Kelionė gali būti, viena vertus, įspūdinga ir žavinga, kita vertus – sekinanti, pavojinga, o kai kada ir nuobodi. Be to, apie kelionę žymiai lengviau kalbėti, negu iš tikrųjų ją atlikti. Nenuostabu, kad labai daug „herojiškų istorijų“, nutikusių keliautojams, pasirodė esančios, švelniai tariant, pagražintos. Štai keletas tokių istorijų.
Donaldas Crowhurstas ir jo tariamas dalyvavimas regatoje „Golden Globe Boat“
Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Donaldas Crowhurstas įtikino visą pasaulį, kad jis neva rekordiniu greičiu plaukia aplink pasaulį. Britų buriuotojas mėgėjas buvo vienas iš septynių žmonių, pasišovusių dalyvauti regatoje aplink pasaulį „Golden Globe Race“, kurią rėmė laikraštis„The Sunday Times“. Regata prasidėjo ir baigėsi prie pietinių Anglijos krantų. Nugalėtojui turėjo atitekti solidus prizas, ir D. Crowhurstas labai tikėjosi jį gauti, kad galėtų pagerinti pašlijusius savo kompanijos reikalus.
D. Crowhurstas nebuvo patyręs jūrininkas. Nepaisant to, kad jachta buvo įrengta pagal paskutinį technikos žodį, prasidėjo problemos, susijusios su įvairiais lūžimais ir prakiurimais, tad netrukus tapo aišku, kad sąžiningai buriuodamas regatos jis niekaip nelaimės.
Tada, niekam nesakęs nė žodžio, D. Crowhurstas iš varžybų pasitraukė. Tuo metu, kada jo varžovai skrodė vandenynus, mūsų herojus tūnojo pasislėpęs krante, siųsdamas per radiją ataskaitas apie savo įsivaizduojamą kelionę. Jis taip įsijautė, kad nė nepastebėjo, jog „viršijo pasaulio rekordą“, pasiektą anksčiau tame pačiame maršrute.
D. Crowhursto varžovams dėl įvairių priežasčių pasitraukiant iš varžybų, jo vardas skambėjo vis dažniau ir vis daugiau žmonių stebėjo horizontą, tikėdamiesi pamatyti „triumfuojančio herojaus sugrįžimą“.
Bet „didvyrio“ nesimatė . Kada į Angliją sugrįžo vienintelis šią regatą baigęs Robinas Ноks-Johnsonas, D. Crowhurstas supanikavo, išsigandęs, kad bus demaskuotas.
Dreifuojanti jo valtis buvo pastebėta 1969 metų liepos 10 dieną Karibų jūroje. Pats avantiūristas dingo be pėdsakų. Daugelis yra įsitikinę, kad gyvenimą jis baigė savižudybe.
Christianas Stanglas ir jo tariamas įkopimas į K2
Tris vasaras iš eilės austrų alpinistas Christianas Stanglas praleido prie K2, tikėdamasis įkopti į antrąją pagal aukštį pasaulio viršukalnę, ir štai, pagaliau, 2010 metų rugpjūtį grįžo į bazinę stovyklą ir pareiškė, kad savo sumanymą įgyvendino. Ir tą padarė per rekordiškai trumpą laiką – viso labo keturias dienas.
Tą sezoną niekas daugiau į viršūnę neįkopė, vienas alpinistas žuvo jos nepasiekęs. Tad nenuostabu, kad specialistams kilo abejonių – Ch. Stanglas nebuvo sugrįžęs į 3 bazinę stovyklą ir nebuvo gautas GPS signalas nuo viršūnės. Alpinistas kaip įkopimo įrodymą pateikė tik vieną fotografiją. Tačiau įdomu buvo tai, kad palyginus ją su kitų žmonių fotografijomis, matėsi, jog fotografuota iš žemesnės vietos. O tie prie viršūnės nė nebuvo prisiartinę.
Galų gale, Ch. Stanglas prisipažino melavęs, aiškindamas tokį savo poelgį tuo, kad dėl išretėjusio oro jam prasidėjusios haliucinacijos. Jis tikino iš tiesų manęs, jog įkopė į viršūnę. Ch. Stanglo garbei reikia pasakyti, kad 2012 metais jis reabilitavosi, tikrai įveikdamas tą kalną. Šį sykį įkopimas buvo patvirtintas – jis 21 kartą pasiuntė signalus, patvirtindamas savo koordinates, ir vaizdo kamera nufilmavo visą panoramą, atsiveriančią nuo viršukalnės.
Frederickas Cookas ir jo afera su kopimu į Makinlio viršukalnę
Amerikietis Frederickas Cookas buvo garsus keliautojas, kuris iš tikrųjų pabuvojo daugelyje vietų, kur iki jo „nebuvo žengusi žmogaus koja“. Bet išgarsėjo jis ne tik savo tikraisiais, bet ir menamais pasiekimais. Laikotarpiu nuo 1891 iki 1903 metų F. Cookas dalyvavo trijose didelėse ekspedicijose: dvi iš jų buvo surengtos į Arktiką, viena – į Makinlį (angl. Mount McKinley – aukščiausia Šiaurės Amerikos viršukalnė – balsas.lt). 1906 metais F. Cookas nusprendė pamėginti antrą kartą įkopti į Makinlį. Grįžęs jis pranešė, kad pasiekė viršūnę, kurios iki tol dar niekam nebuvo pavykę įveikti, ir kaip įrodymą pateikė fotografiją. O po trejų metų išaiškėjo, kad ši nuotrauka padaryta ant mažo kalno viršūnės, kuri yra per 19 mylių nuo Makinlio.
F. Cooko reputacija buvo sugadinta. Landšafto aplink kalną aprašymai, kuriuos jis įteikė žurnalui, pasirodė esą tolimi nuo realybės. O pirmieji alpinistai, kurie tikrai įveikė šią viršukalnę 1913 metų birželio 7 dieną, buvo anglas Hudsonas Stuckas ir amerikiečiai Harry Karstensas, Walteris Harperis ir Robertas Tatumas. Ericas Rybackas ir jo „žygis“Nacionaliniu turistiniu maršrutu Ramiojo vandenyno pakrante
Ericui Rybackui buvo tik 17 metų, kada jis 1969 metais pirmą kartą pėsčiomis įveikė Apalačių taką (Šiaurės Amerika). O po trejų metų jis tapo pirmuoju žmogumi, įveikusiu visus tris ilgiausius pėsčiųjų maršrutus Amerikoje (Nacionalinio turistinio maršruto Ramiojo vandenyno pakrante(angl. „Pacific Crest National Scenic Trail“, arba sutrumpintai „Pacific Crest Trail - PCT“) ilgis – maždaug 4265 km – balsas.lt).
Tačiau greitai pasklido kalbos, kad jaunuolis keliavo autostopu, tad teigti, jog jis „praėjo“ kai kuriuos PCT etapus būtų tikrai neteisinga. Nuo tada keliautojo E. Rybacko šlovė ėmė blėsti. O iki to laiko jis buvo suspėjęs parašyti knygą apie žygyje patirtus nuotykius.
Kada jo knygos-kelionių vadovo leidykla „Wilderness Press“ spaudoje pareiškė, kad E. Rybackas žygio metu naudojosi autotransportu, šis ją padavė į teismą už šmeižtą ir įvertino jam padarytą žalą trimis milijonais dolerių. Atsakydama į tai leidykla paviešino keleto žmonių, kurie iš tikrųjų pavėžėjo E. Rybacką, parodymus. Tad apsišaukėliui keliautojui teko savo ieškinį atsiimti.
Tariamas Cesare Maestri įkopimas į Cerro Torre viršukalnę
1959 metais italas Cesare Maestri išvyko į Argentiną, kur kartu su australu Toni Eggeru pabandė įkopti į Cerro Torre viršukalnę, iki tol laikytą neįveikiama.
Po keleto dienų C. Maestri buvo rastas kalno papėdėje, sniege. Jis papasakojo, kad jiems pavyko įkopti į viršūnę, tačiau leidžiantis įvyko tragedija – T. Eggerą nušlavė lavina, ir jis žuvo.
Jokių įrodymų, kad būtų pasiekęs viršukalnę, C. Maestri neturėjo. Niekas juo nepatikėjo, kadangi nebuvo aptikta jokių C. Maestrio ir T. Eggero pėdsakų aukščiau tam tikro lygio. Per artimiausią dešimtį metų niekas artintis prie Cerro Torre viršukalnės neišdrįso. Užtai 1970 metais čia sugrįžo C. Maestri, norėdamas antrą kartą pamėginti įkopti į kalną ir išsklaidyti visas skeptikų abejones. Maršrute jis panaudojo prieštaringai vertintą benzininį kablių kalimo pistoletą, kuriuo į sieną įkalė per 70 kablių, tačiau, ir tai nepadėjo - jo bandymas buvo nesėkmingas.
O praėjus keletui metų C. Maestri kažkaip vieną kartą įširdęs išrėžė reporteriui: „Tai, ką aš padariau, buvo pats svarbiausias pasaulyje bandymas įkopti į kalną. Ir aš tą padariau vienas. Bet tai nereiškia, kad aš... kad aš pasiekiau viršūnę, jūs suprantate?“
Tai yra, praktiškai jis prisipažino, kad melavo.
Plaukimas per Atlanto vandenyną, kurio tiesiog nebuvo
2009 metų vasario pradžioje informacijos agentūra „Associated Press“ pranešė apie triumfališką plaukimo per Atlanto vandenyną užbaigimą – plaukė amerikietė Jennifer Figge, kuri įveikė 2 100 mylių (apie 3380 km). Pranešime buvo sakoma, kad J. Figge pradėjo plaukti sausio 12 dieną iš Žaliojo Kyšulio (Vakarų Afrika). Šis skaičius privertė daugelį įdėmių žmonių dar kartą perskaityti žinutę: nuo ausio 12 iki vasario pradžios. Mažiau kaip per mėnesį!
Tai reiškia, kad moteris turėjo nuplaukti mažiausiaii po 80 mylių (apie 130 km) per parą – tai yra, apytikriai po penkis kilometrus per valandą be jokių pertraukų. Ir taip bemaž mėnesį. Galų gale paaiškėjo, kad J. Figge (kurią lydėjo laivas) nė nesiruošė galynėtis su vandenynu plaukdama pati, ir šį plaukimą, kuris paprasčiausiai nevyko,tiesiog prasimanė žurnalistai.
„Pergalingi“ Rosie Ruiz maratonai
1979 metais Rossie Ruiz nubėgo Niujorko maratoną per dvi valandas ir 56 minutes, tuo pelnydama teisę dalyvauti labiau prestižinėse rungtynėse.
1980 metais Rosie kirto Bostono maratono finišo juostelę, pasiekdama moterų rekordą. Tačiau buvo keistas vienas dalykas – 23 metų čempionė beveik nesuprakaitavo. O ir kiti maratono dalyviai negalėjo prisiminti, kad būtų ją matę kur nors netoliese per paskutiniąsias 150 rungtynių minučių. Organizatoriai ėmė uždavinėti R. Ruiz klausimus, ir išaiškėjo, kad maršruto detalės visiškai išgaravo jai iš galvos. Galų gale, mergina prisipažino, kad netrukus po starto pasitraukė iš varžybų, pavažiavo metro ir prisijungė prie kitų maratonininkų likus iki finišo kelioms dešimtims metrų.
Po to rezultatas, kurį pasiekė R. Ruiz Niujorko maratono metu, irgi buvo užginčytas.
