REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Pasibaigę metai Baltarusijoje parodė, kad autoritarinis šios kaimyninės šalies režimas kol kas išlaiko savo stabilumą. Opozicijos jėgoms nepavyko pasiekti kokių nors reikšmingų situacijos šalies viduje pokyčių. Po 2011 metų įvykių, kai Baltarusijos ekonomika rimtai svyravo, o kartu augo ir žmonių nepasitenkinimas valdžia, turėta vilčių, kad politinė situacija šalyje gali pasikeisti, o šiandien tenka konstatuoti, kad staigių pokyčių tikimybė akivaizdžiai sumažėjo. Bent jau taip atrodo žiūrint iš dabartinio laiko taško į praėjusius 2012 metus ir į ką tik prasidėjusius 2013-uosius.

REKLAMA
REKLAMA

Autoritarinio režimo stabilumas pasireiškia ir stiprėjančiomis įvairių žmogaus teisių bei laisvių suvaržymo tendencijomis. Tai nesunku pastebėti apžvelgus kai kuriuos praėjusių metų įvykius.

REKLAMA

Pernai metais Baltarusija priminė, kad yra vienintelė šalis Europoje, kurioje tebevykdoma mirties bausmė. Šis „priminimas“ buvo susijęs su rezonansine byla dėl teroro akto Minsko metro 2011 m. balandį. Šioje byloje kaltais pripažinti du Baltarusijos piliečiai – Dmitrijus Konovalovas ir Vladislavas Kovaliovas. Jiems paskirta mirties bausmė buvo įvykdyta 2012 m. kovo mėnesį. Pats teismo procesas paliko nemažai klaustukų. Jis buvo vykdomas skubotai, nedelsta ir su nuosprendžio įvykdymu – 2012 m. kovo 14 d. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka atsisakė suteikti nuteistiesiems malonę, o jau kovo 17 d. V. Kovaliovo motina gavo laišką, kuriame buvo nurodyta, jog nuosprendis jos sūnui yra įvykdytas. Kiek vėliau tapo žinoma, kad D. Konovalovas irgi jau yra sušaudytas [http://news.tut.by/society/279459.html].

REKLAMA
REKLAMA

Skubėjimo motyvai šiuo atveju gali būti skirtingi. Viena vertus, čia įmanoma įžiūrėti natūralų teisėsaugos sistemos norą kuo skubiau padėti tašką rezonansinėje byloje, pademonstruoti savo efektyvumą. Kita vertus, nėra paslaptis, kad autoritarinėse šalyse teisėsaugos struktūros neretai vykdo ir represines funkcijas. Baltarusija taip pat nėra išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos teisėsauga neturi šalies gyventojų pasitikėjimo, o ir pats teroro aktas kelia daug klausimų (egzistuoja konspirologinė versija, kad prie jo organizavimo galėjo prisidėti Baltarusijos jėgos struktūros, taip siekdamos nukreipti visuomenės dėmesį nuo prastėjančios ekonominės situacijos), daug kam skubėjimas įvykdyti nuosprendį atrodo įtartinai. Be to, pranešama, kad po bausmės nuteistiesiems įvykdymo buvo priimtas sprendimas sunaikinti ir visus tyrimo metu surinktus materialius įrodymus [http://top.rbc.ru/society/17/03/2012/642202.shtml]. Tai iš esmės panaikino galimybę iš naujo atlikti tyrimą ir gauti patikimesnį atsakymą į klausimą, kas tokie buvo D. Konovalovas ir V. Kovaliovas – tikri teroristai ar atsitiktinės platesnio sąmokslo aukos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Praėję metai nepagerino Baltarusijoje ir politinių kalinių padėties. Šios situacijos šaknys yra gilesnės nei tik praėjusių metų įvykiai. Nauja opozicijos veikėjų persekiojimo banga Baltarusijoje kilo po 2010 metų pabaigoje vykusių prezidento rinkimų, kuriuos eilinį kartą nuspėjamai laimėjo A. Lukašenka. Vakare po rinkimų į Minsko gatves išėjo protestuotojų minia, kuri reikalavo, kad rinkimų rezultatai nebūtų falsifikuojami. Protesto akcija peraugo į neramumus (kaip teigia opozicijos atstovai – ne be provokatorių pagalbos). Tai tapo pretekstu teisiškai persekioti buvusius kandidatus į prezidento postą, jų rinkiminių štabų narius ir kitus opozicijos atstovus.

REKLAMA

Kalbėti apie tikslų politinių kalinių skaičių Baltarusijoje nėra lengva, nes pagal skirtingus duomenis jis skiriasi (daug kas priklauso ir nuo to, kokiais kriterijais yra vadovaujamasi vertinant teisinio persekiojimo motyvus). Pavyzdžiui, tinklalapis „Baltarusijos politiniai kaliniai“ pateikia 13 šiuo metų kalinčių asmenų biografijas [http://padtrymka.16mb.com/]. Situaciją su politiniais kaliniais Baltarusijoje stebi ir įvairios tarptautinės organizacijos. „Amnesty International“ duomenimis, praėjus dvejiems metams už grotų tebėra šeši asmenys, kurių įkalinimas yra susijęs su 2010 metų Baltarusijos prezidento rinkimų įvykiais [http://www.amnesty.org/en/news/two-years-and-grip-tightens-basic-freedoms-belarus-2012-12-17 ]. Be to, tos pačios organizacijos duomenimis, prieš politinius kalinius naudojamos psichologinio poveikio priemonės, juos bandoma palaužti.

REKLAMA

Žinoma, Baltarusijos režimas kartais demonstruoja ir savo „gailestingumą“. Praėjusiais metais į laisvę buvo paleistas vienas iš 2010 metų prezidento rinkimų kandidatų į šalies vadovo postą – Andrejus Sanikovas. 2011 m. gegužės 14 d. jis buvo nuteistas penkerius metus kalėti už „neramumų organizavimą“, tačiau 2012 m. balandžio mėnesį jam buvo suteikta malonė. Išėjęs į laisvę A. Sanikovas paliko Baltarusiją, metų pabaigoje tapo žinoma, kad jis siekia gauti politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje [http://charter97.org/ru/news/2012/10/26/60534/]. Įdomu tai, kad anksčiau aktyviai dalyvavęs viešajame gyvenime ir reiškęs savo nuomonę informacinėje erdvėje A. Sanikovas šiandien yra lyg atsitvėręs tylos siena. Iš retų interviu, kuriuos jis davė įvairioms žiniasklaidos priemonėms po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, galima suprasti, kad „tyla“ yra savotiškas mokestis už laisvę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai, kad nelaisvės zona Baltarusijoje plečiasi ir įtraukia į savo orbitą ne tik opozicijos aktyvistus, bet ir vis daugiau paprastų piliečių, parodė kitas įdomus reiškinys. Praėjusių metų pabaigoje A. Lukašenka iškėlė iniciatyvą uždrausti modernizuojamų medžio apdirbimo įmonių darbuotojams iki modernizacijos pabaigos savo noru išeiti iš darbo [http://www.belaruspartisan.org/life/224090/]. Po šios iniciatyvos Baltarusijoje pradėta kalbėti apie „baudžiavos laikų“ sugrįžimą. Tikėtina, kad šis žingsnis, kuris yra tiesioginis grupės žmonių pasirinkimo ir apsisprendimo laisvės pažeidimas, gali tapti modeliu kitiems panašaus pobūdžio draudimams. Baltarusijos profesinių sąjungų atstovai atsargiai sukritikavo tokį prezidento sprendimą, tačiau griežtai jam prieštarauti niekas neišdrįso. Daugelis sutinka, kad toks draudimas atrodo absurdiškai, bet kaip rusų laikraščiui „Izvestija“ sakė Baltarusijos nepriklausomo profsąjungų judėjimo lyderis Genadijus Fedyničius: „Baltarusijoje viskas yra įmanoma“ [http://izvestia.ru/news/540689].

REKLAMA

Kalbant apie opozicijos aktyvumą 2012 metais vertėtų paminėti tik vieną drąsią, įspūdingą, bet kartu ir gana paslaptingą bei prieštaringą akciją. Turiu galvoje vadinamąjį „pliušinių meškiukų desantą“, kurį Baltarusijos opozicinių jėgų užsakymu (konkrečiai minimas opozicijos informacinis portalas „Chartija 97“) įgyvendino švedų reklamos agentūra „Studio Total“. Agentūros darbuotojai privačiu lėktuvu nelegaliai kirto Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir išmėtė Baltarusijos teritorijoje aibę pliušinių žaislų su atsišaukimais (šis skrydis buvo plačiau nagrinėjamas straipsnyje: http://www.geopolitika.lt/?artc=5516). Nors iškart ir kilo abejonių, ar ši akcija buvo įgyvendinta iš tikrųjų, vėliau gauti įrodymai patvirtino, kad tai ne pokštas. Skrydžio faktą pripažino ir pati Baltarusija, nors iš pat pradžių Minskas neigė, kad lėktuvas galėjo nepastebimai patekti į Baltarusijos oro erdvę. Nors akcija buvo sėkminga, didžiausias jos trūkumas yra tai, kad jos organizatoriai ir vykdytojai akivaizdžiai pažeidė tarptautinę teisę. Žinoma, galima svarstyti apie veiksmo ir atoveiksmio proporcingumą, arba, kitaip sakant, ar kovojant su nelaisvu ir autoritariniu režimu visos priemonės yra geros. Šio straipsnio autorius mano, kad tie, kas atsako į šį klausimą teigiamai, klysta. Minėtas incidentas gali pakenkti pirmiausia pačioms opozicinėms jėgoms, kurios vis dažniau perkelia savo veiklą iš Baltarusijos į Vilnių (ar Varšuvą).

REKLAMA

Išvados

Baltarusija ir toliau lieka autoritarine, nelaisva šalimi. A. Lukašenkos režimas demonstruoja nuoseklios raidos principus, o tai reiškia, kad subjektyviai įvardijama „nelaisvės zona“ plečiasi (žmonės persekiojami už „kitokių pažiūrų“ sklaidą; valstybė stiprina savo vaidmenį skirtingose socialinio gyvenimo sferose ir pan.), tačiau tas procesas yra stabilizacijos būsenos. Autoritarinių tendencijų stiprėjimas vyksta gana lėtai. Net politiniai (arba Baltarusijos atveju – pseudopolitiniai) įvykiai neatneša permainų, nesujudina visuomenės ir yra gana nuspėjami (čia galima paminėti 2012 m. rugsėjo mėnesį įvykusius rinkimus į Baltarusijos parlamentą). A. Lukašenka 2012 m. neprarado savo pozicijų ir, ko gero, jautėsi labiau užtikrintai nei 2011-aisiais, kai šalis išgyveno akivaizdžius ekonominius sunkumus, o Baltarusijos gyventojai paniškai supirkinėjo bet kokią valiutą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabartinio Baltarusijos režimo stabilumas byloja ir apie opozicinių jėgų neveiksnumą. Baltarusijos opozicija niekada nebuvo stipri. Tam tikra opozicinių jėgų konsolidacija buvo pastebima prieš 2010 m. šalies prezidento rinkimus, tačiau kyla klausimas – ar kandidatų gausa padėjo opozicinėms jėgoms, ar pakenkė? (Vieningai iškelti opozicijos kandidatą trukdė ir būgštavimai, kad valdantysis režimas galės jį lengvai pašalinti iš priešrinkiminės kovos – su dideliu skaičiumi kandidatų susidoroti yra sunkiau.) Po 2010 m. gruodžio įvykių opozicines jėgas dar labiau susilpnino represijos, tačiau vargu ar tai paaiškina, kodėl 2011-aisiais, kai esant sunkiai ekonominei situacijai Baltarusijos visuomenė buvo linkusi dairytis politinės alternatyvos, opozicija vis vien veikė gana blankiai. Nors drastiška praėjusių metų „pliušinio desanto“ akcija galiausiai ir buvo plačiai pastebėta, jos rezultatyvumas yra abejotinas. Be to, sunku kalbėti ir apie praktinę šios akcijos naudą eiliniams Baltarusijos gyventojams.

Viktor Denisenko

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų