Žemdirbiai susirūpinę, kaip bus raikomas naujo laikotarpio europinės paramos pyragas. Šeimos ūkių atstovai nuogąstauja, kad sočiausi kąsneliai vėl gali atitekti stambiesiems ūkiams.
Lyderiai kryžiuoja ietis
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis įsitikinęs, kad 2014–2020 m. finansinio laikotarpio parama gali būti paskutinis šansas padėti atsistoti ant tvirtesnių kojų smulkiems ūkiams, vadinasi, ir atsitiesti Lietuvos kaimui. Tai dar galima padaryti – tik reikia veikti visiems sutartinai.
Susidaro įspūdis, kad dabar žemdirbiams labiausiai ir trūksta sutarimo bei tarpusavio pasitikėjimo. Žemdirbių savivaldos organizacijų lyderiai kryžiuoja ietis dėl valdžiai įteiktos Lietuvos žemdirbių suvažiavimo rezoliucijos, kurioje net 43 punktuose išdėstytos problemos ir pateikti pasiūlymai, kaip jas įveikti.
Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Talmantas pareiškė, kad rezoliucijoje nebeliko bene svarbiausio pasiūlymo. Jos projekte buvo siūlyta, kad supaprastinta tvarka skiriant iki 100 tūkst. eurų ūkiams modernizuoti pirmenybė turėtų būti taikoma paramos negavusiems ir gyvulininkystę plėtojantiems ūkiams, kurie laiko iki 300 sąlyginių galvijų (SG). Tačiau priimtoje rezoliucijoje apibrėžimo dėl SG nebeliko.
„Kiek žinau, nei redakcinė komisija, nei savivaldos organizacijos nesvarstė, kad tą apribojimą reikėtų išbraukti. Jei sutarėme, kad remsime smulkius ir vidutinius ūkius, realiai tą ir darykime. Dabar Žemės ūkio rūmai kerta šaką ant kurios sėdi“, – sakė J.Talmantas. V.Juodsnukis siūlė pirmiausia remti tuos ūkius, kurie laiko iki 100 SG, vėliau sutiko, kad pirmenybę gaunant paramą turėtų ir didesni ūkiai – iki 300 SG.
„Suvažiavimo metu nebuvo siūlymų, kad tokio apribojimo reikėtų atsisakyti, tačiau rezoliucija buvo taip suredaguota, kad joje sąlygos dėl sąlyginių galvijų nebeliko. Tad gali būti sudarytos prielaidos paramą pasiimti stambiesiems. Ar turime vėl orientuotis į pusantro šimto stambiųjų ir paminti 100 tūkstančių mažesnių ūkininkų interesus?“ – retoriškai klausė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Netrukus po žemdirbių suvažiavimo pareiškimą pateikė ir žemės ūkio eksministras Kazys Starkevičius. „Kodėl rezoliucijoje Žemės ūkio rūmai pamiršo esminį punktą?“ – klausė parlamentaras.
Kiršina žemdirbius?
Žemės ūkio rūmų primininkas Andriejus Stančikas ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis tokius pareiškimus vadina politikavimu. „Kas jau kas, bet buvęs žemės ūkio ministras puikiai žino, kad ne halėje tokie dalykai sprendžiami, o rengiant taisykles, kurias tvirtina ministras. Ar taip norima sukiršinti žemdirbius ir sukelti įtampą?“ – rėžė J.Kraujelis.
K.Starkevičius pareiškė manantis, kad minėto punkto išbraukimą iš rezoliucijos projekto inspiravo stambieji ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės, kurie laiko daugiau nei 300 sutartinių gyvulių.
Žemės ūkio eksministro pareiškimais pasipiktinęs ir A.Stančikas. „Rezoliucijoje numatyti bendri principai, o detalės bus apibrėžtos taisyklėse. Juk suvažiavime nepradėsime aiškintis dėl paramos skyrimo tvarkos. Matyt, kažkas labai nori suskaldyti žemdirbių organizacijas“, – karščiavosi Žemės ūkio rūmų vadovas.
Jis pripažino, kad pirminiame rezoliucijos projekte buvo įrašyti apribojimai dėl gyvulininkystės ūkio dydžio (iki 300 SG). Tačiau vėliau esą tos formuluotės atsisakyta, kad nebūtų ignoruojami jokie ūkio subjektai.
Ginčytis per anksti
Rezoliucijos projekte, kurį „Valstiečių laikraščio“ redakcijai atsiuntė Žemės ūkio rūmai, buvo įrašyti apribojimai ne tik skirstant investicinę paramą, bet ir išmokas. Siūlyta 2014–2020 m. 15 proc. ES tiesioginių išmokų skirti visoms gyvulininkystėms šakoms ir pridurta, kad ši parama turėtų pasiekti ūkius, laikančius iki 300 SG. Tačiau rezoliucijoje rašoma, kad ne mažiau 15 proc. tiesioginių išmokų turi būti susieta su žemės ūkio gamyba.
Žemdirbių organizacijos jau maždaug sutarė, kad pagal naują vadinamąją savanorišką su gamyba susietąją schemą 12 proc. (tiek leidžiama paskirstyti valstybėms narėms) ES gaunamų tiesioginių išmokų pasidalys taip: 80 proc. bus atiduodama gyvulininkystės sektoriui ir 20 proc. – augalininkystės sektoriui.
J.Kraujelis kviečia ne politikuoti, o mąstyti ūkiškai ir skaičiuoti. „Jei norime iš stambių ūkių atimti ir tiesiogines išmokas, kurios palaiko pajamas, veršeliai ir toliau bus skraidinami iš Lietuvos. Kaip tuomet skatinsime gyvulininkystę? Jau dabar gyvulius laikyti sumanę žmonės neranda, kur jų nusipirkti. Pirmiausia turime susitelkti ir Briuselyje įrodyti, kad mūsų gyvulininkystės sektorius labai nusmukęs“, – samprotavo žemės ūkio bendrovėms atstovaujančios organizacijos prezidentas.
Anot jo, dar anksti dalytis ir investicinę paramą. „Dar niekas nepasako, kiek turėsime lėšų investicijoms. Žemės ūkio ministerija leidžia suprasti, kad neturėtume jos tikėtis anksčiau nei 2015 m., o jau pradedame ginčytis“, – sakė neracionaliais pareiškimais pasipiktinęs J.Kraujelis.
Paskutinė proga mažiesiems
V.Juodsnukis susirūpinęs, ar pavyks įtikinti kolegas ir valdžią, kad 2014–2020 m. reikėtų kuo daugiau paremti smulkesnius ūkius. „Lietuvoje žemės ūkis itin poliarizuotas. Stambių ūkių nedaug, bet jie valdo daug žemės. Jiems atiteko daugiausia europinės paramos. O smulkiems ir vidutiniams, kurių dauguma, liko trupiniai. Štai Airijoje, Slovakijoje buvo laiku susigriebta, kad remiant žemės ūkį nueita neteisingu keliu, ir laiku atsigręžta į smulkesnius ūkius. Jei mes dabar praleisime paskutinę progą, ateityje gailėsimės“, – įsitikinęs Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Pasak V.Juodsnukio, nors rezoliucijoje neliko apribojimų, kokio dydžio gyvulininkystės ūkiams skirti investicinę paramą, joje šįkart yra daugiau palankių pasiūlymų šeimos ūkiams, nei būdavo kituose žemdirbių suvažiavimuose priimtuose nutarimuose.
J.Talmantas neprieštaravo, kad reikia stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius. „Didesni turėjo daugiau galimybių investuoti, imti kreditus ir įgyvendinti europinius projektus. Laikas susirūpinti mažesniais, nes be jų nekaip atrodys Lietuva, kurioje nuo seno ūkininkai gamino dešras, kepė duoną ir spaudė sūrius“, – dėstė Lietuvos ūkininkų sąjungos lyderis.
Kalbėdamas apie ūkių poliariškumą, J.Kraujelis siūlė remtis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto pateiktais respondentinių šalies ūkių 2011 m. veiklos rezultatų duomenimis. Žemės ūkio bendrovėse vienam sąlyginiam darbuotojui teko per 16 tūkst. Lt išmokų, ūkininkų ūkiuose – beveik dvigubai daugiau (per 31 tūkst. Lt). O investicijų vienam sąlyginiam darbuotojui žemės ūkio bendrovėse, palyginti su ūkininkų ūkiais, tenka 10 kartų daugiau.
„Ūkio dydis – nepagrindinis kriterijus kalbant apie pajamas ir pragyvenimą. Ir iš trijų hektarų galima pragyventi“, – tvirtino Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, pridūręs, kad smulkiesiems būtina kooperuotis. Tik bėda, kad mūsų ūkininkams tai gana sunkiai sekasi.
„Smetonos laikais 5 kaimai turėjo vieną kuliamąją, o dabar kone kiekvienas nori turėti po kombainą! Kiek Plungės krašte vargo prancūzai, privežę technikos ir skatinę mūsiškius dirbti išvien. Sako, vos išvažiuoji, traktorius atsiduria viename kieme, kultivatorius – kitame, ir kooperatyvo neliko“, – prancūzų pasakojimą prisiminė J.Kraujelis.
Skandina pertekliniai reikalavimai
Vytautas Zurba , Biržų rajono žemdirbių asociacijos vadovas
Lietuvoje investicinė parama neteisingai paskirstoma. Mažai dėmesio skiriama šeimos ūkiams, be kurių kaimas tampa negyvas. Be to, mūsų šalyje prikurta tiek perteklinių reikalavimų norintiems gauti paramą, kad mažieji nepajėgia susidoroti. Pas latvius mažiau biurokratijos, nors ES reikalavimai – visiems tie patys. Vadinasi, mūsų valdininkai apsunkina paramos gavimą. Kartu su latviais rengdami bendrus projektus prašome, kad jie būtų projektų vadovai. Latviai greičiau ir lengviau sutvarko visus reikiamus popierius. Manau, kad reikėtų dar supaprastinti tvarką nedidelėms lėšoms gauti, o administravimą būtų galima patikėti savivaldybių žemės ūkio skyriams. Dabar žemdirbiams tenka važinėti į buvusių apskričių centrus.
Vida Tavorienė
