REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

O. Tiagniboko vadovaujamos partijos „Svoboda“ („Laisvė“) per rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą gauti 10,4 proc. balsų daugumai stebėtojų tapo siurprizu, tačiau Europos kontekste tokia ultranacionalistinės partijos sėkmė nėra išskirtinis reiškinys. Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje panašių ir dar geresnių rezultatų rinkimuose pasiekė ultranacionalistinės pakraipos Austrijos laisvės partija, Serbijos radikalų partija, Prancūzijos nacionalinio fronto partija, vadovaujama Le Peno, nacionalistinis Vengrijos judėjimas „Jobbik“, V. Žirinovskio vadovaujama Liberalų demokratų partija Rusijoje bei kitos, nors visuomenės nuomonės apklausos prieš rinkimus jų šalyse nerodė galimos tų partijų sėkmės.

O. Tiagniboko vadovaujamos partijos „Svoboda“ („Laisvė“) per rinkimus į Ukrainos Aukščiausiąją Radą gauti 10,4 proc. balsų daugumai stebėtojų tapo siurprizu, tačiau Europos kontekste tokia ultranacionalistinės partijos sėkmė nėra išskirtinis reiškinys. Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje panašių ir dar geresnių rezultatų rinkimuose pasiekė ultranacionalistinės pakraipos Austrijos laisvės partija, Serbijos radikalų partija, Prancūzijos nacionalinio fronto partija, vadovaujama Le Peno, nacionalistinis Vengrijos judėjimas „Jobbik“, V. Žirinovskio vadovaujama Liberalų demokratų partija Rusijoje bei kitos, nors visuomenės nuomonės apklausos prieš rinkimus jų šalyse nerodė galimos tų partijų sėkmės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių gali būti geografinis jos rėmėjų disbalansas – didžioji dalis už ją balsavusių radikaliai nusiteikusių rinkėjų gyvena Galicijoje ir aplinkiniuose regionuose, o Rytų ir Pietų Ukrainoje parama buvo daug mažesnė. Berklio universiteto sociologė tyrė ryšį tarp nacionalistų telkiamos pilietinės visuomenės plėtros Galicijoje ir partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose. Naudodamasi Millio sociologinių tyrimų metodu ji palygino politines nuotaikas kaimyniniuose Galicijos ir Volynė regionuose. Nors demografinė ir socialinė bei ekonominė šių regionų situacija yra labai panašios, trijose Galicijos srityse įvairaus lygio vietiniuose rinkimuose, vykusiuose 2009–2010 m., „Svoboda“ surinkdavo vidutiniškai po 25,7 proc. rinkėjų balsų, o analogiškuose rinkimuose Volynės regione – tik 6,9 proc. Sociologė parodo, kad kryptinga partijos „Svoboda“ veikla randa terpę nacionalistiškai nusiteikusioje, dažnai neformaliai egzistuojančioje Lvovo, Ternopolio, Ivano Frankovsko sričių pilietinėje visuomenėje, ypač tarp jos jaunimo.

REKLAMA

Pilietinės visuomenės struktūrų naudojimas partinei ir rinkimų agitacijai nėra Ukrainos išradimas. Nors kai kas „Svobodos“ ideologiją lygina su fašizmu ar bent su vokiškojo nacionalsocializmo kairiąja pakraipa – štraserizmu, ši partija greičiau tęsia Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) ideologinę tradiciją. Ir metodai, kuriais naudojasi „Svoboda“, paradoksaliai primena tarpukario Vokietijoje naudotus poveikio pilietinei visuomenei metodus. Vadovaujantis tuo atrodytų, kad partiją „Svoboda“ galima apibūdinti kaip tipinę Europos dešiniųjų radikalų partiją, tačiau ji turi ir keletą savo specifinių ypatybių.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmoji ypatybė – reali išorinė grėsmė Ukrainai. Tai galimai svarbiausia partijos „Svoboda“ iškilimo priežastis. „Svobodos“ ideologų nuomone, Ukrainos suverenitetui ir nacionaliniam identitetui egzistuoja reali grėsmė iš Putino Rusijos pusės. Šios grėsmės aktualumą pripažįsta ne tik nuosaikūs vietiniai, bet ir daugelis nepriklausomų tarptautinių stebėtojų, kuriuos jaudina Ukrainos valstybės saugumas, ypač kad Rusijos politikai ir netgi intelektualai yra ne kartą užsiminę, jog jie dabartinės Rusijos ir Ukrainos sienos nelaiko teisinga ir galutine. Pavyzdžiui, D. Rogozinas 2006 m. išleistoje knygoje Krymą vadina „Mažąja Rusija“ ir „paveldėtine rusų nacijos teritorija“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ryškiai išreikšta partijos „Svoboda“ rusofobija ir priešiškumas Kremliaus politikai yra tarsi grandis, rišanti ją su liberaliau ir demokratiškiau nusiteikusiais nacionalinės pakraipos Ukrainos visuomenės sluoksniais.

Antroji ypatybė – geografinė elektorato koncentracija. Ji išryškina prieštaravimą tarp radikalaus nacionalinio pobūdžio elektorato Vakarų Ukrainoje, ypač Galicijoje, ir partijos „Svoboda“ pretenzijų atstovauti visai Ukrainai. Šį prieštaravimą iš dalies sušvelnino nemažas balsų už O. Tiagniboko partiją Centrinėje ir netgi Rytų Ukrainoje skaičius, nors „Svoboda“ neslėpė savo simpatijų ultranacionalistinei UNO ir jos lyderiui Banderai kaip pagrindiniams tautinės ukrainiečių identifikacijos reiškėjams.

REKLAMA

Panaši situacija yra Italijoje – partijos „Šiaurės lyga“ rinkėjai koncentruojasi šalies šiaurinėje dalyje arba Belgijoje, kurioje veikia Flamandų siekių partija. Tačiau, priešingai minėtoms partijoms, „Svoboda“ neturi separatistinių ketinimų ir, kaip minėta, siekia atstovauti visai Ukrainai. Bet šis siekis nepriimtinas didesnės šalies dalies, ypač rytinės, rinkėjams ir svarbiausia dėl to, kad partija pateisina ir netgi herojizuoja UNO bei Ukrainos sukilėlių armijos (USA) prieš SSRS nukreiptą veiklą II pasaulinio karo ir pokario metu. „Svoboda“ ideologai bando aiškinti, kad priešiškas daugumos ukrainiečių požiūris į UNO / USA veiklą yra sovietinės propagandos rezultatas, tikrosios šių judėjimų kovos tikslų ir istorijos nežinojimas, tačiau ne vien tik Kremliaus agitacija, bet ir Vakarų istoriografija (čia reikėtų paminėti istorijos profesorius: Jeilio universiteto T. Šnaiderį, Brauno universiteto – O. Bartovą, Hamburgo universiteto – F. Golčevskį, Albertos universiteto – D.P. Himką ir kitus), gana skeptiškai vertinanti UNO / USA veiklą, nesudaro jiems galimybės palenkti į savo pusę daugiau rinkėjų, ypač rusakalbėje rytinėje Ukrainos dalyje.

REKLAMA

Trečioji ypatybė – sanitarinio kordono nebuvimas. Viena iš partijos „Svoboda“ sėkmės rinkimuose priežasčių buvo ta, kad svarbiausia demokratinė Ukrainos partija „Batkivščina“ („Tėvynė“) dar prieš rinkimus sudarė sąjungą su „Svoboda“, o Aukščiausioje Radoje – ir koaliciją su ja. Kartu Ukrainos demokratų pozicija nukrypo nuo vadinamosios sanitarinio kordono pozicijos, kurios laikosi centristinės Europos Sąjungos partijos, vengiančios politinių ryšių su ultranacionalistinės pakraipos partijomis, tokių ryšių vengia ir nuosaikūs ES dešinieji. Sudariusi koaliciją su „Svoboda“, „Batkivščina“ nukrypo nuo neoficialios ES partijų direktyvos, taip pat nereagavo į kai kurių žymių Ukrainos humanitarų, žurnalistų ir kitų visuomenės veikėjų raginimą pašalinti partiją „Svoboda“ iš „Komiteto prieš diktatūrą“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Partijos „Batkivščina“ veikėjai teisinasi, kad politinė situacija Ukrainoje smarkiai skiriasi nuo situacijos ES ir kad Ukrainos demokratai patys yra „transformacijos režime“, privalo kovoti tiek su autoritarinių polinkių Regionų partija, tiek su komunistais, tiek ir su oligarchine visuomenės struktūra, todėl jiems praverčia bet kuris sąjungininkas. Apžvalgininkų nuomone, tokia „Batkivščinos“ pozicija kelia grėsmę jos pagrindinio demokratiškai nusiteikusio elektorato pasitikėjimui savo partija. Iš kitos pusės, kaip bebūtų paradoksalu, dėl ryšių su „Batkivščina“ partijai „Svoboda“ pavyko pakelti savo reputaciją demokratiškai nusiteikusių Ukrainos rinkėjų akyse.

REKLAMA

Ketvirtoji ypatybė – skirtinga rinkėjų, balsavusių už partiją „Svoboda“, motyvacija. Šiuo metu dar nėra detaliau ištirta, kodėl už partiją „Svoboda“ balsavo gana skirtingų politinių nuostatų rinkėjai, todėl šiuo klausimu galima kelti tik hipotezes. Apklausų prieš rinkimus rezultatai stebino tuo, kad jau apsisprendusių „Svoboda“ šalininkų ratas yra nusiteikęs ne mažiau europietiškai, negu partijų „Batkivščina“ ar „Udar“ šalininkai. Pavyzdžiui, jei atitinkamai 69 ir 65 proc. pastarųjų dviejų partijų šalininkų palaikė Ukrainos siekį įstoti į ES, šis rodiklis tarp „Svoboda“ šalininkų buvo 64 proc. Tačiau „Svoboda“ šalininkai skeptiškiau žvelgė į galimą Ukrainos stojimą į NATO ir ypač į Rusijos–Kazachstano–Baltarusijos muitų sąjungą.

REKLAMA

Dar įdomiau yra tai, kad daugumą rinkėjų, balsavusių už ultranacionalistinę partiją „Svoboda“, negalima vadinti ksenofobais, o dalies jų – netgi nacionalistais. Aiškėja, kad galimai dėl taktinių ar kitokio pobūdžio sumetimų už radikaliuosius nacionalistus balsavo daugiau žmonių, negu jie realiai turi savo rėmėjų.

Iš rinkėjų apklausos tuojau pat po balsavimo rezultatų (apie 20 tūkst. apklaustųjų) išryškėjo, kad partijos „Svoboda“ elektoratas buvo labiausiai išsilavinęs ir miestietiškiausias: 48 proc. jos rinkėjų turėjo aukštojo mokslo diplomus, o 47,5 proc. gyveno miestuose. Būtent šie rodikliai skiria „Svobodos“ šalininkus nuo nacionalistinės pakraipos partijų šalininkų kitose ES šalyse.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nacionalistiškai nusiteikusių „Svobodos“ rinkėjų tikriausiai buvo ne daugiau kaip pusė, o neideologizuotas šios partijos elektoratas galimai ją pasirinko norėdamas išreikšti protestą prieš, jų supratimu, antiukrainietišką Janukovyčiaus ir Azarovo politiką. Už partiją „Svoboda“ galėjo balsuoti ir tie, kurie buvo nepatenkinti nuolatiniu ankstesniojo parlamento deputatų perbėginėjimu iš vienos frakcijos į kitą – pasirinkdami nacionalistinę partiją jie galimai tikėjosi bent tokio stabilumo. Taip pat už šią partiją galėjo balsuoti tie, kurių ketinimus galima būtų pavadinti taktiniais – jie siekė, kad partija įveiktų privalomąjį 5 proc. barjerą, opozicija Radoje neprarastų ideologinių ukrainietiškų nuostatų ir paįvairintų numatomą gana vienodą prorusišką Aukščiausiosios Rados „peizažą“.

REKLAMA

Kokios gi dabar jau parlamentinės partijos „Svoboda“ perspektyvos? Jeigu ji ir toliau vadovausis ultranacionalistiniais motyvais, dauguma jos rinkėjų, be abejo, gailėsis savo pasirinkimo 2012 m. spalio 28 d. Tačiau partija, spaudžiama augančio visuomenės dėmesio jai, gali transformuotis į nacionalinę-demokratinę politinę jėgą ir taip stengtis išlaikyti savo dabartinį elektoratą. Kai kurie žinomi radikalūs Ukrainos nacionalistai – A. Škilis, A. Parubijus ir kt. – individualiai jau išgyveno panašią transformaciją ir šiandien yra laikomi nacionaldemokratais. Belieka tikėtis, kad ir partijos „Svoboda“ lyderiai pasirinks panašų politinį kursą ir pavers savo partiją jėga, kuri prisidės prie Ukrainos integracijos į Europos struktūras, o ne trukdys jai.

Andreas Umland

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų