Tiek laiko prireikė dviems keliautojams perplaukti Brazilijos Amazonės regioną prieš srovę. Tai įspūdžiai, kurie netik dvelkia egzotika keliautojams iš Europos, tai kartu ir neišdildoma patirtis, kurią keliautojai parsivežė atgal į Lietuvą. Mes publikuojame tik dalį tų įspūdžių, kuriuos galite skaityti naujoje jų knygoje „Pietų Amerika. 394 dienos“.
Dvokiantis uostas yra paskutinis dalykas, kurį pamatome, bet jame išbūname ilgai. Hamakus pasikabiname dar ryte, su daiktais atvykstame popiet, valandą prieš išplaukiant, tačiau laivas nepajuda iki vakaro. Sunku pasakyti, kiek prekių į tą laivą krovė, nes sėdo tiek laivas, tiek upės vanduo. Bet vyrai su dideliais karučiais krovinius vis vežė ir vežė.
Plaukiam iki Santaremo, kuris, grubiai skaičiuojant, žymės ketvirtadalį mūsų kelio Amazonės upe. Mūsų braziliško kruizo, kaip mes jį vadiname, tikslas – perplaukti visą Amazonės upę iki pat Brazilijos sienos su Kolumbija ir Peru. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad iš pradžių plaukiame Amazonės upe, tačiau nuo pusiaukelės upės tokiu pavadinimu nebeliks ir kelionę tęsime Rio Solimones – viena iš dviejų pagrindinių upių, iš kurių susidaro Amazonė.
Laivas pajuda tik sutemus. Jis mus plukdys dvi su puse paros ir parodys, kokie iš tiesų yra Amazonės regiono brazilai.
Pirmiausia svarbu išsiaiškinti detaliau, kas gi tie braziliški kruizai.
Vietoje gražių kaip viešbučio kambarys kajučių kiekvienas keleivis atsineša savo hamaką ir gali pasikabinti, kur yra vietos. Čia smagumas ir prasideda. Yra geresnių ir blogesnių vietų. Atėjusieji anksčiau hamakus kabinasi antrame laivo aukšte, kuo arčiau priekio. Kiek pavėlavę gauna vietas tam pačiam antrame aukšte, tik laivo gale, arčiau aromatingų tualetų. O vėluojantiems lieka „prabangios“ vietos pirmame aukšte, šalia krovinių ir garsiai burzgiančių variklių. Pasitaiko, kad laivas nestoja jokiam uoste nuo pat ryto, tik atplaukia ir paima ant krantinės laukiančius keleivius. Tuomet kas pirmesnis, tas gudresnis: visi bėga, lekia, kabina hamakus vieni ant kitų, ir po keleto minučių laivas atrodo kaip čigonų taboras virš vandens. Nepagalvokite, kad miegi uždaroje patalpoje; tikrai ne, viskas – su vaizdais. Guli hamake ir mėgaujiesi.
Kaip ir tikruose kruizuose, braziliškame taip pat maitina. Maistas dažniausiai į bilieto kainą neįskaičiuotas ir pavalgyti žmogui kainuoja apie 5 JAV dolerius, arba maždaug tiek, kiek Lietuvoje kompleksiniai pietūs. Kasdien patiekiamas tas pats braziliškas jovalas, būdingas visuose laivuose ir šio regiono valgyklose: į tą pačią lėkštę drebia ryžių, tada makaronų, dar pupelių, paskui salotų su majonezu ir tuomet pasiūlo pasirinkti ėdalo puošmeną – jautienos arba vištienos. Aišku, rinktis gali tik didesniuose laivuose, mažesniuose tiesiog užsisakai ir lauki, ką gausi, nes kalbos nemoki ir užsisakydamas tiesiog parodai, kelias porcijas perki – vieną ar dvi.
Aš aprašinėju kaip kokią pažintinę terapiją, tačiau toks keliavimas upe – jokia pramoga turistams. Iš tikrųjų užsienio keliautoją čia galima sutikti vos vieną kitą. Daugiausia keliauja vidutines ir žemesnes pajamas gaunantys žmonės – mainstream’as.
Amazonės brazilų pagrindinis gyvenimo ir vertybių skalės principas: kuo daugiau – tuo geriau. Tai pritaikoma absoliučiai visur ir viskam: kuo daugiau padirbtų „Puma“ ženklų ant marškinėlių (koks 15 – jau gerai), kuo daugiau ryškių spalvų aprangoje, kuo labiau aptempti moterų džinsai, kuo stipriau kvėpintis, kuo daugiau ir garsiau prastos muzikos telefonu, kuo gausiau maisto ir t. t.
Vyrai ypač prisižiūri: naudoja daug plaukų želė, ir, mūsų nuostabai, brazilai vyrai lakuojasi ne tik rankų, bet ir kojų nagus. Kvėpinasi jie labai daug! Jei 10 kartų purkštuko nepaspaudė, vadinasi, dar nekvepia.
Kaip ir pridera kruiziniam laivui, braziliškieji turi pramogoms skirtą trečiąjį laivo denį. Kitaip tariant, stogą. Ten visą dieną veikia bariukas ir pardavinėja alų, o išsigražinę, kvepiantys, rimti ir tikri vyrai pramogauja. Pramogos tokios kaip daug kur: kortos ir domino. Keturi žaidžia ir bent aštuoni komentuoja. O nuobodulį ar blogą nuotaiką ir apskritai bet kokias mintis išvaiko visu garsu leidžiama muzika. Brazilai nerodo didelio mąslumo, brazilai demonstruoja didelį ir paviršutinišką mėgavimąsi gyvenimu tokiu, koks jis yra.
Tuo tarpu keli laivu plaukiantys keliautojai susiranda ramesnes vietas laivo priekyje, iš kur matyti Amazonės platumos, miškai ir saulėlydžiai. Paprastai tokie keliautojai – ne brazilai.
Laivas tai vieta, iš kur negali pabėgti nuo poilsio ir prisigalvoti reikalų. Mūsų atveju – hamakas, knyga, gražūs vaizdai už borto ir daugybė visada norinčių bendrauti brazilų, kuriems visai nesvarbu, kokiomis kalbomis mes kalbame.
Laive žmogaus produktyvumo lygis gali nukristi iki neregėtų žemumų. Prisimenam, kai per darbo dieną perskaitydavom ir parašydavome po keliasdešimt laiškų, paruošdavom kokią prezentaciją, dalyvaudavom keliuose susirinkimuose, o paskui dar parduotuvė, vakarienė, filmas ar kas kita. Po dviejų dienų laive tai atrodo sunkiai įmanoma, nes vien išsiropšti iš hamako ir nueiti keletą metrų į laivo priekį atrodo žygdarbis, kuriam prisiruošti reikia keliasdešimt minučių.
Paskutinė, bet ne mažiau svarbi kelionės laivu dalis, yra stotelės, kur iš karto prisistato apsukrūs prekeiviai. Dar nespėjus prisišvartuoti, nesuskubus net virvių išmesti, laive prasideda chaosas. Prekiautojai šoka nuo kranto, kabinasi už bortų ir ropščiasi į laivą. Nesvarbu, kad dar tik septynios ryto ir pirkėjai miega savo hamakuose, tiksliau – svarbu, nes tada pardavėjai rėkauja dar garsiau: „sūris, sūris, sūris, pirkit sūrio“. Šūksniai keičiasi priklausomai nuo paros laiko, kai laivas sustoja.
Kol pardavėjai prekiauja, pirmame laivo denyje vyksta iškrovimo–pakrovimo darbai, visi mėto dėžes, o išlipantys keleiviai savo mantą svaido tiesiai iš antro denio.
Laive susipažįstame su argentiniečiu, kuris nudžiugina, kad Argentinos valiutos kursas toliau krenta (vadinasi, būsima kelionė mums pinga), vokiete, kuri keliavo po Brazilijos pakrantę, kita vokiete, kuri gyvena kaimelyje netoli Santaremo ir dirba gide bei pardavinėja papuošalus, prancūze, kuri metė gerai mokamą chemikės darbą Loreal firmoje ir keliauja po Pietų Ameriką bandydama fotografuoti numatomai pirmai savo parodai.
Laive – per porą šimtų žmonių, o keliautojų tik penki. Labai natūraliai pasidaro taip, kad su jais susitinkame laivo priekyje, kur vaizdas geriausias, nes saulė leidžiasi vakaruose, ten, kurlink laivas plaukia. Debesys čia atrodo žemiau ir, slinkdami iš rytų į vakarus, tie debesys pakeičia visus, kokie tik yra, raudonos spalvos atspalvius ir jų pustonius.
Amazonės upės plotis kai kuriose vietose yra apie dešimt kilometrų. Kitaip tariant, pamatyti kitą krantą yra taip pat paprasta, kaip įžvelgti, kas kitame lietuviškų Kuršių marių krante. Kartais įplaukiame į siauresnius kanalus tarp salų. Jie atrodo tokie siauri, kad du laivai čia sunkiai prasilenktų ir kad turėtume sėsti ant kokios seklumos ar netyčia bortu brūkštelėti krantą, kuris atrodo visai šalia, bet kapitonas mus patikina, kad nerimauti dėl to visai nereikia:
– Žiūrėk, – sako jis, baksnodamas prietaisų skydelį, – iki dugno devyni metrai. Dvi su puse paros iki Santaremo uosto neprailgsta. Kol kas nepavyko pamatyti nieko, kas asocijuojasi su žodžiu Amazonė – nei krokodilų, nei piranijų. Jaučiame poreikį pabūti krante, prie kurio artėja laivas.
