K. Radžiukynaitė neslepia sentimentų Druskininkų miestui: „Čia praleidau visas vaikystės vasaras, nes tai mano tėvų ir mano senelių miestas. Kai pernai po gana ilgo laiko apsilankiau Druskininkuose, negalėjau patikėti savo akimis – miesto neina atpažinti: čia labai gražu, tvarkinga, nuostabiai apsodinta gėlėmis, medžiais. Tiesiog pavyzdinis miestas.“
Iki šiol Kristina scenoje žiūrovų širdis užkariaudavo viena, todėl būti choro nare jai – rimtas iššūkis: „Nesu dainavusi chore – tai taip nauja ir netikėta. Su kiekviena repeticija jaučiu, kaip tobulėju, o man to labai reikia. Beprotiškai daug dirbam – repetuojam po 6–7 valandas kasdien. Mums labai padeda chorvedė Kristina Žaldokaitė, choreografė Sandra Saikauskaistė.“
Mergina sako, jog Druskininkų choro generolas Anatolijus Oleinikas puikiai susitvarko su savo pareigomis: „Su choristais labai susidraugavome. Drąsiai sakome – jis puikus vadovas. Visi didžiuojamės šiuo miestu, į projektą žiūrime labai rimtai, kaip į darbą. Mane labai žavi tai, jog kolektyvas nėra patyręs – visi turi žavaus naivumo, tvirtai tiki tuo, ką daro.“
„Iki šiol kaskart nulipusi nuo scenos galvodavau, jog nespėjau parodyti nieko, ką galiu – nuo špagato iki aukščiausių natų!“ – sako parako savyje dar turinti K. Radžiukynaitė.
Gal jai ir Druskininkų chorui sėkmę atneš pasirinkta deimantinė spalva? „Mūsų įvaizdis projekte bus šviesus, spindintis auksu ir sidabru, žėrintis veidrodžių atspindžiais. Galiu išduoti, jog būsime novatoriški ir stilingi“, – žada Druskininkų choro narė.
