Užpuolimo prie namų Stratford Westfieldo mieste metu 20-metei merginai buvo žiauriai nudegintas veidas, ranką ir koją. Tai pat ji neteko plaukų, antakių, blakstienų ir liko beveik akla. Daugiau N. Oni nuotraukų galite rasti čia.
Kankina ne tik skausmai, bet ir klausimai
Po užpuolimo N. Oni jau teko ištverti ne vieną skausmingą operaciją. Kaip ir daugeliui sieros rūgštimi sužalotų žmonių, jai teks dar ne vienerius metus skirti gydymui ir reabilitacijai. Su tuo mergina, rodos, daugiau ar mažiau susitaikė, tačiau niekaip negali nurimti klausdama savęs – kodėl taip nutiko jai?
Pastaraisiais metais ypač padažnėjo užpuolimų sieros rūgštimi atvejų. Tačiau daugeliu atveju netrukus buvo išaiškinamas užpuolikas ir žinomas užpuolimo motyvas. Šį kartą neaišku niekas – užpuolikas, kuris atakos metu buvo apsivilkęs visą kūną dengiantį juodą rūbą (panašų į tuos, kuriuos vilki musulmonų moterys) taip ir nebuvo surastas – taip apsidangsčiusiojo nebuvo įmanoma atpažinti gatvės kamera filmuotoje medžiagoje. Todėl ne mažiau nei fizinis ir psichologinis skausmas merginą kamuoja klausimai – už ką, kodėl?
„Po nelaimės daugybę kartų verkiau garsiai šaukdama įvairiausius dalykus – kodėl aš, ar aš esu blogas žmogus? Juk aš sunkiai dirbu, esu normalus žmogus. – britų TV laidoje „This Morning“ pasakojo N. Oni. – Nesiginčysiu, nesu labai atvira ar bendraujanti. Galbūt esu kiek nedrąsi, bet visuomet su visais sutariau, buvau šilta. Esu vienturtė, todėl mėgstu būti su savimi, savo pasaulyje, bet nereiškia, kad aš bloga ir nusipelniau tokio košmaro.“
Drąsi mergina prisipažino, kad dėkoja Dievui, jog liko gyva ir sako, kad po užpuolimo tik tapo tvirtesne. „Užpuolikui noriu pasakyti, kad jam nepavyko – gali sužaloti man veidą, bet sielos nužudyti negali“, - įkvėpiančiai kalbėjo „Victoria Secret“ dirbusi 20-metė.
Ji pasakojo, kad prieš nelaimę buvusi labai „moteriška“, mėgdavusi puoštis ir stengdavusis prisižiūrėti. „Išeidama iš namų ruošdavausi tris valandas. Buvau linksma, draugiška. Kartais būdavau uždara, bet visada likdavau maloni su žmonėmis“, - sakė ji.
Bijo išeiti iš namų
Diskomfortą N. Oni kelia ne tik neatpažįstamai pasikeitusi išorė, bet ir po užpuolimo likusi milžiniška baimė. Užpuolikas vis dar laisvėje, policija nė neįtaria, kur jo ieškoti, todėl mergina bijo būti užpulta dar kartą. Pasak jos, yra be galo sunku išvykti iš namų, pavyzdžiui iki ligoninės. Net važiuodama taksi ji nesijaučia rami.
Nepaisant košmaro, kurį teko išgyventi, išvaizdi buvusi N. Oni rado jėgų gyventi toliau ir net atleisti savo skriaudėjams. Laidos vedėjo paklausta, ką norėtų jiems pasakyti, mergina vos tramdydama ašaras sakė, kad norėtų, jog jie žinotų – ji po to tapo tik stipresnė.
„Noriu, kad jie suprastų, ką man padarė, kokį skausmą privertė išgyventi mane ir mano šeimą. Nenoriu, kad jie tai padarytų dar kam nors. Nė vienai merginai nelinkėčiau to, ką patyriau aš. Nejaučiu jiems neapykantos. Tik noriu žinoti, už ką? Kodėl? Kas jie bebūtų, jei jie prisipažintų, aš tik paklausčiau jų, kodėl jie taip su manimi pasielgė...“, - sakė N. Oni.
Negali pamiršti to vakaro
Naomi gyvena su savo 52-ejų motina Essexe. Mergina, dirbusi pardavėja prestižinio apatinio trikotažo parduotuvėje iki šiol buvo vienintelė šeimos maitintoja. Ji kasdien prisimena tą lemtingą vakarą, nuo kurio visas jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis – sugriuvo jos karjera, ateities planai, sudužo svajonės. „Pamenu, kaip po darbo ėjau namo. Išlipau iš autobuso, norėdama užeiti į parduotuvę nusipirkti ko nors užkasti. Eidama kalbėjausi su savo vaikinu. Staiga atsisukau ir labai nustebau pamačiusi žmogų su čadra, nes lipdama iš autobuso negirdėjau nei žingsnių, nei mačiau ką nors lipant iš paskos“, - pasakojo mergina.
Ir tuomet nutiko tai, ko ji net baisiausiuose sapnuose nesapnavo. „Jis neištarė nė žodžio, tik šaltai žiūrėjo. Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane – pamenu tik šaltą, sustingusį žvilgsnį“. Iki namų Naomi buvo likusios vos 5 minutės kelio. Ji pasijuto keistai, tarsi būtų buvę sunku nusisukti ir pasitraukti nuo to nepažįstamo žmogaus. Vos nusukusi galvą ji pajuto skysčio pliūpsnį ir klaikų skausmą.
„Tuomet pamaniau, kad kažkas nori mane nužudyti. Galvoje tik plykstelėjo mintis – neleisiu šiam žmogui atimti man gyvybės ir pasileidau tekina namų link. Žinojau, kad tai rūgštis – jausmas toks lyg kas ėstų odą. Labiau skaudėjo skalpą nei veidą“, - prisimena N. Oni. Ji parbėgo namo ir pradėjo daužyti duris šaukdama „rūgštis, rūgštis“. Merginos artimieji atbėgo prie durų manydami, kad nutiko kažkas „jaudinančio, bet gero“. Naomi prisimena, kad vos atsidarius durims visų veidai tiesiog „susmego“.
„Su lig ta akimirka mano gyvenimas pasikeitė amžiams“, - prisimena Naomi.
Kol krikštamotė jai vandeniu plovė veidą, visi nekantriai laukė atvykstant policijos ir greitosios pagalbos. „Laikas buvo tarsi sustojęs“, prisimena nukentėjusioji. Ligoninėje jai nedelsiant buvo atliktos kelios operacijos, bandant išsaugoti odą ir regėjimą. Jai buvo persodinta oda ant viršugalvio iš kitų kūno vietų. Per dvi savaites po nelaimės jai buvo atliktos keturios operacijos. Netrukus Naomi pradėjo sparčiai blogėti regėjimas.
„Pro miglotą vaizdą žiūrėdama į savo veidą galvojau, kad atėjo pabaiga, kad niekada nepamatysiu savo šeimos, vaikino, draugų. Buvau sukrėsta. Esu labai dėkinga savo mylinčiai šeimai ir širdies draugui, be kurių nebūčiau viso to ištvėrusi“, - pasakojo N. Oni.
Mergina iki kraupaus įvykio svajojo tapti makiažo specialiste. Šios svajonės ji neketina atsisakyti ir dabar, tik ketina kiek pristabdyti šio amato mokymąsį. N. Oni taip ketina prisidėti prie moterų, patyrusių užpuolimus sieros rūgštimi ir padėti nuo to nukentėjusiems žmonėms visame pasaulyje.
