REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Goda Jurevičiūtė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt

Olandiškai rašantis persų rašytojas Kaderas Abdolah LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ teigia, kad svetimą kalbą naudoja kaip „gražų ginklą“. Jis priduria, kad kančias paverčia literatūra, ir mano, kad tai yra svarbi kova prieš režimą Irane.

REKLAMA
REKLAMA

Kiek man yra žinoma, iš pradžių jūs studijavote fiziką, tad kas jus paskatino tapti rašytoju?

Nuo mažens svajojau tapti rašytoju. Bet kai esi jaunas, negali išleisti savo knygos, iš jos negali užsidirbti pinigų, ir todėl geriau studijuoti. Aš studijavau fiziką, ir esu laimingas, kad tai dariau.

REKLAMA

Jūs tapote žymiu jau kaip olandų rašytojas, bet prieš išvykdamas iš Irano jau buvote parašęs dvi knygas persų kalba. Gal galėtumėte papasakoti, apie ką šios pirmosios knygos?

Revoliucijos metu nebuvo laiko grožinei literatūrai, nebuvo laiko meilei ir didelei romantikai, todėl šios knygos buvo labiau politiškos ir angažuotos. Prieš pabėgdamas iš šalies išleidau dvi knygas apie kurdų tautos kančias, jų gyvenimą Irane.

Mačiau kelias jūsų paskaitas, kuriose jūs kalbate apie literatūrą kaip pasipriešinimo šaltinį. Tai gana paprasta suprasti, kai kalbame apie Irane diktatoriško režimo metu parašytas knygas. Bet kaip tai veikia, kai rašote Nyderlanduose olandų kalba?

REKLAMA
REKLAMA

Aš vartoju olandų kalbą kaip gražų ginklą. Iš mūsų kančių, iš iraniečių problemų, stengiuosi kurti literatūrą, kurti gražius dalykus. Kančias paverčiu literatūra, ir manau, kad tai yra svarbi kova prieš režimą Irane.

Tiesiog paverčiant šiuos dalykus gražiais? Nes jūs sakėte, kad esate kovos avangarde...

Tai vis tiek yra kova prieš ajatolas, bet pasitelkiant literatūrą.

Aš asmeniškai žinau tik kelis autorius, tokius kaip Samuelį Beckettą ar Vladimirą Nabokovą, kurie ėmė kurti užsienio kalba. Ir, pavyzdžiui, Beckettas yra sakęs, jog jis pasirinko rašyti prancūzų kalba todėl, kad paprasčiau manipuliuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji. Taip pat jis sakė, kad rašydamas angliškai jis beveik visada rašo taip, lyg rašytų poeziją, ir norėjo to išvengti. Kokios buvo priežastys, paskatinusios jus rašyti olandų kalba? Kodėl nepakako duoti kam nors išversti persų kalba parašytus tekstus?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rašymas kita kalba yra gražus ir didžiulis iššūkis, nes iš savęs sukuri naują rašytoją. Ir sau, kaip rašytojui, sukuri daug naujų galimybių. Rašydamas savo gimtąja kalba vartoji tūkstančius milijonų klišių, bet rašydamas kita kalba pamiršti visas gimtosios kalbos rašymo tradicijas, sukuri naują kalbą, kurios tu nežinojai ir kurią kuri pats. Rašytojui rašyti kita kalba yra svari patirtis. Ir tai yra nuostabu.

Pagrindinio knygos „Mano tėvo užrašų knygelė“ veikėjo tėvas yra kurčnebylis, kuris rašo dantiraščiu. Jūsų tėvas taip pat buvo kurčnebylis, ir aš skaičiau, kad jūs abu sukūrėte atskirą kalbą. Ar tai tiesa? Ar jūs esate vienintelis žmogus, galintis perskaityti jo užrašus?

REKLAMA

Taip, mano tėvas buvo kurčnebylis. Ir tuo metu, kai gyveno mano tėvas, mes neturėjome jokios ženklų kalbos. Mes, šeima, turėjome sukurti kalbą, savo kalbą. Ir todėl aš jį išmokiau rašyti dantiraščiu. Mes su tėvu esame vieninteliai, kurie tai gali perskaityti. Bet iš tikrųjų to perskaityti negalima, privalai tai įsivaizduoti. Tai labiau prasimanyta nei tikra kalba. Galiu ją suprasti, nes pažįstu savo tėvą, ir žinau apie ką jis rašė.

Ismaelis (knygos „Mano tėvo užrašų knygelė“ veikėjas) priklausė kairiųjų judėjimui Irane, kuris turėjo ryšių su Sovietų Sąjunga. Ir jūs, panašiai kaip jūsų herojus, kai palikote šalį, keliavote į Turkiją, o iš ten – į Sovietų Sąjungą. Ar kada nors galvojote tapti žymiu rusų rašytoju? Ar kada mokėtės rusų kalbos?

REKLAMA

Kai dabar galvoju apie tą laikotarpį, nemanau, kad buvo įmanoma rašyti rusų kalba, ar tapti žymiu rusų rašytoju. Tuo metu rusų tauta buvo užsiėmusi pačia savimi, sava revoliucija, pokyčiais, savo gyvenimu ir jie neturėjo laiko užsieniečiui, jiems nereikėjo jokio Kadero Abdolah. Ir galbūt man pasisekė, kad tuo metu negalėjau pasilikti Sovietų Sąjungoje.

Dar norėjau paklausti apie kairiųjų judėjimą, gal apie jį ką nors žinote? Ar jam priklausę žmonės yra egzilyje, kalėjimuose ar mirę, ar vis dar kas nors vyksta Irane?

Irane daug kas vyksta. Šimtai tos pačios partijos narių dabar yra kalėjimuose, kur juos patupdė režimas. Režimas į kalėjimus yra patupdęs šimtus žurnalistų, o milijonai žmonių pabėgo iš šalies. Ir dabar tokia pati situacija. Tuomet mes dar pabėgome, o dabar režimas yra pagrobęs visą šalį, įkaitais laiko septyniasdešimt milijonų žmonių. Ir dabar yra blogiau nei anksčiau. [...] Manau, kad iš kairiųjų judėjimo nieko nėra likę. Nėra jokio kairiųjų judėjimo, visi yra dingę. Kai kuriuos iš jų gali matyti kitose šalyse, bet ne kaip judėjimą. Manau, kai žlugo Sovietų Sąjunga, su ja žlugo ir kairiųjų partijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Knygoje „Mečetės namai“ jūs rašote apie „Raudonąjį kaimą“, bandžiau ieškoti apie tai informacijos, bet niekur neradau. Ar jūs šią vietą išgalvojote, ar ji išties egzistavo?

Ne, aš jos neišgalvojau. Netoli miesto, kuriame gyvenau, netoli Arako, buvo mažas kaimas, kurį mes vadinome „Raudonuoju kaimu“, bet tai nebuvo jo tikras pavadinimas, mes tik jį taip vadinome.

Tai buvo komunistų bendruomenė, jie bandė iš jos sukurti „Raudonąjį kaimą“, bet tai buvo neįmanoma. Trumpam laikui pavyko, bet ne ilgam.

O dabar klausimas, kurio norėjau paklausti nuo tada, kai perskaičiau „Mečetės namus“. Šis klausimas susijęs su Dariush Mehrjui ir jo filmu „Karvė“. Esu skaičiusi straipsnių, kuriuos parašė tokie autoriai kaip Hamid Naficy, Hamid Dabashi, bet jie niekada nemini to fakto, kad „Karvė“ yra filmas, kurį tikrai mėgo Khomeini. Niekas nemini, bet apie tai rašoma imdb.com ar wikipedia.org, tačiau be jokių nuorodų. Ir vienintelė knyga, kurioje apie tai parašyta, yra jūsų knyga. Tad ar tai paremta faktais, ar tai yra tas atvejis, kuomet fikcija tampa realybe?

REKLAMA

Tai yra tiesa, bet tuo pat metu ir fikcija. Kai Irane į valdžią atėjo ajatolos ir Khomeini , jis įsakė uždaryti visus kino teatrus, nes buvo griežtai prieš juos nusistatęs. Keletas jo giminaičių jam pasakė, kad kinas nėra jau toks blogas, kaip tu galvoji, leisk mums tai įrodyti. Ir jie ėmė ieškoti iranietiškų filmų, bet viskas, ką jie rado, buvo arba apie seksą, arba apie moteris, šokį, muziką, ir vienintelis filmas, kuriame nebuvo gražių moterų, nebuvo muzikos, nieko, tik karvė, kaimai, vandens telkiniai... buvo filmas „Karvė“

REKLAMA

Taigi tai yra tiesa? Jei man prireiktų, galėčiau jus cituoti?

Taip, tai buvo tiesa. Nežinau, kokią tai reikšmę turėjo ajatolai Khomeini, bet žinau, kad kai kurie jo giminaičiai bandė jam šį filmą parodyti, ir manau, kad šis filmas pakeitė jo mąstymą apie kiną.

Kitas klausimas taip pat susijęs su Khomeiniu, kuris vaizduojamas jūsų knygoje. Kai skaičiau apie revoliuciją, įsivaizdavau, kad Khomeini buvo labai modernus žmogus, nepaisant to, kad buvo tradicinių pažiūrų ir religingas. Taip maniau dėl to, kaip buvo vykdoma revoliucija: su televizijos, radijo interviu, pamokslai buvo įrašomi į kasetes ir platinami turguose, ir t.t. Bet jūsų knygoje jis atrodo kiek atsilikęs: jis nežino, kas yra kinas, kas yra technologijos... Ar mano įsivaizdavimas yra klaidingas ar...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne, ne, jis buvo atsilikęs. Jis niekada nežiūrėjo televizijos, niekada nebuvo matęs filmo ar buvęs kino teatre. Pirmuosius penkiasdešimt metų jis gyveno Irane, Komo mieste, o po to dvidešimt metų mažame Irako kaimelyje. Ir tik keliems mėnesiams jis persikėlė į Paryžių ir ten pirmą kartą keli intelektualūs giminaičiai, iraniečiai, jį supažindino su kamera, su televizija ir panašiais dalykais. Jis buvo atsilikęs žmogus. Bet protingas!

Knygos, kurios išverstos į lietuvių kalbą – „Mano tėvo užrašų knygelė“ ir „Mečetės namai“ – sakyčiau yra autobiografinės, bet jūsų naujausias romanas, kuris vadinasi „Karalius“ – dar jo neskaičiau – yra istorinis romanas. Jūs pasakojate apie jūsų pro pro prosenelį, kuris buvo šacho ministras pirmininkas. Kaip pasikeitė jūsų rašymas, nes pirmose knygose jūs rašote apie dalykus, kuriuos pats asmeniškai patyrėte, o šis romanas jau istorinis...

REKLAMA

Taip, tai istorinis romanas, bet rašau apie Iraną modernizacijos Europoje laikotarpiu, ir tai kartu knyga apie Europą. Knygoje pasakoju apie įvykius, vykusius prieš 150 metų, tačiau taip pat pasakoju apie dabar - apie Siriją, Egiptą, Libiją, apie pokyčius šiose šalyse. Aš jums parodau, kaip viskas keičiasi, valdant diktatoriams... Didelė dalis knygos yra apie Rusiją ir Angliją, apie tai, kaip Rusija bandė įsiskverbti į Iraną. Manau, kad tai labai svarbi knyga Rusijai ir čia gyvenantiems žmonėms, jie suprastų tai geriau nei kitos tautos...

REKLAMA

Iš šių dviejų knygų, kurios išleistos Lietuvoje, akivaizdu, kad rašote europiečiams, nes jūs jose aiškinate daug dalykų, kurie yra gana akivaizdūs musulmonams. Tačiau kai kurios jūsų knygos yra išverstos į arabų ir turkų kalbas. Gal jūs žinote, kaip žmones ten skaito jūsų knygas?

Iraniečių visuomenė – jūs tai žinote – labai skiriasi nuo arabų ar turkų visuomenių. Tiems žmonėms labai smalsu sužinoti apie Iraną. Ir todėl, kad jie nori sužinoti, jiems jos labai patinka, kaip ir skaitytojams kitose šalyse. Nes Iranas yra apsuptas arabų kraštų, kurie niekada nėra skaitę romano, grožinės literatūros apie Iraną, ir todėl jiems patinka.

REKLAMA
REKLAMA

Neseniai skaičiau interviu su viena mūsų rašytoja, kurioje ji teigė, kad rašytojai neskaito knygų taip, kaip kiti skaitytojai. Pavyzdžiui, ji skaito tik tas knygas, kurios padeda sukurti foną jos knygoms. Todėl man tiesiog smalsu, kaip jūs skaitote knygas?

Ji teisi, aš negaliu skaityti knygos kaip skaitytojas. Neskaitau tam, kad knyga mėgaučiuosi. Skaitau kaip kažkas, kas taiso mašinas, mašinų variklius. Negaliu mėgautis knyga, nes jei tai graži knyga, tampu labai pavydus ir piktas, kaip Hemingvėjus. Kodėl ji tokia nuostabi?! Kaip yra įmanoma, kad ji ar jis taip gražiai parašė, o aš negaliu?! O jei tai bloga knyga, aš džiaugiuosi: o kaip puiku. Nesu geras skaitytojas, esu labai pavydus skaitytojas, ir kartais pasiuntu, skaitydamas gerą knygą ar skaitydamas blogą knygą. Skaitau ne visus puslapius, bet maždaug po trisdešimt puslapių žinau, ar tai gera knyga. Ne, nesu geras skaitytojas...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų