Vokietija ir Europos centrinis bankas (ECB) sugebėjo įtikinti rinkas, kad euro zona, bent kol kas, išgyvens. Vienos euro zonos narės kapanojasi krizės duobėje, tuo tarpu kiti pademonstravo esančios pajėgios susidoroti su sunkumais, rašo „The Guardian“.
Ispanijoje darbo jėgos kaštai sumažėjo, o eksportas pasiekė trijų dešimtmečių aukštumas. Tuo pat metu jaunimo nedarbo lygis išaugo iki 50 proc., o būsto kainos smuko 30-40 proc. Nepaisant to žmonių gyvenimas tęsiasi. Ekonominė krizė paaštrino šalies susiskaldymą, katalonai prabilo apie nepriklausomybę, tačiau netrukus aistros aprimo. Vis dėlto Ispanija išvengė ksenofobijos ir imigrantai netapo atpirkimo ožiais.
Pagridinės Ispanijos ir visos Europos politinės jėgos pademonstravo aiškų norą būti Europos dalimi. Ši žinia gera, tačiau nežinia kiek ilgai rinkėjai ištvers gyvenimą nuolatinio streso būsenoje. Anksčiau ar vėliau gali ateiti laikas kuomet visuomenė nutars perduoti valdžios vairą radikalioms politinėms jėgoms.
Graikijoje rinkimų metu jau sužibėjo neonacistinė partija „Auksinė aušra“. Kiek kitokio pobūdžio politinė suirutė vyksta Italijoje. Pastarojoje didelę dalį rinkėjų balsų susigriebė komikas Beppe Grillo, purvinos reputacijos buvęs premjeras Silvio Berlusconi ir kairieji. Nė viena politinė jėga neturi galimybių Italijos parlamente suformuoti valdančiosios daugumos, tai reiškia, kad Mario Monti pradėtos reformos trečioje didžiausioje euro zonos ekonomikoje kol kas bus įšaldytos.
Galima suprasti vokiečių rinkėjus, kurie nė kiek nenori gelbėti pietinių kaimynų. Vokiečių vaizduotėje pietiečiai yra nedisciplinuoti, mažiau dirba ir stokoja produktyvumo. Eilinis rinkėjas Vokietijoje nesuprata, kodėl jo pinigais turi būti gelbėjamas euras už kurio įvedima jis net nebalsavo referendume. Tokiomis aplinkybėmis kanclerė Angela Merkel ir jos kolegos yra priversti balansuoti tarp rinkėjų pageidavimų ir būtinybės suvaldyti padėtį euro zonoje.
Politikų pareiga – aiškiai išdėstyti faktus rinkėjams. Vienas tokių – viešųjų išlaidų karpymas. Stabilaus ekonominio augimo laikotarpiu viešųjų išlaidų sumažinimas 1 proc. gali sumažinti šalies BVP 0,2-0,4 procento. Recesijos laikotarpiu 1 proc. sumažintos biudžeto išlaidos bendrą šalies ūkį aptirpdys iki 1,5 procento. Susiklosčius tokiai padėčiai taupymo politika veda tik viena kryptimi – žemyn.
Euro krizė skaudžiausiai palietė Pietų Europos valstybes. Populiaru kaltinti pietiečius neapgalvotu išlaidavimu, tačiau šiuo atvejų kaltę derėtų prisiimti ir Šiaurei, kuri neatsakingai skolino. Skrupulingieji Vokietijos bankai prieš keletą metų nevengė savo klientų pinigus investuoti į Graikijos obligacijas.
Nederėtų pamiršti, kad ta pati Šiaurė iš euro gauna didžiausią nauda ir žlugus vieningai valiutai patirtų didžiausius nuostolius. Vien tik Vokietijos bankų investicijos į Graikijos, Ispanijos, Airijos ir Portugalijos obligacijas siekia 400 mlrd. eurų. Pernai Vokietijos vyriausybės ekonomikos ekspertų grupė apskaičiavo, kad euro žlugimo atveju šalis patirtų 2,8 trln. eurų nuostolių. Šis suma šiek tiek viršija metinį Vokietijos BVP. Grįžimas prie markės arba Šiaurės Europos vieningos valiutos – neuro, smogtų Vokietijos eksportui, nes naujosios valiutos vertė būtų kur kas aukštesnė kitų valiutų atžvilgiu.
Vokietija turėtų skatinti euro zonos periferijos gaivinimą ne altruizmo ar idealizmo dvasios vedina, o vien tik iš savanaudiškų paskatų.
Vidaus vartojimo skatinimas, stipri bankų sąjunga ir ribota euro zonos skolų kolektyvizacija turi tapti Vokietijos politikų prioritetu. Deja, kol kas vokiečių rinkėjas sunkiai supranta šias tiesas.
