Šiame sąraše pateikiamos vietos, kurios yra netinkamos gyventi žmonėms, tačiau jie čia vis tik prisitaiko ir pasilieka. Nuo šaltų dykviečių iki nepaliestų džiunglių ir aktyvaus vulkano – visur galima aptikti gyventojų, teigia "listverse.com".
10. Cooko miestelis (Australija)
Cooko miestelis buvo pastatytas 1917 m. kaip traukinio stotelė, kurioje traukiniai sustodavo pasipildyti išteklių keliaudami ilgiausiu nenutrūkstančiu geležinkeliu pasaulyje, besitęsiančiu 478 kilometrus. Nuo artimiausio Port Augusta miesto Cooko miestelis yra nutolęs 826 kilometrus.
Mieste yra viena veikianti parduotuvė, kuri atsidaro tik tada, kai yra laukiama sustosiančio traukinio. Tačiau įsibėgėjus traukinių kompanijų privatizacijos procesui, šios paslaugos prireikia vis rečiau. Dabar miestelis taip pat siūlo nakvynę traukinių vairuotojams ir turi reikalingos medicininės įrangos tam atvejui, jei įvyktų avarija.
Čia tvyro karštis ir sausra, tad visi ankstesni bandymai auginti medžius ir daržoves žlugo, o reikalingi dalykai gabenami traukiniu. Kai miestelyje buvo nemažai gyventojų, vanduo buvo pumpuojamas iš požeminių sluoksnių, tačiau dabar, kai miestelį namais laiko tik keturi žmonės, vanduo taip pat atkeliauja traukiniu.
9. La Rinconada miestelis (Peru)
La Rinconada miestelis yra aukščiausiai pasaulyje esanti gyvenvietė, įsikūrusi gražiuose Pietų Amerikos Andų kalnuose. Šis kalnakasių miestelis yra pastatytas ant ledyno 5,1 kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Norintys čia patekti privalo susitaikyti su tuo, kad reikia įveikti labai siaurus kelius, šaltį ir aukščio baimę.
Pasakojama, kad dauguma žmonių šiame miestelyge ilgai neišgyvena dėl jo nuošalumo, tačiau tikėjimas galimybe rasti aukso į miestelį privilioja vis naujus gyventojus iš visų Pietų Amerikos kampelių. Tad miestelis tebėra gyvas ir veikiantis.
8. Motuo apygarda (Kinija)
Motuo yra daugiau nei 35,5 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą užimančios džiunglės, kurios veši pietinėje Himalajų kalnų puseje. Tai vienintelė Kinijos apygarda, kuri nepasiekiama keliu arba greitkeliu, tad keliautojai, norintys čia apsilankyti, turi vykti pėsčiomis iš artimesnių kaimų. Ši kelionė užtrunka apie keturias dienas. Prieš 30 metų buvo bandoma nutiesti greitkelį į Motuo, tačiau to nepavyko padaryti dėl nuolatinių nuošliaužų ir laukinės gamtos.
Nors gero derliaus atveju čia gausu vaisių ir laukinių gyvūnų, galimybės išlaikyti maistą kitam sezonui nėra. Kita didžiulė problema yra gydytojai ir gydymas, kas yra beveik nepasiekiama šios apygardos gyventojams. Laimei, net ir kovojant su lietumi, purvo nuošliaužomis, džiunglėmis, nuodingais vabzdžiais, etc. pavyksta į šią vietovę nugabenti maisto ir vaistų, kurie leidžia išgyventi apytiksliai 10 tūkst. vietinių gyventojų, priklausančių Menba ir Luoba etninėms grupėms.
7. Antarktida
Antarktida neabejotinai yra viena nesvetingiausių vietų gyventi. 98 procentus šio kontinento sudaro ledas ir jis skęsta visiškoje tamsoje 6 mėnesius per metus. Žmogui čia ne tik nėra jokių natūralių maisto šaltinių, bet ir tokių medžiagų kaip mediena ar akmuo, kurias galima būtų panaudoti statyboms ir įsikūrimui. Be to, temperatūra būna tokia žema, kad žmogus gali greitai sušalti negyvai. Taigi, visai nėra stebėtina, kad Antarktidoje nėra vietinių gyventojų.
Tačiau apytiksliai nuo XIX amžiaus pradžios daug mokslininkų ir tyrėjų ilgus mėnesius praleido Antarktidoje iš atsidavimo mokslui. Jie pasistatė bazes iš atgabentų medžiagų, nuolat gauna siuntinių iš krovininių laivų ir taip papildo turimus išteklius. Dabar Antarktidoje yra įsikūrę daugiau nei 65 mokslinės stotys, kuriose ištisus metus gyvena personalas.
6. Pompeii miestas (Italija)
Pompeii yra viena garsiausių pasaulyje archeologinių vietų. Po to, kai 79 mūsų eros metais išsiveržė netolise esantis Vezuvijaus ugnikalnis, Pompeii miestas ir šalia buvęs Herculaneumo miestelis buvo visiškai palaidoti po lava kartu su visais ten buvusiais gyventojais. Lava užkonservavo pastatus ir žmones taip leisdami moderniųjų laikų istorikams gauti neįkainojamos informacijos apie kasdienį romėnų gyvenimą.
Žmonės toje teritorijoje pasiliko gyventi būtent dėl derlingos žemės. Šiuo metu čia gyvena apie 25, 6 tūkst. gyventojų, kurie turėtų pamąstyti apie persikėlimą, kadangi nelaimės kartojasi: 1906 m. per ugnikalnio išsiveržimą žuvo 100 žmonių, o 1944 m. buvo nušluoti trys maži kaimeliai.
5. Múli
Múli yra mažas kaimelis Faroe salose, kuriame gyvena 4 žmonės. Šios salos garsėja neprognozuojamais orais - liūtimis, rūku, sniegu, audromis. Kraštovaizdis čia niūrus, augalija – skurdi, o natūralių medžiagų, kurios padėtų žmogui įsikurti ir gyventi – mažai. Reikalingi produktai ir daiktai iki 1989 m., kai buvo nutiestas kelias į Norðdepil, buvo skraidinami sraigtasparniu arba plukdomi valtimi.
Vasarą Muli būna šviesu 24 valandas per parą, o žiemą beveik visa diena nesiskiria nuo nakties. Elektra čia atsirado tik 1970 m. Visa tai, kartu su faktu, kad nuo Islandijos salos yra nutolę 691 kilomentrą, apsunkino salos gyventojų gyvenimą ir dauguma išsikraustė į visomis prasmėmis patogesnes vietas.
4. Verchojanskas (Rusija)
Verchojanskas, pasak vietinių gyventojų, kurių yra apie 1,5 tūkst., yra šalčiausias miestas pasaulyje.
Faktai, jog carai ir vėliau Sovietų sąjungos valdžia čia žmones siųsdavo atlikti bausmių, jau daug pasako apie gyvenimo sąlygas. Pagrindinis vandens šaltinis - Yana upė - būna užšalusi didžiąją metų dalį, o nuo rugsejo iki kovo per parą šviesa čia galima mėgautis tik 5 valandas. Vietinės pramonės, neskaitant elnių auginimo, beveik nėra, tad miestas priklauso nuo oro uosto ir uosto, į kuriuos atgabenami reikalingi produktai ir daiktai.
3. Maldyvų salos
Maldyvai yra tropinis salynas, esantis apytiksliai už 400 kilometrų į pietvakarius nuo Indijos. Čia gyvena apytiksliai 328,5 tūkst. vietinių gyventojų ir per metus apsilanko pusė milijono turistų. Dėl nuostabių paplūdimių, privačių poilsiaviečių, žvejybos pramonės, nardymo mokyklų ir tropinių orų šis salynas labiau žinomas kaip populiari medaus mėnesio vieta nei teritorija, kur sudėtinga gyventi.
Tačiau mokslininkai prognozuoja, kad šios salos gali greitai tapti negyvenamos. Dėl sunaikinto koralinio rifo kasmetiniai cunamiai ir potvyniai vis stiprėja. 2004 m. cunamis per potvynį palietė net trečdalį visų gyventojų. 2008 m. prezidentas Nasheedas įkūrė evakuacijos fonda, kad didelio potvynio atveju užtektų lėšų visus gyventojus perkelti į Indiją arba Šri Lanką.
2. Java sala
Java saloje, kurioje gyvena 120 mln. žmonių, yra net 22 aktyvūs ugnikalniai. Merapi kalnas yra vienas iš jų ir per pastaruosius 100 metų jis buvo išsiveržęs 6 kartus (paskutinį kartą 2006 m.). 1994 m. karštos dujos sudegino 60 žmonių, o 1930 m. nuo lavos sprogimo 8 mylių spinduliu žuvo apie 1000 žmonių. Dabar keturių mylių spinduliu nuo Merapi kalno gyvena apie 200 tūkst. žmonių.
Jei ugnikalnis vėl išsiveržtų, pasekmės būtų tragiškos. Tačiau kadangi vulkaną supa derlingos žemės, ūkininkai pasirenka ir toliau gyventi šalia šios natūralios bombos.
1. Minqin apygarda (Kinija)
Minqin apygarda yra nelabai gyvenimui tinkanti vietovė. 1999 m. šioje apygardoje gyveno apytiksliai 281,8 tūkst. žmonių, o šiandien šis skaičius jau yra išaugęs iki daugiau nei dviejų milijonų. Tai labai neigiamai paveikė išgyvenimą garantuojančią Shiyang upę.
Be to apygarda yra įsiterpusi tarp dviejų dykumų – Tengger ir Badain Jaran – kurios į gyvenamuosius plotus skverbiasi po apytiksliai 10 metrų per metus. Valdžia jau turėjo imtis priemonių, kad ūkininkai, kurių žemes užklojo smėlis, būtų perkelti kitur. Dabar yra likę tik 60 kvadratinių mylių derlingos žemės, dykuma vis artėja, vandens ima trūkti ir panašu, kad artėja laikas, kai Minqin miestai bus apleisti visų gyventojų.
