REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rimvydas Ragauskas

Kinijoje vyksta tyli demografinė revoliucija, kurios mastas, panašiai kaip ir Kinijos ekonominis augimas, neturi precedento – visuomenė sparčiai senėja, gimstamumas yra vienas žemiausių pasaulyje (nesiekia kartų kaitos ribos). Ši šalis, regis, žengia į demografinį rudenį, kurio keliamiems iššūkiams atremti veikiausiai prireiks nemenkų pastangų.

REKLAMA
REKLAMA

Demografiniai pokyčiai Kinijoje

Kinijos demografinės padėties sudėtingumą lemia du esminiai elementai: sumažėjęs gimstamumas, kuris dar XX a. septinto dešimtmečio pabaigoje siekė beveik 6 vaikus, tenkančius vienai moteriai, o dabar, skirtingais duomenimis, tėra vidutiniškai 1,5–1,6 vaiko (kartų kaitos riba – gimstamumo rodiklis, reikalingas stabiliam populiacijos dydžiui išlaikyti, yra apie 2,1 vaiko), ir drastiškai pailgėjusi tikėtina gyvenimo trukmė, kuri šešto dešimtmečio pradžioje buvo vos apie 40 m., dabar siekia apie 73 m., o 2050 m. prognozuojama 80 m. (žr. 1 schemą). Nors gyvenimo trukmės ilgėjimas ir gimstamumo mažėjimas pasaulyje nėra nei unikalus, nei naujas reiškinys, šiuos procesus Kinijoje nuo analogiškų procesų, tarkim, Europoje skiria beprecedentis tempas – Kinija per kelis dešimtmečius pasiekė tai, ko pasiekti Europai prireikė beveik šimtmečio.

REKLAMA

 

Gyvenimo trukmės pokyčiai neabejotinai yra pažangos rodiklis ir gana neįprastas reiškinys, palyginti su Vakarų valstybėmis, nes Kinijai gyvenimo trukmę pavyko radikaliai pailginti, nors grynosios jos gyventojų pajamos tebėra sąlyginai labai žemos, o socialinės rūpybos sistema – anaiptol ne tobula. Pailgėjusią tikėtiną gyvenimo trukmę neabejotinai reikia turėti omenyje, nes tai reiškia, kad vis didesnė dalis žmonių gyvens ilgiau, taigi naudosis socialinės rūpybos sistema, medicinos paslaugomis, parama šeimoms, auginančioms vaikus, ir pan. Pereinant prie pamatinių pokyčių gyventojų amžiaus struktūroje, galima pradėti nuo to, kad 2010 m. Kinijos gyventojų amžiaus mediana buvo 34,5 m. (palyginimui: JAV – 36,9 m.), t. y. pusė Kinijos gyventojų buvo jaunesni negu 34,5 m., o kita pusė – vyresni. Prognozuojama, kad jau 2050 m. amžiaus mediana bus 48,7 m. (JAV – 40 m.). Vis dėlto pokyčiai visuomenėje akivaizdūs jau šiandien: 2010 m. Kinijos gyventojų surašymo duomenimis, per dešimtmetį amžiaus grupėje nuo 0 iki 14 m. gyventojų sumažėjo 6,29 procentinio punkto (!) ir dabar jie sudaro 16,6 proc. visos populiacijos, o gyventojų, grupė, kuriems 60 ir daugiau metų, išaugo 2,93 procentinio punkto ir dabar sudaro 13,26 proc. (iš jų tie, kuriems 65 ir daugiau metų, sudarė 8,87 proc., t. y. 1,91 procentinio punkto daugiau negu 2000 m.). Ypač iliustratyvi yra 2 schema, joje puikiai atsispindi, kaip per Kiniją ritasi senėjimo banga: nuo aštunto dešimtmečio vidurio vyresnių nei 60 m. gyventojų dalis bendroje populiacijoje darosi vis didesnė, auga gyventojų amžiaus vidurkis, mažėja jaunų darbingų žmonių. Nesunku suprasti, jog tai – itin mažo gimstamumo padarinys.

REKLAMA
REKLAMA

 

Trumpai galima paminėti, kad nors dabartinė demografinė padėtis Kinijoje dažniausiai yra siejama pirmiausia su vieno vaiko politika, kuri buvo pradėta vykdyti nuo 1979 m., tai nėra visiškai tikslu. Kardinaliausi gimstamumo pokyčiai fiksuojami aštuntame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje: gimstamumo rodikliai krito nuo 5,81 vaiko, tenkančio vienai moteriai 1970 m., iki 2,72 vaiko 1978 metais. Šis pokytis yra sietinas su kampanija „vėliau, ilgiau, mažiau“: žmonės buvo skatinami tuoktis vėliau, išlaikyti ilgesnius intervalus tarp gimdymų ir turėti mažiau vaikų. Ši neįtikėtinai efektyvi kampanija sparčiai didėjančiam Kinijos gyventojų skaičiui mažinti tapo savotišku apšilimu prieš pradedant vykdyti vieno vaiko politiką. Ekspertai pažymi, kad vieno vaiko politikos atšaukimas veikiausiai nepadės išspręsti gimstamumo problemos, nes ji nėra vien mechaninių apribojimų padarinys. Mažas gimstamumas yra susijęs ir su vertybių pokyčiais Kinijos visuomenėje, o tai geriausiai atspindi faktas, kad net tose šeimose, kurioms leidžiama turėti antrą vaiką, gimstamumas yra toks pat mažas (ribojamiems vieno vaiko politikos yra neretai būdingas antro vaiko slėpimas, todėl reikia turėti omenyje, kad gali egzistuoti statistikai reikšminga paklaida surašymų duomenyse). Šiuolaikinė Kinijos visuomenė orientuojasi į kokybę, o ne į kiekybę, yra linkusi daugiau investuoti į vaikų švietimą, jaučia gana didelį ekonominį spaudimą ir konkurenciją, vis daugiau dėmesio skiria asmeniniams tikslams ir t. t., todėl dažnai vienas vaikas šeimoje yra savanoriškas pasirinkimas, o ne valstybės primesta priedermė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gimstamumas yra labai inertiškas reiškinys ir sykį jį kardinaliai sumažinus gali būti labai sunku padidinti. Šiandien nekyla abejonių, kad pamatiniai pokyčiai visuomenės amžiaus struktūroje turės didelės įtakos tiek ekonominei, tiek socialinei Kinijos gerovei.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Demografinių dividendų pabaiga ir senėjančios visuomenės padariniai

Su senėjančia Kinijos visuomene yra glaudžiai susijusi demografinių dividendų sąvoka. Iki šiol Kinija mėgavosi ekonominiais dividendais, gaunamais dėl palankios demografijos: kaip minėta, gimstamumo lygis Kinijoje staigiai smuko aštuntame dešimtmetyje, tai savo ruožtu reiškė, kad karta, gimusi prieš aštuntą dešimtmetį, buvo sąlyginai didelė, palyginti su sekusiomis po jos. Šiai kartai (žymėjusiai kūdikių bumą) pasiekus darbingą amžių, Kinija atsidūrė situacijoje, kai darbingo amžiaus žmonių proporcija bendroje populiacijoje buvo labai didelė, o vaikų (dėl sumažėjusio gimstamumo) ir pensinio amžiaus žmonių (gimusių tada, kai gyvenimo trukmė buvo sąlyginai trumpa) – sąlyginai maža. Ši situacija, kurios išnaudojimui neabejotinai reikėjo palankios valstybės politikos, neleidusios išplisti nedarbui, Kinijoje žymėjo demografinių dividendų gavimo laikotarpį. Jis truko 4 dešimtmečius iki maždaug 2010 m., darbo jėgos pasiūla buvo labai didelė, tai savo ruožtu leido palaikyti žemą darbo užmokestį ir sparčiai augti gyventojų santaupoms, o mažesnis vaikų kiekis leido jų tėvams daugiau investuoti į vaikų švietimą, ilgiuoju laikotarpiu tai taip pat davė ekonominę grąžą. Šie trys elementai – darbo jėgos pasiūla, augančios gyventojų santaupos ir investicijos į žmogiškąjį kapitalą – ir sudaro demografinių dividendų esmę. Paprastai tariant, demografiniai dividendai parodo santykį tarp demografinės kaitos ir ekonomikos augimo. Skaičiuojama (Feng Wang), kad laikotarpiu tarp 1982 m. ir 2000 m. palankios demografijos indėlis į ekonomikos augimą buvo 15 proc., nuo XXI a. pradžios jis tolygiai mažėja, o nuo2013 m. nepalanki demografija turėtų pradėti neigiamai veikti ekonomikos augimą, kasmet jį sumažindama bent puse procentinio punkto.

REKLAMA

Neigiamų demografinių dividendų pradžia žymi kitą etapą: šiame etape kūdikių bumo karta, kuri buvo ekonomikos variklis, pasitraukia iš darbo rinkos ir tampa balastu po jos einančiai kartai, kuri dėl staigaus gimstamumo mažėjimo yra daug mažesnė. Pokyčių mastas puikiai parodytas 3 schemoje.

 

Iš gyventojų amžiaus pjūvio akivaizdu, kad gyventojų amžiaus struktūra 2000 m. turi mažai ką bendro su prognozuojama atitinkama struktūra 2050 metais. Visų pirma regime, kad 2050 m. daug didesnę gyventojų grupę, palyginti su 2000 m., sudarys gyventojai, kurių amžius per 60 m., gerokai sumažės darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir išaugs jų amžiaus vidurkis. Tokio masto pokyčiai pirmiausia reiškia ne ką kita, o radikaliai išaugusį spaudimą darbo jėgai, arba padidėjusį vadinamąjį priklausomybės santykį (angl. dependency ratio), žymintį santykį tarp nedarbingo (iki 15 m. ir nuo 64 m.) ir darbingo amžiaus (15–64 m.) žmonių. 2011 m. 100 Kinijos darbingo amžiaus žmonių tekdavo vos 38 nedarbingo amžiaus žmonės, o prognozuojama, kad 2050 m. šis rodiklis jau sieks 65 nedarbingo amžiaus žmones. Taip drastiškai senstanti populiacija neabejotinai pareikalaus perorientuoti prioritetus ir resursus, nes vis didesnei daliai gyventojų prireiks sveikatos apsaugos paslaugų ir valstybės paramos senatvėje. Tai reiškia, jog pensijų sistema turės būti reformuota taip, kad apimtų kur kas didesnę dalį gyventojų ir užtikrintų didesnes išmokas, nes vaikams, kaip priimta visuomenėje, bus vis sunkiau pasirūpinti tėvais (o dažnai ir seneliais) dėl tos priežasties, kad dažnai tebus vienas palikuonis, kuriam ir teks visa našta. Beje, socialinės rūpybos sistema ir galimos jos transformacijos yra atskira labai įdomi ir sudėtinga tema: socialinės sistemos reformavimas yra itin problemiškas dėl numatomų priklausomybės santykio pokyčių, t. y. siekio užtikrinti sparčiu tempu senstančios visuomenės socialinę apsaugą per daug neapkraunant darbo jėgos. Prie šios problemos pridėkime dar ir tai, kad Kinija yra nepalyginamai skurdesnė valstybė už daugumą Vakarų valstybių, susiduriančių su visuomenės senėjimu, ir reikalai tampa dar įdomesni.

REKLAMA

Antras labai svarbus pokytis, kurį netrukus turės pergyventi Kinija, yra tai, kad jaunos ir pigios darbo jėgos era eina į pabaigą. Štai, pavyzdžiui, planuojama, kad 20–24 m. amžiaus gyventojų grupė (mažiausiai patyrusi, tačiau pakankamai inovatyvi ir produktyvi) iki 2020 m. susitrauks apie 50 proc. (t. y. apie 50 mln.), o tai, ypač atsižvelgiant į pokyčius ir kitose amžiaus grupėse, reiškia, kad gali kilti darbo jėgos kaina (taip pat ir mažą pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose), kas, savo ruožtu, akumuliuos virtinę kitų reiškinių – infliaciją, investicijų rodiklius, migraciją ir t. t. Ne paslaptis, kad darbo jėgos kaštai yra viena iš Kinijos patrauklumo užsienio kapitalui priežasčių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar vienas socialinis padarinys, veikiausiai ypač sąlygotas vieno vaiko politikos, yra skirtingų lyčių gyventojų skaičiaus asimetrija. Dešimtmečius trunkantys nėštumo nutraukimai dėl lyties, pirmenybę kaip palikuoniams skiriant berniukams, iškreipė lyčių balansą ir sukūrė situaciją, kad iki 30 mln. vyrų Kinijoje negalės rasti žmonų. Tai savo ruožtu kels jų nepasitenkinimą ir nusivylimą.

Išvardinti senėjimo padariniai tėra keli iš daugelio galimų, todėl Kinijos visuomenės ir ekonomikos laukia esminiai pokyčiai, priversiantys iš naujo pergalvoti daugybę dalykų.

REKLAMA

Tačiau ar viskas taip blogai?

Stengiantis kiek apibendrinti demografinę Kinijos situaciją visų pirma reikia pažymėti du esminius momentus: 1) Kinija yra daug neturtingesnė šalis negu kitos valstybės, kurių populiacija sensta (vos 90 vieta pasaulyje pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui); 2) demografiniai pokyčiai Kinijoje yra daug spartesni negu kitur. Ir vis dėlto šiandien analitikai (tiesa, optimistų sparnas) pažymi, kad situacija nėra tokia beviltiška, kaip gali atrodyti: nors Kinija sensta greitai, tai nėra labai staigus šokas, todėl ekonomika turi laiko prisitaikyti; darbo jėgos trūkumą gali kompensuoti migracija iš kaimo vietovių į miestus ir išaugęs gamybos produktyvumas (mažėjant darbo jėgos pasiūlai gamyba gali būti labiau automatizuojama); migracija iš kitų valstybių taip pat gali tapti viena iš priemonių lopyti darbo jėgos stokos sukeltas spragas; nereikia nuvertinti ir viešojo bei privataus sektoriaus gebėjimų prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos.

Ir vis dėlto, nepaisant optimistinių dalies ekspertų įžvalgų, veikiausiai yra pakankamai pamatuota teigti, kad demografiniai procesai Kinijoje atrodo labai grėsmingai ir gali kaip reikalas paklibinti ekonominius, o kas žino – galbūt ir politinius, Kinijos pamatus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų