Išvežė apgaule
„Mane, kaip ir daugelį kitų, į Černobylį išvežė apgule. Aš važiavau į kursus, bet Rygoje mus perrengė ir pasakė, kad planai keičiasi. Susodino visus į lėktuvą ir nuskraidino į Černobylį“, – pasakoja jis.
Taip 37-erių inžinierius, baigęs tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Gedimino technikos universitetas – red. past. ) ir pagal sovietmečiu aukštosiose mokyklose galiojusią tvarką tapęs ir atsargos karininku, 1987-aisiais, prabėgus metams po pasaulį sukrėtusios avarijos, atsidūrė Černobylio zonoje. Buvo ir tokių, pasakoja černobylietis, kuriuos likviduoti avarijos atominėje elektrinėje padarinių atvežė net grasindami – jeigu nevažiuosi, dvejus metus atsėdėsi kalėjime.
Radiacijos dozės – suklastotos
Kuopa, kuriai vadovavo A. Ašmontas, dirbo beveik šalia sprogusio reaktoriaus bloko – vyrai griovė greta esančius pastatus ir vežė į kapinyną. Pylė viską į duobes, o jas užpildavo vos 50 centimetrų smėlio sluoksniu.
Vyrai, kuriems vadovavo A. Ašmontas, dirbo ir Pripetėje. „Mums reikėjo surinkti iš garažų žmonių paliktus lengvuosius automobilius, motorines valtis, kitas transporto priemones. Buvo iškasami grioviai, viskas ten suverčiama, tankais sutraiškoma ir užkasama“, – prisimena jis.
Pavojingoje zonoje vyrai per dieną dirbdavo ne daugiau, kaip po 3–4 valandas. Bet ir to pakako, kad gautų nemenką radiacijos dozę. Tik nė vienas iki šiol nežino, kiek jos iš tikrųjų gavo.
„Apmaudžiausia ne tai, kad išvežė apgaule. Kasdien darbui pasibaigus aš turėjau dozimetru matuoti, kiek radiacijos tą dieną gavo vyrai. Dozimetras rodydavo ir 2, ir 3, ir 3,5 rentgeno – žiūrint, kurioje vietoje tą dieną dirbdavo, nes skirtingose vietose buvo skirtinga radiacija. Tačiau ataskaitose rašyti to negalėjau. Būdavo iš aukščiau „nuleidžiami“ rodikliai – ne daugiau 0,5 rentgeno“, – ir dabar, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, piktinasi A. Ašmontas ir primena, kad natūralus gamtinis fonas yra vos kelios dešimtys milirentgenų.
Černobylietis pasakoja, kad net batų padai kaipmat prisigerdavo radiacijos. „Kartais pakakdavo nueiti iki valgyklos ir jau suveikdavo garsinis signalas, nes mūsų batai buvo radioaktyvūs“, – prisimena jis.
„Mums buvo pažadėta, kad kai tik gausime tam tikrą dozę radiacijos, būsime paleisti namo. Bet juk užrašyta buvo daug mažiau, negu žmogus iš tikrųjų gavo“, – tęsia A. Ašmontas, pats Černobylio zonoje praleidęs 105 paras.
Vyrai prarado ne tik sveikatą
„Keturi infarktai, vienas insultas, o kitų ligų – daugiau nei dešimt“, – skaičiuoja vos per 60-metį perkopęs vyras.
„Man dar pasisekė. Kai išvežė, jau turėjau sūnų. Turiu gerą žmoną, kuri man labai padeda. Dabar turiu ir tris anūkus“, – pasakoja inžinierius ekonomistas. Palikti mėgstamą darbą jam teko daugiau kaip prieš dešimt metų, kai rimtai sušlubavo širdis. „Sveikata pradėjo blogėti iš karto po Černobylio. Jau kai zonoje dirbau, nuolat jutau burnoje geležies skonį“, – prisimena jis.
Kitus avarijos padarinių likviduotojus, pasak A. Ašmonto, taip pat anksti užpuolė astma, širdies ir kitos ligos – Černobylis kirto į silpniausias vietas. Visai neseniai mirė vienas Algirdo bičiulis, kuriam buvo vos 55-eri. Iš septynių tūkstančių žmonių, likviduoti avarijos padarinių išvežtų iš Lietuvos, apie poros tūkstančių jau nebėra, o daugelio kitų likimai nepavydėtini.
„Net nežinau, kiek dabar mūsų yra Lietuvoje. Anksčiau mums dar skirdavo sanatorinį gydymą, vaistai buvo nemokami. O dabar vaistai daug kainuoja, černobyliečių pensijos nedidelės, tai vieni išvažiavo, o kai kurie net valkatauja.Yra ir tokių, kurių žmonos nusprendė, kad pasiligoję vyrai joms nereikalingi – pinigų nėra, pradeda gerti, kam jie joms reikalingi? Ir išvaro“, – atvirai pasakoja A. Ašmontas. Anot jo, černobyliečiai jaučiasi nuskriausti, nes neturi net transporto lengvatų.
Pasekmes jaus dar kelios kartos
Daugiausia Černobylyje buvo kareivukų – 18–20 metų vaikinų, kurie buvo paimti atlikti būtinosios karinės tarnybos į sovietinę kariuomenę, bet vietoj karinių pratybų dirbo avarijos vietoje. A. Ašmontas sako, kad jų labiausiai gaila.
„Kai kurie iš jų jau po Černobylio susilaukė vaikų. Kad jiems nelengva gyventi – dar ne pats baisiausias dalykas. Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad maždaug 14–16 černobyliečių palikuonių kartoje pasireikš dideli apsigimimai. Būtent tada pasireikš pati didžiausia mutacija. Vyrai džiaugėsi, kad susilaukė vaikų, bet baisu pagalvoti, kas jų laukia...“ – nutyla A. Ašmontas.
