Maldininkų, piligrimų ir turistų meka tapusioje Šiluvoje ir seniūnijos gyvenvietėse nebeliko pilstomo alaus. Tai džiugina dorai gyventi norinčias šeimas ir gerina visame pasaulyje garsaus miestelio įvaizdį.
Tačiau vietos gyventojai sako: „Mes dar tik pakeliui į blaivybę. Iki visiškai blaivaus miestelio – toli.“ Pilstomą alų pakeičia pigus vynas.
Kultūringa „kavinutė“
Šiokiadienio popietė Šiluvoje. Miestelis apytuštis. Gatvėje – vos vienas kitas praeivis. Apsnigta aikštė tarp bazilikos ir koplyčios su Popiežiaus Jono Pauliaus antrojo paminklu.
Šiluviškiai pasakoja, jog dar ne per seniausiai šioje aikštėje sėdinėdavo ir nuo pigaus alaus apspangę miestelio girtuokliai.
Kartais ir susimušdavę arba apsistumdydavę. Kartais užmigdavę. Policijos inspektorius ir seniūnas ne visuomet suspėdavę išgaudyti.
Tuomet veikė dvi aludės. Už porą litų čia galėdavai gauti bokalą bjauraus, pastiprinto alaus. Pasitaikydavo ir kitokių atrakcijų.
Kartą į aludę arkliu įjojo čigonas. Triukšmautojų tramdyti atvažiavusiam policininkui įkaušėliai sukandžiojo pirštus.
Dabar ramiau. Aludės savaime nunyko. Šiluviškius girdę verslininkai vieni bankrutavo, kiti kažkur dingo.
Yra tik vienintelė kavinukė. Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas šią užeigą vadina malonybiniu vardu – „kavinutė“. Joje gali pavalgyti, išgerti arbatos, kavos, vyno ar stipresnio gėrimo. Tačiau nėra pilstomo alaus.
Nedaro verslo iš žmogaus silpnybių
Prieš tris mėnesius pradėjusios veikti kavinukės savininkas Žimantas Raugalas sako, jog savo verslą orientuos ne į miestelio pijokėlius, o į turistus, maldininkus ir piligrimus.
„Žinoma, laukiame ir miestelio gyventojų. Turime puikią virėją. Ji paruošia maistą pobūviams, gedulingiems pietums, kitoms progoms. Pagal užsakymus tiekiame maistą kaimo turizmo sodyboms. Patys turime nemažą salę, į ją telpa kelios dešimtys žmonių.
Po Mišių čia užsuka maldininkai iš aplinkinių kaimų. Kai kuriems reikia ilgiau palaukti autobuso. Čia pasišildo, užvalgo, išgeria arbatos. Savaitgaliais, prieš šokius, užsuka jaunimas“, – pasakoja verslininkas.
Per tris kavinės veiklos mėnesius nepasiekta pelno. Tačiau verslą Šiluvoje plėsti ketinantis radviliškietis įsitikinęs, jog ir iš pilstomo alaus didelio verslo nebūtų. Pigaus alaus gėrėjai išbaidytų kitus klientus.
Alaus nepilsto ir kitur
Miestelyje sutikta pensininkė džiaugėsi, kad vietoj aludžių, kurios nugirdė ir išmarino daugybę miestelio vyrų, radosi kultūringa maitinimo įstaiga. Čia skaniai maitina – negėda ir svečią pakviesti.
„Raseinių prekybos“ pardavėjos Lina ir Orinta pasakoja, jog prieš daugelį metų ir jų parduotuvėje būdavę pilstomo alaus. Klientai galėdavę „atsigerti“ prisėdę toje pačioje prekybos salėje.
Tačiau pačios pardavėjos, neapsikentusios girtų vyrų erzelio, ėmė protestuoti.
Bendrovės vadovai atsižvelgė. Pilstomo alaus atsisakyta.
Miestelyje yra dar kelios parduotuvės. Ten taip pat neprekiauja pilstomu alumi.
Raseinių komunalinio ūkio Šiluvos padalinio vadovas Alvydas Rašimas tvirtino, jog pilstomo alaus nėra ir kitose Šiluvos seniūnijos gyvenvietėse: Lyduvėnuose, Žaiginyje, Katauskiuose.
Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas dėl kelionės blaivybės link neprisiima sau jokių nuopelnų. Esą natūraliai taip susiklostė aplinkybės.
Su girtavimu seniūnas ir policijos inspektorius kovoja rengdami reidus, auklėdami žmones, tikindami, kad gerti nesveika, be to, šlitinėjantys vyrai gadina garsaus miestelio įvaizdį.
Laikinai Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigas einanti Regina Petreikienė taip pat tvirtino, jog naikinant aludes neprireikė jokios politinės valios ar Savivaldybės įsikišimo. To daryti niekas nė neturėtų teisės. Verslą reglamentuoja teisės aktai.
Atliko juodą darbą
Šiluvoje aludės vis dėlto atliko savo juodą darbą. Išmirė daug jaunų vyrų. Gerti buvo pasileidusios ir kelios moterys.
„Koks ten tas alus būdavo? Nuo poros bokalų stotingas vyras taip „apsinešdavo“, kad savų nepažindavo. Matyt, kokia bjaurastimi pastiprindavo“, – svarstė savo kiemelį nuo sniego valanti moteris.
Pačiame Jono Pauliaus gatvės gale, pasilypėjusi ant kalnelio, šviečia ryški Šiluvos senbuvių Jadvygos ir Antano Virbickų troba.
Garbaus amžiaus žmonės mena tuos laikus, kai Šiluvoje žmonių buvo tiršta. Dabar jų nameliai parduodami. Jauni užsieniuose. Tik dalis čia likusių dirba. Kai kurie „pila“ diena iš dienos.
„Gaila gyvenimų, – atsidūsta Antanas. – Neseniai rado pakely susmukusį jauną vyrą. Nuvežė į globos ligoninę. Ten šiek tiek pagulėjo ir mirė. Aišku, kai kurie žmonės jaučiasi vieniši, niekam nereikalingi. Nėra darbo, jokios veiklos.
Bet nėra ir kultūros. Sovietmečiu išmokta gerti be saiko ir bet ką. Mano tėvukas „piemenuku“ visą giminę pavaišindavo. Ir linksmi būdavo. Ir kalbos užtekdavo. Prisimenu, Sibire, tremtyje, vyrai maukdavo tiesiog iš butelio. Ir susidauždavo buteliais.“
Butelis vyno
Erdvi miestelio parduotuvė. Pirkėjų kaip atseikėta – vienas išeina, įeina kitas. Moterys dairosi maisto. Vyrai drožia tiesiai prie prekystalio. Už jo – lentynos su pigaus vyno buteliais. Svaigina vien vyno pavadinimai.
Tiesia pinigus. Rodo į patį pigiausią vynelį. Vieni gers patys. Kiti vaišins darbininkus.
„Ne su ponais geriu. Su kampiniais, – aiškina vienas, tiesdamas dviejų šimtų litų kupiūrą. – Su tokiais gerti įdomiau.“
Pigus vynelis – einamiausia prekė. Vakar buvo pilna lentyna. Šiandien jau baigiasi.
„Reikėtų išnaikinti ir pigų vyną. Jis pakeitė alų. Iš viešų vietų surinkome dešimt maišų tuščių butelių“, – pasakoja Komunalinio ūkio atstovas Alvydas Rašimas.
Kaip rasti Viešpaties veidą?
Ant koplyčios iš tolo matosi prasmingas užrašas: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau“.
Į Šiluvą ieškoti Viešpaties veido plūsta maldininkai iš viso pasaulio.
Vietos gyventojai pasakoja, jog tik retą dieną į miestelį neužsuka turistų pilnas autobusas. Vasarą ir pavasarį jų ypač daug. O per Šilinės atlaidus vos telpa nedideliame miestelyje.
Bet ar surado Viešpaties veidą vietos gyventojai? Ar tebebraido savo paklydimų baloje?
„Ir taip, ir ne, – sako neseniai čia dirbantis kunigas Ramutis Janšauskas. – Šventasis Augustinas sakė :"Mylėk ir daryk, ką nori.“ Mylėdamas žmogus nepadarys nieko blogo. Visas blogis – nemeilėje. Žmogus niokoja savo kūną, nes, matyt, jo nemyli. Kitas iš jo silpnybės lobsta.
Šiluvoje nėra aludžių. Bet yra neoficialių „taškų“, kur jau iš ryto traukia alkoholiui atsidavę parapijiečiai. Viskas prasideda nuo žmonių moralės...“
Regina MUSNECKIENĖ
