Panašūs dalykai buvo ne šiaip sau rezultatas to, kad mes buvome priversti tūnoti miškuose nuobodžiuose šnipinėjimo ir specialiųjų operacijų kursuose. Kai devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose aš tarnavau Operatyviniame direktorate, jo darbuotojai visiškai nebuvo panašūs į padoraus elgesio žmones – nei štabo būstinėje, nei „laukuose“. Skirtingai nuo ginkluotų pajėgų, kuriose po Vietnamo įsivyravo idėja, kad vyresnieji pareigūnai turi būti moraliniu pavyzdžiu, CŽV (tiksliau Slaptojo tarnyba – šnipinėjimo ir slaptų operacijų centras) tradiciškai ramiau vertino panašius dalykus.
Triukšmas dėl nesantuokinių Davido Petraueso ryšių su Paula Broadwell gali viską pakeisti. Po direktoriaus atstatydinimo žiniasklaidą okupavo nedidelė komentatorių kariuomenė, tvirtinanti, kad užsienio specialiosios tarnybos gali išnaudoti santuokines amerikiečių pareigūnų neištikimybes savo tikslais. Šis spaudimas visai gali primesti pasauliui naujus žvalgybos standartus, kas būtų klaida. Nors ir kaip tai erzintų moralistus, mums visiems bus geriau, jeigu užkietėję biurokratai galės dirbti Slaptoje tarnyboje, nebijodami atpildo.
Leiskite paaiškinti, ka aš turiu galvoje. Operatyvininkai – CŽV pareigūnai, užsiimantys informacijos rinkimu ir slaptomis operacijomis, – plaukia palei patį dugną. Ieškodami silpnų ir stiprių užsieniečių charakterio pusių, kuriuos jie bando verbuoti į agentus, jie veikia beveik be apribojimų. Skirtingai nuo karių, kurie vienas kitą pasaugo mūšyje, jie gyvena ant pasitikėjimo ir apgavystės ribų. Be to, sistema sukurta taip, kad ji neretai apdovanoja intelektualiai nesąžiningus žvalgus, kurie moka, užverbavę tiesioginį agentą, pateikti jį kaip aukso grynuolį. Operatyvininkai visa tai greitai supranta, todėl istoriškai žvalgyboje teisinguoliai neprigyja. Prie prezidento Jimmy Carterio CŽV admirolas Stansfieldas Turneris buvo nepopuliarus dėl daugybės priežasčių, ir ypač dėl to, kad jis reikalavo iš operatyvininkų – ir iš jų operacijų – didelės moralės. Jis buvo per griežtas šiam darbui.
Kai aš tarnavau Valdyboje, mano vedusius kolegas kartais užtikdavo besismaginančius su sekretorėmis arba su darbuotojomis stovėjimo aikštelėse, viešbučiuose arba tarnybiniuose butuose, kurie, suprantama, nebuvo skirti pasimatymams. Kolegoms tai kartai būdavo smagu, kartai sukeldavo pyktį, bet niekada nešokiruodavo. Operatyvininkams grėsė nemalonumai, jeigu jie atsivesdavo meilužes-užsienietes, apie kurias niekas nežinojo. Buvo laikoma būtinybe pranešti apie ilgalaikius, reikšmingus romanus, tačiau šis taisyklė išlikdavo pakankamai lanksti: žvalgai – nesentimentali publika, ir galėjo ilgai su kuo nors miegoti, o vėliau visiškai nuoširdžiai sakyti, kad partneris jiems nieko nereiškia.
Buvo ir kitos taisyklės. Operatyviniams pareigūnams buvo uždrausta miegoti su savo agentais-užsieniečiais. Toks romanas gali sugriauti karjerą. Ypač rizikuodavo moterys, nes dauguma agentų buvo vyrai (o ir daugelyje šalių pareigūnai su ryšiais ir galimybėmis iki šiol yra daugiausia vyrai). Reikėtų pastebėti, kad agentai, šnipinėjantys CŽV, dažnai būna ypač patrauklūs, o santykiai tarp operatyvininkų ir agentų neretai tampa labai intensyviais dėl juos supančios paslapčių ir baimės auros. Bet bendrai, kai aš tarnavau, visi suvokė, kad CŽV – pakankamai laisva vieta (bent jau heteroseksualams). Romanas ir skyrybos Operatyviniame direktorate buvo vos ne krikšto apeigos. Už homoseksualumą galėjo atleisti, kol Jamesas Woolsey, pirmasis CŽV sekretorius prie Billo Clintono), laimei, to neužbaigė. Tiesa, ir iki tol pareigūnai-gėjai tyliai klestėdavo netgi ypatingos svarbos Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos skyriuje.
Istorija nepatvirtina idėjos, kad priešai gali išnaudoti santuokinę neištikimybę prieš mus. Kiek man žinoma, CŽV visada stengėsi išvengti operacijų, kuriose skirtingose pusėse gali atsidurti meilužis ir meilužė arba vyras ir žmona. Seksas – per daug nenuspėjamas dalykas, ir tokio pobūdžio problemos gali operaciją paversti nevaldoma.
Mes puikiai žinome, dėl kokių priežasčių amerikiečių biurokratai ir karininkai praeityje yra pardavę gimtinę. Pirmiausia, tai yra godumas, ideologija, nusivylimas karjera, narcisizmas, nacionaliniai jausmai bei kvapą gniaužiantys pojūčiai dėl „kurmio“ vaidmens. Nors KGB, iš tiesų, specialiai ieškojo homoseksualų, tai darė ne todėl, kad laikė seksualinį šnipinėjimą ypač efektyviu, o todėl, kad laikė homoseksualus labiau linkusiais į narcisizmą ir mažiau lojaliais bendruomenei, nei heteroseksualai. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad Amerikoje tokia taktika padėjo sovietų žvalgybai užverbuoti bent vieną vertingą agentą – ir išvis bent vieną agentą. Šansai, kad „medaus spąstai“ privers vyrą ar moterį išduoti realybėje labai nedideli.
Jeigu santuokinės neištikimybės iš tiesų būtų grėsmė saugumui, o Valdyboje – kaip ir Valstybės departamente, Gynybos ministerijoje, FTB, Baltuosiuose rūmuose ir (baisu ištarti) Kongrese – būtų neįmanoma praeiti pro sovietų „kurmių“ būrius. Juk išsiaiškinti, kas su kuo Vašingtone miega, gerokai paprasčiau, negu patekti į branduolinę atšaką, FTB ar CŽV – o visa tai Maskvos agentai sėkmingai vykdė.
Bet kokie bandymai pradėti kampaniją prieš romantiškus nuotykius turi būti greitai ir griežtai stabdomi. Jeigu Kongresas ir Baltieji rūmai neįdės pastangų, kad užkirstų kelią perdėtai reakcijai į D. Petraueso istoriją, reikalas gali baigtis klausimais apie santuokinę neištikimybę, tikrinant biografiją. Galiausiai žmonių, suinteresuotų karjera valstybinėje tarnyboje ir vykdomosios valdžios organuose, skaičius, sumažės dar labiau. Tuo tarpu valstybė negali sau leisti praradinėti kūrybiškai mąstančius ir pasiruošusius rizikuoti kadrų.
Liūdna, bet faktas – žmonės, dirbantys Vyriausybei, ypač „elitinių“ CŽV ir Valstybės departamento pareigūnai, dabar nebe tie, kokie buvo anksčiau. Būkime sąžiningi, jie tapo nuobodesni. Neeiliniai ir neretai erzinantys personažai, kurie priduodavo tarnyboms spindesio ir kompetencijos, sutinkami dabar gerokai rečiau. To priežastis galima vardinti ilgai, tačiau ne paskutinę vietą tarp jų užima tas spaudimas kontržvalgybai, kuris buvo pradėtas po to, kai 1990-aisiais buvo aptikti rusų „kurmiai“. Kontržvalgybos perteklius daro tarnybas nuobodžiomis, o jų pareigūnus – baikščiais. Įkyrus dėmesys santuokinei ištikimybei gali tapti papildomu faktoriumi, atimančiu iš valstybiniu tarnybų talentingus vyrus ir moteris.
Yra ir dar vienas faktorius. Kai aš darbinausi Slaptoje tarnyboje, aš perėjau ilgus patikrinimus. Juose buvo ir simuliavimas, kurį vykdė vidutinio amžiaus operatyvininkė. Mano uždavinys buvo patekti į tam tikrą bendrovę, ir aš turėjau išvardinti kelius, kurie galėtų suveikti. Kadangi aš gerai žinojau CŽV istoriją ir be to iš anksto konsultavausi su draugais iš Valdybos, aš iš karto pradėjau vardinti visus „žingsnius, kurių negalima imtis be vadovybės palaiminimo“, – tai, ko gali imtis operatyvininkas. Tačiau po kiekvieno mano atsakymo pašnekovė tik kratė galvą. Galiausiai po dešimties bandymų aš pasidaviau.
Ji paniekinamai į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Jokio sekso.“
Pastaraisiais metais ši tema tapo gerokai skaudesnė, nei anksčiau. Prie to prisidėjo moterų skaičiaus augimas Lenglyje, ofiso romanų banga ir naujų taisyklių, reguliuojančių elgesį darbo vietoje visoje šalyje. CŽV suartėjant su likusia korporatyvine Amerika, kai kurie senos kultūros aspektai pradeda nykti. Mano požiūriu, blogiausia yra tai, kad pareigūnai galiausiai gali pradėti prilyginti santuokinę neištikimybę tėvynės išdavystei. Tuo tarpu santuokinės ištikimybės pažeidimas visiškai nereiškia savo tėvynės išdavystės. Patriotizmas – tai vis dėlto yra visai kitokio pobūdžio meilė.
CŽV seniai linkusi iš pradžių įklimpti į istorijas, o vėliau perlenkti lazdą, taisydama tariamas nuodėmes. Po to, kai Kongreso nariai iš Churcho komiteto pateikė pretenzijas valdybos darbui Šaltojo karo metu, Lenglį užplūdo teisininkai. Neverta vertinti pagal agresyvaus tardymo sceną iš „Zero Dark Thirty“ – iš tiesų žvalgybos tarnyba seniai tapo per daug atsargi. Todėl prieš atleidžiant generolus ir nukreipinėjant FTB slaptų romanų paieškoms, mums vertėtų susimąstyti apie ilgą ir tvirtą santuokinės neištikimybės ir šnipinėjimo ryšį – ir palikti operatyvininkų bausmes jų vyrams ir žmonoms. Šnipai nebūna šventi ir, prašau, dėl jų pačių ir mūsų labo nebandykite paversti jų arba juos kontroliuojančių pareigūnų moralinėmis tobulybėmis.
