BRICS ir Rusijos interesai
Galima sakyti, kad, ko gero, optimistiškiausiai į BRICS žiūri Maskva. Šiais metais Rusija yra priėmusi „Rusijos Federacijos dalyvavimo BRICS susivienijime koncepciją“.Tai gana įdomus dokumentas, pirmiausia rodantis Maskvos požiūrį į bendradarbiavimą su Brazilija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika (PAR) tokiu formatu. Nors koncepcijoje esminis dėmesys skiriamas ekonominei sąveikai (dar kartą patvirtinant, kad BRICS šalis pirmiausia vienija ekonominiai aspektai), koncepcijoje galima pastebėti ir tam tikrų politinių užmojų, leidžiančių teigti, kad bent jau Maskva norėtų išnaudoti BRICS formatą ne tik ekonominiais, bet ir politiniais tikslais.
Koncepcijoje pažymima, kad tai Rusijos Federacija inicijavo BRICS susivienijimą 2006 metais. Taip Maskva nori parodyti, jog ji, kaip šio susivienijimo iniciatorė, yra ir neformali jo lyderė (ar taip yra iš tikrųjų – kitas klausimas). BRICS įvardijamas kaip svarbus policentrinis tarptautinių santykių veiksnys, arba, kitaip sakant, šio susivienijimo formatas atitinka Rusijos svajones apie vadinamąjį daugiapolį pasaulį (skirtingai negu pasaulis su viena stipria tarptautinės politikos ašimi, kuria, Rusijos apmaudui, yra tapusios JAV).
Įdomu ir tai, kad Rusija vertina BRICS kaip erdvę savo kalbinei ir kultūrinei politikai plečiant rusų kalbos ir kultūros zonas BRICS šalyse.
Dar vienas akivaizdus Rusijos siekis, pasinaudojant BRICS, yra stiprinti Jungtinių Tautų (kur Rusija turi veto teisę Saugumo Taryboje) vaidmenį tarptautinės politikos erdvėje. Čia galima įžiūrėti aiškų Maskvos nepasitenkinimą globaliais procesais (tokiais kaip Arabų pavasaris ir jo padariniai) bei (menku) Rusijos vaidmeniu juose.
Koncepcijoje kalbama ir apie tai, kad dalyvavimas BRICS turi sudaryti sąlygas Rusijai gauti ne tik naujas progresyvias technologijas iš kitų šalių partnerių, bet ir pagalbą plėtojant aukštųjų technologijų pramonės šakas.
Dėmesio vertas ir siekis sukurti su kitomis BRICS valstybėmis bendrą informacinę erdvę (tai, matyt, leistų Rusijai plačiau pateikti savo poziciją esminiais tarptautinės politikos klausimais kitoms susivienijime dalyvaujančioms valstybėms). Šis punktas koncepcijoje irgi atsirado neatsitiktinai – Maskva jau seniai suprato informacijos svarbą ir jos vaidmenį globaliuose procesuose.
Kinijos veiksnys
Tačiau Rusijos lyderystė BRICS nėra dalykas, kurį galima būtų pavadinti neabejotinu. Rusija nėra nei pati didžiausia, nei pati sėkmingiausia susivienijimo dalyvė, todėl iš tikrųjų Maskvai nelengva rasti argumentų, kodėl kaip tik ji turėtų būti laikoma BRICS lydere. Neretai sutariama, kad jėgos vektorius šiame susivienijime krypsta į kitą pusę.
Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto mokslinio bendradarbio Nikolajaus Kosolapovo manymu, šiandien BRICS grupėje akivaizdi ir, svarbiausia, neturinti alternatyvų lyderė yra Kinija. N. Kosolapovas nurodo, kad BRICS šalių turimi valiutos rezervai sudaro apie 40 proc. viso pasaulio valiutinių rezervų, tačiau iš jų trys ketvirtadaliai priklauso Kinijai.
Neabejotinai Kinijos veiksnys yra labai svarbus ne tik BRICS, bet ir apskritai šiuolaikinėje tarptautinėje politikoje. Tikriausiai neatsitiktinai Maskva akcentuoja ypatingus santykius su Kinija. Daug dėmesio buvo skiriama tam faktui, kad Rusiją savo pirmam vizitui pasirinko naujasis Kinijos vadovas Xi Jinpingas. Rusijos informacinėje erdvėje tai buvo pateikiama kaip ypatingų santykių ženklas. Tačiau Kinijos vadovo pasirinkimą galima paaiškinti ir kitaip. Rusijos tautų draugystės universiteto Strateginių Kinijos tyrimų centro direktorius Aleksejus Maslovas mano, kad Xi Jinpingas savo pirmam vizitui pasirinko Rusiją kaip kompromisinį variantą, nes Kinijos vadovas tradiciškai nesirenka pirmam vizitui Azijos regiono šalių, o važiuoti į Vakarus Kinijos vadovui šiandien irgi nėra paranku. A. Maslovo manymu, savo pirmu vizitu Xi Jinpingas iš tikrųjų nesiunčia jokios žinios Rusijai, o tik sprendžia savo šalies problemas.
Rusija yra svarbi Kinijai kaip tam tikrų resursų šaltinis, tačiau tai gali tapti problema pirmiausia pačiai Rusijai. Vargu ar Maskvą tenkintų „mažojo brolio“ statusas santykiuose su Kinija, nesvarbu, ar kalbama apie BRICS, ar apie dvišalius santykius. Kita vertus, Kinija nėra tiek priklausoma nuo Rusijos išteklių, kad tai suteiktų Maskvai kokį nors pranašumą bandant daryti ekonominį spaudimą Pekinui (ką jau kalbėti apie tai, kad Maskva vargu ar ryžtųsi tokiam žingsniui). Pavyzdžiui, pagrindinė naftos eksportuotoja į Kiniją yra Saudo Arabija, o Rusijos eksportas sudaro tik 6 proc. Kinijos naftos rinkos.
Ar įmanoma vienybė tokioje įvairovėje?
Tačiau sužlugdyti BRICS (ar galimos artimesnės integracijos) idėją gali ne ginčai dėl lyderystės susivienijime, o kiti objektyvūs veiksniai. „Vienybė įvairovėje“ yra Europos Sąjungos šūkis, rodantis, kad bet kurio didesnio susivienijimo principas yra suderinti skirtingas pozicijas. Todėl esminis klausimas, kuris dažnai keliamas aptarinėjant BRICS susivienijimą, yra šis: ar įmanoma vienybė tokioje įvairovėje?
Pirmiausia, BRICS yra net ne tarptautinis, o tarpžemyninis susivienijimas, jungiantis šalis, esančias Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Žinoma, kaip nurodo jau cituotas N. Kosolapovas, šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia palaikyti bendrumo jausmą ir aktyvią politinę komunikaciją tarp susivienijimo šalių lyderių, todėl geografiniai atstumai gal ir yra svarbi, bet ne esminė kliūtis tokio susivienijimo egzistavimui.
Tačiau svarbių klausimų randasi ir dėl esminių susivienijimo principų. Svarbiausias iš jų yra ekonominis veiksnys, todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, kad BRICS šalių ekonominiai modeliai yra gana skirtingi. Be to, skirtingas ir dalyvių ekonomikų svoris – pavyzdžiui, PAR ekonomika yra 20 kartų mažesnė nei Kinijos.
BRICS galima vertinti ir kaip geopolitinį susivienijimą, nukreiptą prieš, pavyzdžiui, JAV hegemoniją globalioje politikoje. Tačiau ir čia yra savų niuansų. Vadinamosios antiamerikietiškos nuotaikos yra gana populiarios Rusijoje ir Kinijoje, tačiau vargu ar jos yra tokios aktualios Indijai, PAR ar Brazilijai. Be to, net ir oficialiu lygmeniu Maskva ir Pekinas vengia demonstruoti atvirą antipatiją Amerikai (ką sau leidžia Šiaurės Korėja, Iranas ar Venesuela), nes JAV vienaip ar kitaip lieka šių šalių partnere.
Išklibinti BRICS pamatus gali ir šalių narių konfliktai bei nesutarimai. Pavyzdžiui, Kinija ir Indija vis negali išspręsti pasienio konflikto, kuris kilo dar 1962 metais. Tiesa, šiandien jis neturi esminės įtakos dvišaliams Kinijos ir Indijos santykiams, tačiau anksčiau ar vėliau šie nesutarimai gali būti prisiminti.
Atsižvelgiant į visa tai, BRICS perspektyvos yra gana miglotos. Viena ar kita šalis gali naudotis šiuo susivienijimu siekdama savų specifinių interesų: Rusija – savo politikos palaikymui globalioje erdvėje užsitikrinti, Kinija – savo pozicijoms pasaulyje įtvirtinti, tačiau tai gali sukelti kitų susivienijimo dalyvių nepasitenkinimą. Žinoma, greičiausiai BRICS artimiausiu metu nepranyks nuo geopolitinės scenos, tačiau vargu ar įgaus kokius nors konkretesnius pavidalus, evoliucionuodamas į tarptautinę organizaciją ar realią politinę ir ekonominę sąjungą ES pavyzdžiu.
