Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veiklos rodikliai paskutinį praėjusių metų ketvirtį perėmė metų pradžioje ir viduryje išryškėjusias tradicijas. Lietuvos statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2012 m., palyginti su 2011 m., grūdų derlius padidėjo 43 proc., rapsų – 31 proc., cukrinių runkelių – 14 proc. Bulvių derlius sumažėjo 6 proc., lauko daržovių – 1 proc. Gausesnį grūdų derlių lėmė 32 proc. išaugęs derlingumas ir 8 proc. – nuimtas plotas. Praėjusieji metai buvo palankūs grūdinių augalų augintojams Baltijos šalyse. Latvijoje grūdinių augalų derlingumas padidėjo 38 proc., Estijoje, kaip ir Lietuvoje, – 32 proc.
Žemės ūkio bendrovės ir atskiri ūkininkai neturėjo pagrindo skųstis ir supirkimo kainų tendencijomis. 2013 m. sausio mėn., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, žemės ūkio produktų supirkimo kainos ūgtelėjo 11,4 proc. Tam turėjo įtakos atitinkamai 25 proc. ir 5,9 proc. pakilusios augalininkystės bei gyvulių ir gyvulininkystės produktų supirkimo kainos. Iš augalininkystės produktų labiausiai pabrango ankštiniai augalai – 43,7 proc., kviečiai – 34,1 proc., kvietrugiai – 33,4 proc., daržovės – 25,9 proc., bulvės – 22,9 proc., miežiai – 20,7 proc., kukurūzai – 17,1 proc., javų mišiniai – 14,8 proc., rapsai – 8,4 proc., o atpigo vaisiai – 21,3 proc., avižos – 19,4 proc., grikiai – 12,7 proc. Gyvulininkystės srityje smarkiausiai išaugo paukščių – 16,2 proc., galvijų – 12,3 proc., kiaušinių – 11,4 proc., kiaulių – 5,9 proc., natūralaus pieno – 1,7 proc., tuo tarpu smuktelėjo avių ir ožkų – 8,5 proc. – supirkimo kainos.
Žemdirbiai tvirtina negalį konkuruoti su Vakarų Europos žemdirbiais, gaudami kur kas mažesnes tiesiogines išmokas. Jie būtų nesipiktinę, jeigu tiesioginės išmokos iki 2020 m. būtų pasiekusios bent 90 proc. ES vidurkio. Valdžios atstovai stebisi skausminga ūkininkų reakcija, kadangi pasiektas maksimalus derybinis rezultatas, įvertinus tai, kad ateinančioje finansinėje perspektyvoje ES biudžeto suma absoliučiai sumažėjo.
Vis dėlto didžiosios žemės ūkio ir perdirbimo įmonės mato augimo perspektyvą. Antai UAB Agrovet teigia, kad sėkmės raktas – naujų rinkų paieška, aktyvi pardavimų politika. Jos vadovų nuomone, Lietuvos žemės ūkio produktų perdirbimo verslas padarė rimtą klaidą, investuodamas tik į papildomus gamybos pajėgumus. Mūsų šalyje perdirbimo pajėgumų tiesiog yra per daug, todėl dalis gamintojų bankrutavo. Galima mėginti bet kokia kaina didinti rinkos dalį, tačiau tai niekur nenuvestų, nes bendrovių pelningumas ir taip yra menkas.
Optimistiško Agrovet žvilgsnio į ateitį priežastis – didžiuliai Rusijos prekybos tinklai, kuriuose išpopuliarėjus keliems lietuviškiems produktams, būtų galima visiškai apkrauti esamus gamybos pajėgumus. Nors teoriškai įmanoma išsiversti dirbant su vienu prekybos tinklu, bendrovė stengiasi neprisirišti tik prie vieno pirkėjo, kadangi taptų pažeidžiama. Stengiamasi parduoti gaminius su savo prekės ženklu, tačiau jei pasitaiko proga gaminti pagal užsakymą, to neatsisakoma. Siekiama maksimaliai panaudoti turimus gamybos pajėgumus, šitaip priartinant gamybos savikainą prie Lenkijos ir kitų šalių perdirbėjų.
Europoje maisto produktų pasiūla yra perteklinė, gamintojai stiprūs, todėl Lietuvos bendrovėms ten sunkoka įsisprausti.
