stebėjo savo komandos darbą, įrengiant turėklus.
Pereidami per virves alpinistai šerpams netrukdė. Be to, nelipo šerpų kopėčiomis ir ėjo ne susirišę, bet po vieną. Todėl susipainioti virvėse negalėjo. Be to, jie perlipo turėklus žemiau viršuje dirbančių šerpų, tad negalėjo jiems pakenkti ar netyčia užmesti ledo gabalų ar sniego ant galvų.
Pirmas ėjo Jonathanas, už penkiolikos metrų Ueli. Kai per turėklus lipo Ueli, jį pastebėjo šerpų vadovas, o dirbančiųjų ketvertukas ėmė grasinti ledkirčiais.
Nesitikėjęs agresijos šveicaras užkabino jų kopėčias ir prisėdo atgauti jėgų nuokalnėje. Jis nebuvo susirišęs su kolegomis ir instinktyviai reagavo į šerpų judesius. Tačiau šie nusprendė, kad alpinistas parodė agresiją, o vadovas teigė, kad Ueli jį palietė.
„Kodėl mane lieti?“ – pakėlęs ledkirtį suriko šerpas. Jis tvirtino, kad alpinistai gabalu ledo traumavo žemiau buvusį šerpą, kai perlipo kopėčias.
Tačiau alpinistai lipo nesusirišę, atskirai, giliu sniegu, tad tai buvo melas. Ueli bandė raminti ir pažadėjo, kad padės įrengti turėklus prie stovyklos Camp3, bet padėtį dar lbiau apsunkino.
Prie šerpų vadovo priėjo S. Monro, bet šis užsimojo ledkirčiu. Italas neišlaikė ir plūsti šerpus.
Pastarųjų vadovas tai įvertino kaip dar vieną agresiją ir visiems prie vakarinės sienos dirbantiems šerpams, 17 žmonių, liepė nusileisti prie Camp2.
Uele link Camp3 pakabino 260 metrų ilgio virvinių kopėčių, tačiau grįžę į savo stovyklą Camp2, trys alpinistai pamatė, kad čia jau susirinko apie 100 agresyviai nusiteikusių šerpų, kurie ėmė mėtyti į juos akmenis.
Tarp alpinistų ir agresyvių šerpų buvo grupelė prie vakarinės sienos dirbusių šerpų, kuriems ekstremalai turi būti dėkingi už savo gyvybę. Mat šie juos užstojo ir ėmė ginti. Nukentėjo ir juos gynę šerpai, o užpuolikai gąsdino, kad naktį alpinistus užmuš.
Tik po 50 minučių šerpai aprimo, bet liepė nusileisti per valandą.
Trys alpinistai buvo priversti aplinkiniu keliu nusileisti iki bazinės stovyklos. Šerpai, apkaltinę alpinistus, kad šie sužeidė žemiau dirbusius jų tautiečius, neturėjo jokių įrodymų. Antra vertus, griūtys ir krintantys ledo gabalai kalnuose nėra retenybė.
Simone su kolegomis mano, kad šerpų vadovas buvo pervargęs, o trys europiečiai, kurie dar nesusirišę už juos kopė greičiau, pažemino jo orumą.
Trys garsūs alpinistai dėkoja juos apgynusiems šerpams.
