REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Snieguolė Dovidavičienė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt

Žurnalistė, fotomenininkė, vertėja Jekaterina Roždestvenskaja tvirtina, kad iš rankų niekada nepaleidžia fotoaparato, o padarytas nuotraukas pristato ne tik parodose, tačiau ir ant savo siuvamų suknelių. Tačiau pripažįsta – fotomenininkei patinka ne visi jos darbai.

REKLAMA
REKLAMA

J. Roždestvenskaja neslepia – Lietuvoje ji lankėsi labai seniai, prieš kelis dešimtečius, kartu su savo tėvu, garsiu Rusijos poetu Robertu Roždestvenskiu. Ir labai pasiilgo čia gyvenančių draugų. Su malonumu sugrįžo su jais pasimatyti ir pasikalbėti. Į Lietuvą atvedė ir nostalgija prabėgusiam laikui, ryškiems, kažkada sutiktiems žmonėms.

REKLAMA

„ Vienas ryškiausių žmonių – geriausias tėčio draugas Stasys Krasauskas. Visą mano vaikystę jis buvo šalia, todėl jį laikome savo giminaičiu“, – pasakoja J. Roždestvenskaja.

Ji prisimena – jos tėvo ir garsaus lietuvių grafiko S. Krasausko draugystė buvusi ypatinga. Vasarą S. Krasauskas sėsdavo į mašiną ir po kelių valandų atsidurdavo netoli Rygos, Jūrmaloje, kur stovėjo garsūs menininkų kūrybos namai. Ten Roždestvenskių šeima atsostogaudavo. S. Krasauskas lankydavosi ir Maskvoje, dalyvaudavo svarbiuose Roždestvenskių šeimos įvykiuose.

REKLAMA
REKLAMA

„ Kartą, kai aš mokiausi mokykloje, tai buvo 1970 metų balandžio 4-ąją, staiga mane kviečia iš pamokos ir sako: ten tavęs laukia. Aš išeinu ir matau – stovi Stasys. Jis sako: Senute – jis mane vadindavo Senute – tau gimė sesuo. Jis man tapo tokios nuostabios žinios pranašu, nes tėtis tik artimam žmogui galėjo pasakyti tokį svarbų dalyką“, – prisimena fotomenininkė.

Ji teigia, kad S. Krasauskas turėjo puikų balsą.

„Toks jausmas, kad tai buvo ne žmogaus balsas, o muzikos instrumentas. Stasys mokėjo labai daug eileraščių. Pas mus atvažiuodavo lietuvių rašytojai ir poetai į namus. Tvyrojo kūrybinė aplinka. Tai buvo nuostabus salonas, kuriame kūrybingi žmones kaip tik mokėjo, taip save ir išreikšdavo“, – pasakoja J. Roždestvenskaja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ji tvirtina, kad tai buvo kūrybinis fonas, kuris turėjo įtakos jos polinkui užsiimti kūryba.

Pasak pašnekovės, ji pradėjo nuo grožinės užsienio literatūros vertimų, paskui ėmėsi mados, tačiau pripažinimo sulaukė kaip fotomenininkė. Ir ne bet kokia. Jos fotografijų ciklai „Privati kolekcija“ bei „Gražiausi pasaulio žmonės“, kuriuose vaizduojamos pasaulinės garsenybės, visuomenėje sukėlė tikrą audrą.

Fotomenininkė surengė daugybę parodų visame pasaulyje, buvo apdovanota Rusijos verslo akademijos premija „Olimpija“. Sako, kad yra laiminga, nes daro tai, apie ką svajojo.

REKLAMA

„ Nufotografavau apie tris tūkstančius žmonių. Tai – elitas, patys įdomiausi žmonės. Aš nesakau, kad tai patys geriausi, bet patys įdomiausi Rusijos ir užsienio šalių žmonės, kurie gyvenime pasiekė labai daug. Bet įdomesnio žmogaus nei Liudmila Gurčenko nebuvo, ir nemanau, kad kas nors ją gali perspjauti. Esu be galo laiminga, kad man pasisekė su ja susitikti“, – sako fotomenininkė.

Ji prisipažįsta – būna nesėkmių, jai patinka ne visi jos darbai. Tačiau džiaugiasi, kad žmonės su šypsena įvertina tai, ką pamato. Atėję į parodas lygina J. Roždestvenskajos sukurtų fotografijų ir žinomų dailininkų paveikslų herojus, teigiamai vertina menininkės pastangas. Šis procesas jai primena vaikišką žaidimą, tiesa, su viena išlyga – ji vengia politikų.

REKLAMA

„Aš politikų nemėgstu kviesti. Vienintelius kažkada fotografavau Žirinovskį ir Kachamadą iš politikų, bet manau, kad jie labiau yra šoumenai, nei tikri politikai. Dažniausiai fotografuoju kūrybos žmones – aktorius, dailininkus, rašytojus“, – aiškina menininkė.

Moteris prisipažįsta – prabangus, blizgantis Maskvos gyvenimas į jos objektyvą nepatenka. Rūmų intrigos jos nedomina, o Rusijos sostinę valdantis šou pasaulis atrodo tarsi kita planeta. Pati visada mieliau lieka už kadro, stengiasi pabūti jaukioje aplinkoje, deja, Maskva neatpažįstamai keičiasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tai toks didelis miestas, ten viskas taip sudėtinga. Ten nėra jaukių, kamerinių įvykių, ko labai norėtųsi. Na, suremontavo Didįjį teatrą. Man nelabai patinka. Atrodytų, viskas gerai, pasistengė viską atkurti taip, kaip buvo, bet nebėra avanscenos, ant kurios nusilenkti kažkada išeidavo Pliseckaja, ir tai atrodė nuostabu. Dabar ten stikliniai liftai. Viskas keista“, – teigia fotomenininkė.

Kaip ir daugelis didmiesčio žmonių, J. Roždestvenskaja prisipažįsta esanti išvarginta minios, automobilių spūsčių. Į darbą tenka važiuoti tris valandas ir tai, jos manymu, yra tragedija. Todėl jos mašinoje yra biblioteka, biuras – viskas, ko reikia darbo dienai. Vis dėlto pernelyg didelis modernumas amžinųjų vertybių puoselėtojos nežavi.

REKLAMA

„ Dabar visi sėdi internete, su elektroninėmis knygomis, bet man tai nepatinka, nes as mėgstu viską pačiupinėti, pajausti, perversti puslapius, pajausti spaustuvės dažų kvapą. Man visa tai labai svarbu, aš skaitau paprastas knygas“, – prisipažįsta J. Roždestvenskaja.

Ji tvirtina mėgstanti fotografuoti visur ir viską.

„Aš – žmogus-fotoaparatas. Tokia gimiau. Aš fotografuoju viską. Kai ko man reikia drabužių dizainui. Pavyzdžiui, fotografuoju gražų peizažą, paskui jį uždedu ant šilko ir darau suknelę. Mano dizainas – tai mano fotografija ant šilko. Todėl aš visą laiką nešiojuosi fotoaparatą. Ir visą laiką fotografuoju, ir fotoaparatas visada su manimi“, – teigia menininkė.

REKLAMA

Tris sūnus užauginusi, karjeros pasiekusi ir pripažinimo sulaukusi J. Roždestvenskaja keliauja po pasaulį pristatydama savo parodas ir drąsiai kalba apie tai, kodėl moteris negali ilgam užsidaryti namuose. Prisipažįsta – nors ji galėjo mėgautis aprūpinta buitimi, tačiau gyvenimas tarp keturių sienų jos niekada nežavėjo.

„ Todėl, kad moteris užsidaro tarp keturių sienų ir netgi jei jos namuose viskas sutvarkyta, ji netobulėja. Na, ji išvirs skanesnę sriubą nei vakar. Ji nuvalys dulkes geriau. Bet nėra stimulo, nėra susidomėjimo gyvenimu. Aš manau, kad žmogus auga tik tada, kai žengia kitą žingsni. O pasilikti namuose, vaikščioti su chalatu, plaukų suktukais ir tvarkytis – tai darbas be stimulo“, – sako J. Roždestvenskaja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų