Pasakojimo apie kelionę į Seišelius tęsinys. Pirmoje dalyje keliautojas Giedrius pasidalino įspūdžiais, kaip pigiai nuskrido iki Seišelių, kur nakvojo, rašo kelionių tinklalapis Makalius.lt. O dabar sužinosime, kaip „prisijaukinti“ egzotišką kraštą, ką verta pamatyti? Pirmas dvi dienas skiriame adaptacijai ir susipažinimui su vietove. Paplūdimys pakalnėje už kelio. Pirmas vaizdas nesužavėjo: paplūdimys paprastas, ne toks, kaip atvirukuose, bet maudytis galima. Mėtosi šiukšlės ir stiklai. Atgal reikia „pumpinti“ į kalniuką, grįžtam visi šlapi nuo prakaito.
Šalia namų yra kelios parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti būtiniausių maisto produktų, kainos kaip Lietuvoje, tik alus brangus (0,28 l vietinio alaus buteliukas apie 5, 5 lt). Žodžiu, kainos nesikandžioja. Šalia dar aptinkame nedidelę kepyklėlę, kur kepa nuostabius tortus, pyragus, pyragėlius, viskas šviežia, pasirinkimas didelis. Vėliau, kai išsinuomojom automobilį, išvažiuodami keliauti po salą, prisipirkdavome visokių bandelių. Vakare einame pasižiūrėti veiksmo gatvėje, nes judesys saloje prasideda maždaug nuo 17 val. Vietiniams dieną karšta. Vaikštinėdami krantine randame kioskelį ant ratų, panašų į mūsų kebabines. Maistas: vištienos karis, žuvies karis, skrudinta vištiena, ryžiai, makaronai. Porcijos kaina 40-50 rupijų (10-12 litų), sėdi sau lauke, žiūri į vandenyną… malonumas neišpasakytas. Nudžiungame, kad badu nemirsim. Mokėti galima ir rupijomis, ir eurais visur, todėl nebūtina keisti daug pinigų. Galima oro uoste išsikeisti 500 rupijų, pirmomis dienomis pilnai užteks. Parduotuvėse euro ir rupijos santykis 1:16, bankuose 1:16,5. Kad būtų lengviau ir greičiau skaičiavome santykiu 1 litas – 4 rupijos (realiai jis 1:4,5).
Nuveža jis mus dar į „Edeno salą“. Tai dirbtinė sala su moderniais apartamentais, jachtų prieplaukom ir prekybos centrais. Pravažiuojam pro Viktorijos centrą, autobusų stotį, kurios mums prireiks grįžtant atgal ir kalnų serpantinais nulekiam į Beau Vallon. Po pirmos pažinties su mūsų vietiniu paplūdimiu, šis – pagaliau tai, ko ir tikėjomės: žalsvai žydras vandenynas, baltas smėlis ir nuostabūs vaizdai.
Taip praleidžiam visą dieną – vandens procedūros ir maisto degustavimas. Pavakariu pradeda rinktis jaunimas su motociklais, lengvosiomis mašinomis, autobusiukais. Būtinas atributas kiekvienoje iš šių transporto priemonių – garso aparatūra. Visoje gatvėje iš pradarytų mašinų bagažinių (praktiškai visa ji užpildyta garso aparatūra) sklinda muzikos garsai. Mums labai patiko šis paplūdimys, nes visa pakrantė apaugusi pasvirusiais medžiais, po kuriais galima pasislėpti nuo saulės kaitros. Praleidę nuostabią dieną, pajudame atgalios… Šį kartą autobusu.
Kitas sustojimas – „Anse Intendance“ – nuostabus paplūdimys su gražiu smėlio ruožu, aukštomis bangomis ir nuosekliai gilėjančiu vandenynu. Šis paplūdimys mums patiko labiausiai, nes galima pašokinėti per bangas, pamatyti jūrinį vėžlį ir palydėti saulę. Čia galima pamatyti prabangų „Banyan Tree“ viešbutį, kuriame nakvynės para kainuoja nuo 1000 iki 4000 dolerių. Namukai su baseinais išsimėtę po visą kalvą, įsivaizduoju, jog vaizdai iš šių namelių įspūdingi. Visi paplūdimiai yra vieši, nesvarbu, ar čia stovi prabangus „Kempinski“ ar „Four seasons“ viešbutis, į paplūdimį gali patekti kiekvienas norintis. „Anse Soleil“ – jaukus, nedidelis paplūdimys prie „Four seasons“ viešbučio. Na bet keliukas iki paplūdimio… du automobiliai neprasilenkia, statumas toks, jog atrodo, kad tuoj veidu asfaltą pradėsi arti.
Važiuojant keliu gražūs vaizdai ir paplūdimiai lydi nuolat. Šiandieną galutinis tikslas „Port Launay Marine National Park“ – tai šiauriausias rekomenduotas paplūdimys: mažas, jaukus, su pasvirusiais į vandenyną medžiais. Už jo tęsiasi keliukas į šiaurę, bet toliau važiuoti neverta, nes už kokių 500 metrų jis baigiasi, nors čia galite pasidaryti gražių nuotraukų. Popietę praleidžiame šiame nuostabiame gamtos kampelyje. Čia labai smagu stebėti moksleivių fizinio lavinimo pamokas. Jų metu vaikai mokėsi plaukti ir, kaip supratome, laikė plaukimo normatyvus, kaip mes mokyklose laikydavome bėgimo, šuolio į tolį ir kitus.
Maisto ir degalų kainos Seišėliuose Atgal grįžtame pačiu gražiausiu Seišeliuose keliuku – Chemin Foret Noire. Jis vingiuoja skersai visą salą ir pakyla iki aukščiausio taško Seišeliuose „Morne Seychhellois“, 905 m. Pusę kelio kylame į kalną, pusę –leidžiamės nuo jo. Važinėdami sala, įvertinkite tai, kad dėl kalnų kelių kuro sąnaudos išauga, nors greitis nėra labai didelis. Pirmą dieną mes to neįvertinome ir vos neprisižaidėme… Kolonėlių ten ne per daugiausia. Benzino kaina apie 4,75 lt už litrą. Grįždami dar užsukame į rekomenduotą piceriją Viktorijoje „Pirates arms“. Pica apie 30 lt, nieko ypatingo ir pakankamai brangu (jau žinant kainas saloje). Pravažiuojame labai gražias vietines kapinaites, kurios vakare užrakintos. Važiuojant keliu matome žvejus, pardavinėjančius žuvį. Sustojame iš smalsumo paklausti kainų: už žuvį, panašią į tuną (vėliau išsiaiškiname, jog tai Bonita) prašo 75 rupijų (apie 17 litų už 5 kg žuvį). Panašaus svorio tunas kainuoja apie 200 rupijų (40-50 litų), 2-2,5 kg raudonasis snaperis kainuoja apie 150 rupijų (30-35 lt). Važiuodami į šią salą svajojome, jog ko jau ko, bet tuno prisivalgysime tiek, kad negalėsime į jį žiūrėti, nes Seišeliuose yra smarkiai išvystyta šių žuvų pramonė. Bet kaip bebūtų keista, vietiniai jos nevertina. Jie labiau mėgsta taip vadinamą baltą mėsą (papūgžuves, raudonuosius snaperius), bet ne raudoną (tunus, barakudas). Žodžiu, žuvį galima valgyti kasdien, nenuskriaudžiant finansiškai. Namuose mūsų laukia Jose su iškeptu raudonuoju snaperiu (red snaper), viso suvalgyti nesugebame, nes labai jau didelis, todėl pasiliekame rytui sumuštinukams. Nešvarūs rūbai, kurie buvo palikti skalbinių krepšyje, išskalbti ir padžiauti… trūksta žodžių, servisas – 10 balų.
