"Ieškokite moters", sako prancūzai ir Šiaulių benamiai. Skyrybos su moterimi – tokia dažniausia benamių pasakojama nuopuolio priežastis. „Neslėpsiu, ir alkoholis“, – dar šypteli vienas ir skėsteli rankomis. Šiauliuose benamiai jaunėja, o tuščios vietos labdaros valgykloje nebūna. Mirusįjį pakeičia kitas.
Pasidalijo pienišką dešrelę
„Labas, Romka! Kaip tu?“ – energingai per visą kiemą šūkteli moteris su cigarete, po paranke nešasi plastikinį maišelį. Pastoviniuoja prie vieno, prie kito pažįstamo, aptaria aktualijas. „Ar radai darbą?“ – klausia vienas. „Kur čia gausi, gi nėra...“ – atsako moteris ir išpučia dūmą.
Prie Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro labdaros valgyklos benamiai pradeda būriuotis nuo 11 valandos. Nuo 12 valandos jie nemokamai pietauja. Tai – vienas svarbiausių dienos įvykių.
Benamiui Stasiui labdaros valgyklos darbuotojai – geri žmonės, tik į valgyklą neįleidžia girtų. „Griežtai – svyruojantis neįeisi. Jei truputį išgėręs – nieko, kvapo niekas neuosto. Vienas toks buvo atėjęs pavargęs, liepė išeiti“, – taisykles komentuoja vyras.
Po pietų benamiai dar paslankioja aplink, nes už poros valandų ten pat nemokamai maitina krišnaitai. Stasys mato šio maitinimo privalumą – jei turi savo indus, gali įsidėti maisto ir neštis kur nori.
„Ech, kasdien tau duodam po naują kepurę, o tu vėl pametei!“ – draugiškai pagrūmoja valgyklos administratorius Vytautas vienam iš valgytojų. Kitas būrelis nusipelno griežtesnio žodžio.
Trys vyrai susispietę: vienas iš murzino sportinio krepšio ištraukia plastikinį maišelį su dviem įvyniotom dešrelėm. Draugiškai pasidalija. Įsižiebia diskusija, kaip geriau pavadinti – pieniška dešrelė ar „sasiska“?
„Ką čia darot? Valgot visokias nesąmones, po to guositės, kad nuo mūsų valgyklos maisto suviduriavot“, – subara administratorius.
Slampinėja iki aušros
Į Nakvynės namus benamius priima nuo 19 valandos, o 7 valandą rytą jie pažadinami išeiti. „Susilankstom matracą, susirenkam šiukšles ir lauk. Aš su autobusu nevažiuoju – per brangu. Pėsčiomis po miestą biškį prasivaikštau“, – dienos pradžią piešia benamis Stasys.
Taip slampinėja, kol atsidaro labdaros valgykla. Vyras užsuka į autobusų stotį. Ten veja lauk, neleidžia sėdėti viduje. Kartais prisėda bibliotekoje paskaityti spaudos, žurnalų.
Dėl aprangos jis nesijaudina – kas dvi savaites nemokamai maudosi pirtyje ir senus drabužius pakeičia naujais labdaros krautuvėje.
Stasio benamystės istorija pasidėjo maždaug prieš pusantrų metų. „Su moterimi gyvenau 35 metus. Aš – ištikimas. Nebuvo laiko kada ženytis. Užpernai jos tėvai mirė, jai paliko namus. Aš gulėjau ligoninėje keturis mėnesius – nukritau nuo antro aukšto su maišu, mediniai turėklai buvo nepritvirtinti, atsirėmiau... Kai grįžau, buto nebėra“, – pasakoja Stasys.
Vėliau istorija vyniojasi painiai: ji „pasidaro“ vaikų, atsiranda kažkoks apsukrus vyras, biurokratiniai trukdžiai...
„Biškį nusikaltau, tai pusmečiui nuėmė man pašalpą – 350 litų. Dabar bėda“, – guodžiasi ir valdiškais namais.
Studentai išmeta dešros
Lėtai pėdą už pėdos dėlioja Romas – sukumpęs, žilais išsidraikiusiais plaukais, pasiraičiusia barzda, raukšlių išvagotu veidu. Jo gyvenimo ratas irgi sukasi aplink labdaros valgyklą. Vos tik atšyla, čia pat už tvoros ant skudurų nakvoja. Anksčiau buvo įsikūręs traukinių stotyje, bet dabar maudžia kojas, toli nebevaikšto.
62-ejų Romas, pamena, į gatvę išėjo 2001 metais.
„Vat į stotį nueinu – kapeikų gaunu. Aš niekada neprašinėju. Žmonės patys pamato, duoda pinigų, valgyti nuperka“, – pasakoja Romas.
Kasdien jis ieško tuščių butelių parduoti. „25 centai – pinigas“, – pabrėžia. Romui tenka maisto ieškoti šiukšlių konteineriuose. Geriausia vieta – prie studentų bendrabučių. Ten, sako, išmeta skanios rūkytos dešros.
„Pats kaltas, – ramiai kinkuoja galva. – Jau greit ateis laikas, kai mirsiu. „Ateina genijai ir vėl išeina. Atėjo Leninas visiems laikams“. Išėjai ir tu, Valodia... Niekam tu nebereikalingas...“
Kovojama dėl konteinerių
„Vargstu, – lėtai dėlioja žodžius benamis Virginijus. – Per dieną valgau tik vieną kartą. Jeigu ko konteineryje nesusirandu, vaikštau alkanas. Esam pasiskirstę rajonais – į kitą nenueisi, Pietiniam į sprandą gausi. Tarp bomžų smarkios kovos“.
Virginijaus nuomone, geriausias rajonas – centras, nes čia gyvena turtingesni žmonės. Retkarčiais konteineriuose galima rasti metalo, sugedusių kompiuterių. Juos išardo ir parduoda. Kuris konteineris geriausias? „Einam kiaurai per visus“, – atsako.
„Randu duonos, bulkos, esu sausainių radęs... Daugiau nieko gero – visur krizė“, – reziumuoja Virginijus. Ar neteko susirgti nuo maisto iš konteinerių? Benamis pakelia ūsą: ačiū Dievui, ne.
„Ne vieną draugą palaidojau, kokius septynis, aštuonis. Jie apsinuodijo tais maistais: anam kepenys atsisakė, kitam – inkstai... Anksčiau rasdavom prie parduotuvių nurašyto maisto, dabar atsirado „maisto bankai“, pradėjo kitiems dalinti. Ateina poniutės, ant kiekvieno piršto po auksinį žiedą, ir susirenka viską. O mums, ubagams, nieko nebelieka“, – vertina Virginijus.
Nuo gegužės 1-osios Nakvynės namų sezonas baigsis – Virginijus sako, kad teks miegoti pakrūmėje.
Pirštinės, striukė, kelnės, batai – mosteli ranka Virginijus į savo turtą. Liūdna jam, nes savo „išmieros“ drabužių neranda labdaros krautuvėje.
Dievo milijonų nemeldžia
„Yra gerų žmonių, bet labai labai labai retas atvejis, kad sušelpia. Daugumoj tik baubia: „Eik dirbt!“ Nu ką aš galiu dirbti su tokia ranka? Aš jos nevaldau“ – pasipiktinęs aiškina Virginijus ir rodo pirštus, pajuodusiomis panagėmis – pamėlęs nykštys ištinęs kone dvigubai.
Jis pasakoja, kad ant piršto užkrito akmuo statybose. Dabar reikia daryti operaciją, kuri, jo įsitikinimu, kainuoja tris tūkstančius litų.
„Nebebijau mirti. Reikėtų – lįsčiau po tanku ar kur nors susisprogdinčiau. Nebebijau nieko – aš praradęs viltį. Viskas. Čia gal man kaip tam, Norvegijoj, kaip ten jis... Brevikas“, – svarsto Virginijus.
„Labai tikiu į Dievą, turiu rožinį, meldžiuos kiekvieną vakarą, – Virginijus iš kišenės išsitraukia rožančių. – Prašau Dievo, kad man duotų gerą rytojaus dieną, kad galėčiau pavalgyti. Neprašau milijonų, nes žinau, kad milijonai pražudytų mane. Tikrai, jeigu Dievas duotų milijoną, numirčiau už mėnesio, nes turiu priklausomybę nuo alkoholio“.
Virginijus tikina bandęs gydytis nuo alkoholizmo reabilitacijos centre, bet ten pasijuto išnaudojamas: „Turi veltui dirbti už kruopikių dubenėlį“.
Gyvena „povandeniniame laive“
Kalta žmona, kuri išmetė į gatvę – tvirtina benamis, nepanoręs sakyti vardo. Aišku, kaltas ir jis pats, nes gėrė. „Būdavo – darbo metu, dažnai tekdavo darbus keisti... Kai prasidėjo polit-ekonominės reformacijos, žmona išvarė“.
Benamis dėl savo likimo aistringai kaltina netikusią valdžią: „Kaip Smetonos laikais sugebėjo nuo 1918–1938 metų, garbės žodis, pasiekti daugiau, negu dabar?“
„Mano statusas bomžiškas, – ironiškai kikena benamis. – Savijauta iš pradžių nekokia: pirmą, antrą, trečią kartą gėda. Paskui žmogus prie visko pripranta“. Jis konteineriuose nesiknisa, nes to neleidžia savigarba.
Nakvynės namuose vyras nebenakvoja, nes sukonfliktavo su administracija dėl girtavimo, buvo iškviesta policija. „Pasidariau personas non grata, liepė nesirodyti“, – paaiškina ir priduria, jog dabar gyvena „povandeniniame laive“. Tai – rūsys daugiabutyje. Taip geriau, nes utėlių neprisigaudys. Rūsyje vyras gyvena vienas.
„Iš pradžių pamačijau draugeliui, bet jo baritonas ėmė reikštis. Akustika ten plinta labai aukštai, mes girdim, ką televizorius pas žmogų šneka kambaryje. Aš draugeliui ir sakau: automatiškai, galvok, idiote, kad tavo balsas eina ir tenai... Teko jį paliuosuoti“.
Benamiai jaunėja
15 metų Šiaulių miesto labdaros valgykloje dirbanti vyresnioji virėja Irena Muižienė pasakoja, jog tą dieną valgykloje valgė apie 80 benamių. Pietums – ryžių košė su pjaustytomis dešrelėmis, duona ir stiklinė arbatos. Nustatyta porcijos kaina – 1 litas 35 centai.
Neseniai daugelis gavo socialines išmokas, todėl valgytojų laikinai sumažėję. „Kaip pragers savo, draugų ir draugų draugų pinigus – vėl ateis“, – neabejoja I. Muižienė. Išmokos ištirpsta per tris dienas – benamiai lombarde nusiperka telefonų, išleidžia pinigus alkoholiui, cigaretėms, važinėja taksi, atiduoda skolas.
Pagrindinis valgytojų kontingentas skirstomas į kelias dalis – nuolatiniai lankytojai, migruojantys ir paleisti iš kalėjimo žmonės. Yra keli senbuviai, kurie labdaros valgykloje valgo jau 13 metų.
„Kai vieni miršta, juos pakeičia nauji. Tuščia vieta niekada nebūna. Iš kur jie randasi – nežinau...“ – sako valgyklos virėja.
I. Muižienė atkreipia dėmesnį, jog benamiai jaunėja. Kai kurie inteligentiški – nesikeikia, bendrauja įvairiomis temomis.
Dažnai miršta
Socialinio darbuotojo padėjėja Gražina Plūkaitė beveik 20 metų dirba labdaros krautuvėje, ji atsakinga ir už benamių dušus Socialinių paslaugų centre.
„Kai prieš ketverius metus pradėjau vesti registracijos žurnalą, daug būdavo vardų sąraše iš vienos raidės, dabar pusė išmirė“, – pasakojo G. Plūkaitė.
Ar yra viltingų istorijų, kada iš dugno benamiui pavyksta išlipti? Socialinė darbuotoja susimąsto. Kai kurie atvažiuoja pasigirti nauju gyvenimu, bet graži istorija būna tik pasaka, kurioje jie gali būti tokie, kokie nebus.
Simona PUŽAITĖ
