REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors yra ir premjerų, ir gerokai (nors nepelnytai) primirštų juostų, vis dėlto šią savaitę daugiausia tokių, kurios kartojamos dar kiek per anksti.

REKLAMA
REKLAMA

Šeštadienis

Derlinga žanrinių filmų diena. Daugiausia, aišku, komedijų. Ne paskutinę vietą tarp jų užima parodijinio atspalvio „Žmogus, kuris žinojo per mažai“ (TV3, 22.35 val.) – net pavadintas beveik kaip sero Hichcocko dusyk filmuotas (nespalvotas ir sumodernintas) šnipų trileris „Žmogus, kuris žinojo per daug“. Užuomina aiški. Tik tiek, kad mieląjį Billą Murray, kurį galėsim matyti dar ir rytoj, vargiai kas pavadintų superagentu. O gal čia toks specialus pragariškas sumanymas? – svarsto gana juokingos juostos fone veikiantys rusų ir anglų „vanagai“. Rono Howardo 1999-ųjų „Edo televizija“ (TV3, 0.35 val.), man regis, kur kas menkesniu lygiu varijuoja tik prieš metus sukurtos, o jau klasikinės Peterio Weiro „Trumano šou“ erdvėje užprogramuotus dalykus, pagrindinis kurių – privataus gyvenimo praradimas vizualizuotos epochos fone. Dviejų filmų karštligiškas susidūrimas vaizdžiai rodo Holivudo principą: kalk geležį, kol karšta.

REKLAMA

Keli – pasirinkimui – nuotykių veiksmo filmai. Dauguma jūsų greičiausiai pasirinks „Meksikietį“ (TV3, 20.05 val.) su šitaip pavadintu ne žmogumi, o pagarsėjusiu ginklu, o taip pat ir su Bradu Pittu, tokiame žanre gerai besijaučiančiu. O man kažkaip įdomiau kitu kampu pažiūrėti į nemarųjį Dumas romaną „Trys muškietininkai“ – mat 2004 metų prancūzų eilinės versijos kūrėjai pažvelgė į žinomus įvykius pagrindinės rūmų intrigantės akimis, pavadindami juostą „Miledi“ (BTV, 22.45 val.). Heroję vaidina iki naujos populiarumo bangos pribrendusi Arielle Dombasle, pasirodo ir Depardieu atžalos – duktė Julie (Konstancija Bonasjė) ir sūnus Guillaume‘as (šlubas Atosas).

REKLAMA
REKLAMA

Dar tik sausio mėnesį Rusijoje įvyko melodramos „Daugtaškis“ premjera, o ji – jau čia (1 Baltijos kanalas, 22.20 val.). Tiesą pasakius, šiandien nelabai supranti, kodėl čia ekranizuojamasis rašytojas Viktoras Nekrasovas prie sovietų buvo taip puldinėjamas, priverstas emigruoti, mirti ne tėvynėje. Iš kelių jo kūrinių surinkto scenarijaus motyvai neatrodo niekuo „pavojingi“: pas ištekėjusią antrąsyk skulptorę Kirą pasirodo jos pirmasis, 1937 metais represuotas vyras. Labiau buitinė istorija.

Veiksmas klostosi per atlydį, dirbtuvėje renkasi barzdoti berniukai, kurie skaitė draudžiamą „Daktarą Živago“, bet viską budriai laimina būsimosios Lenino stovylos grėsmingas karkasas tokia pačia nenatūraliai didele iškelta plaštaka, kokia buvo būdinga ir vilniškei jo stovyklai. Politinė laikmečio aplinka – ne pati svarbiausia. Ir apskritai filmas kažkoks neapsisprendęs dėl savo simpatijų-antipatijų. Neveltui jis miglotai ir pavadintas „Daugtaškiu“. Jevgenija Simonova, kadaise buvusi jaunutė gyvybinga Afonios draugė, gabiai piešia vidutinio amžiaus moters emocines dvejones, geba atrodyti ir visai jauna, ir nuo tų 25 metų, prabėgusių po vyro arešto, labai pavargusi. Už Kiros vaidmenį jai ką tik atiteko profesinė Rusijos kinematografininkų premija „Nika“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visiškai nauja kriminalinė juosta „Laimngasis skaičius... kitas“ (LNK, 21.00 val.) yra dar žinoma kaip „Laimingasis Slevino skaičius“, taip pavadinta pagal jauno herojaus Slevino (Joshas Hartnettas) vardą. Bet manau, kad čia įdomesnis ne tas jaunuolis, kurį užgriuvo visokie nemalonumai, o nusikalstamų verslų atstovai, kuriuos koloritingai, gerai pažindami medžiagą, kuria tokie Holivudo rykliai, kaip Bruce‘as Willis („Padorusis“), Benas Kingsley („Rabinas“), Morganas Freemanas („Bosas“). Kai filme nelauktai apvirsta kai kurių personažų kaukės, darosi visai įdomu.

REKLAMA

Sekmadienis

Kadangi kartais apima toks jausmas, kad bendrauju su jumis jau šimtą – ne, 112 metų, prisipažinsiu, visai nebeprisimenu, ar jau esu bėdavojęs, kad, gerai pažindami Almodovarą, beveik nepažįstame kito įdomaus ispanų kinematografininko Alexo de la Iglesias. Šiandien – jo juoda juoda, truputėlį kičinė 2004 metų komedija „Idealus nusikaltimas“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.), kurios veiksmas nukelia mus į didžiulę universalinę Madrido parduotuvę. Tobulas pardavėjas Rafaelis (Guillermas Toledo) yra visai pamišęs dėl dviejų dalykų – dėl moterų ir dėl karjeros.

REKLAMA

Žinoma, herojus papuls į savo visur statomus spąstus – kvailai ir beviltiškai. Bus ne tik simpatiškas lavoniukas, kartais su naudingais patarimais ateinąs iš ano pasaulio, o ir panelė Lurdas (Monica Servera), ar tik ne baisesnis objektas už tą pirmąjį. Bet pasakoti apie tai negalima – reikia žiūrėti.

Ispanų komedija, kaip ir dera, temperamentinga. O Jimo Jarmuscho „Sulaužytos gėlės“ (BTV, 23.50 val.) – subtili, nevengianti minoro: juk ir pirmosios juostos Rafaeliui kažkada ateis senatvė, kaip ji atėjo mielajam Billo Murray herojui, visą gyvenimą irgi besitąsiusiam su skirtingomis moterimis. Bet laikas „Sulaužytoms gėlėms“ kartoti dar turbūt ne tas, jos dar per ryškios žiūrovų sąmonėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naujoka ir, atrodo, dar nedemonstruota veiksmo juosta „Itališkas apiplėšimas“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien, 14.15 val.) nėra labai originali, bet patraukia garsiais vardais (Markas Wahlbergas, Charlize Theron, Edwardas Nortonas) bei didžiausio gatvių kamščio per Los Andželo istoriją, susiformavusio, aišku, ne šiaip sau, kadrais. O „Virš debesų“ (TV1, 21.00 val.), pasakojanti romantišką „meilės trise“ dramą fašizmo stiprėjimo fone, irgi prisirinkusi tų žvaigždžių (ta pati Charlize Theron, Penelope Cruz), taip pat ir 2004 metų prizų už senojo stiliaus kostiumus, už vaizdinį sprendimą, man atrodo, labiau atspindi šiuo metu vėl klestinčią retromadą. Kiek senesnė, bet irgi į 1934 metus nukelianti konservatyvokos, bet gerumo dvasios kupina Richardo Attenborough „Pilkoji Pelėda“ (TV1000, 19.00 val.) leidžia išvysti Pierce‘ą Brosnaną retokame indėnų traperio, arba bent manančio tokiu esančiu piliečio vaidmenyje.

REKLAMA

Tikiuosi, praėjusią savaitę jūs atkreipėte dėmesį į prancūzų komediografo Jacqueso Tati unikaliai švelnią „Šventės dieną“? Šiandien pažintį su Tati įmanoma pratęsti. Tiesa, ne chronologiškai: dingus jo laiškanešiui Fransua, dar filme „Pramogų diena“ atsirado kitas paties režisieriaus suvaidintas personažas – ponas Julo. Irgi senamadiškas, irgi keistokas, nerangus, bet papsintis pypkutę ir jau besivadinantis „ponu“. O kažkokiam Paryžiaus mažiukui jis yra paprasčiausias „Mano dėdė“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.15 val.; kartojama antradienį, balandžio 3 d., 17.10 val.).

REKLAMA

Šiame garsiame 1958 metų filme nuosekliai supriešinamas ateinantis, modernizuotas, technizuotas, sintetinis Paryžius ir jo dar išlikusi beveik patriarchalinio priemiesčio romantika, kurios prisiekęs atstovas ir yra ponas Julo, kurį neveltui taip myli vaikai ir šunys. Miesto centre Julo turi giminaitį, tūlą Arpelį, sumoderninusį savo butą iki absurdo – taip, kad net ant tam skirtų baldų neįmanoma nei atsisėsti, nei ant jų prigulti. Žinoma, giminaitis tuojau įneša į sterilią tvarką mielą painiavą: atrodo, pats jis nieko agresyvaus nedaro, bet, vos Julo išvydusi, atsisako dirbti bet kokia automatika, o elektronizuota gamykla, į kurią Arpelis įtaisė dirbti herojų, apskritai sukelia kone absurdišką maištą, kada vietoj kažkokių rimtų detalių ima konvejeriu gaminti linksmas rožines plastmasines dešreles.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors „Mano dėdė“ šiek tiek ir primena ankstesnį mašinos ir žmogaus konfliktą, dar 1936 metais apdainuotą Chaplino jo „Naujuose laikuose“, kūrėjų individualybės skirtingos, o kur daugiau „pilvo juoko“, kurio problematika anąsyk taip sudomino gerbiamą jūsų auditoriją, nuspręsite patys.

Pirmadienis

Kino pavasaris, tasai, kuris – TV1 kanale, -- nutarė priminti anglų jaunos režisierės Shonos Auerbach melodramą „Mielas Frenki“ (21.00 val.). Bet gyvenimo Škotijoje neefektingumas – kaip tik visai ne tokio sentimentalaus, kaip būtų galima įsivaizduoti iš siužeto, kūrinio privalumas.

REKLAMA

Du žodžiai apie pagrindinį konfliktą. Devyniamečio kurčio, bet savo amžiui sumanaus, inteligentiško Frenkio vieniša mama (vyras buvo, bet geriau jo ir nebūtų buvę) įsipainiojo į įtartiną istoriją: pradėjo rašyti sūnui laiškus neva nuo tėvo, kuris – neva aktyviai plaukiojantis po jūras mares jūreivis. O Frenkiui tai tapo kone gyvenimo centru, ir ateina diena, kai neapdairiai mamytei arba reikia sugriauti vaiko susikurtą viziją, arba susirasti žmogų, kuris bent dienai kitai suvaidintų tą mitologinį tėvelį. Mažiau subtiliose rankose tokio provokuojančio ašaras sumanymo, matyt, neištvertum, ir mano aprašymas jūsų vaizduotę, aišku, lenkia į muilo operos pusę, bet neskubėkit: filmas, keista, santūrus, priimtinas, momentais – realiai žmogiškas, ypač kai mažų liūdnų miestelių fonuose piešia tokių pat nelinksmų nevykėlių figūras.

REKLAMA

Naują gero britų režisieriaus Stepheno Frearso komišką dramą „Ponia Henderson pristato“ (BalticumTV, 21.00 val.), jo sukurtą kaip tik prieš triumfališką, oskarinę, TV ekranų dar nepasiekusią „Karalienę“, žiūrėti malonu vien jau dėl su ironija pateikiamų angliškų dialogų bei situacijų (kai turtinga moteris tapo našle, draugė pasiūlė leisti pinigus, o šiai iškart nusipirkus... visą teatrą, sutriko: na, aš galvojau apie kokius naujus auskariukus...). Dėl nepakartojamos Judi Dench, kurios ponia Henderson net per karą sugeba išplėšti leidimą rodyti savo reviu teatriuko scenoje apnuogintas paneles – svabiausia, grynai patriotiniais motyvais.
Australų menkai girdėtą filmą „Vakaras, kai pavyko susitarti“ (TV1000, 13.00 val. ir kitądien, 9.00 val.), matyt, įdomu pasižiūrėti ne tik dėl to, kad jis remiasi Franko Sinatros realių 1974 metų gastrolių po Australiją faktu, tikrais ir pramanytais incidentais, žvaigždėms būdingos arogancijos analize, bet dar ir todėl, kad Denis Hopperis, vaidinantis Sinatrą, išoriškai jo visai neprimena. Kaip išsisuko? Kažkaip 2000-aisiais pražiopsojau ir režisūrinį puikaus aktoriaus Edwardo Nortono debiutą „Mylėk ir tikėk“ (LTV2, 22.10 val.); kadangi tai amerikoniška „romantinė komedija“, žiūrėti traukia ne per daugiausiai, o juk reiktų...

REKLAMA
REKLAMA

Tie minimi keli šiandienos filmai – daugiau ar mažiau tradicinių formų. O retokai demonstruojamos Aleksandro Sokurovo „Užtemimo dienos“ (TV1000 Russkoje kino, 23.40 val. ir kitądien, 18.00 val.) – savotiškas intelektualinis rebusas, kuriam nesvetimi fantastiniai motyvai – scenarijus rašytas pagal brolių Strugackių apysaką „Milijardas metų iki pasaulio pabaigos“, -- tam tikra mistika. 1988 metais ilga, griaunanti įprastinę priežastingumo sistemą juosta buvo sovietų publikos sutikta šaltai, nors ją ir premijavo rimtas Toronto festivalis.

Gal šiandien kūrinys, kurio veiksmas rutuliojasi Vidurinės Azijos mieste, margame nuo nacionalinių samplaikų bei primityvaus urbanizmo, kur kinta žmonių, jaučiančių nesuvokiamą išorės agresiją, psichika, atrodys adekvačiau? Juk „Užtemimo dienos“ -- ne tik juosta apie konkretų sąstingį ar stalinizmo palikimą (krokodilas, vardu Josifas, -- greičiau retas komiškas štrichas), ji kurta, aiškiai  susimąsčius apie perspektyvą.

Antradienis

Ką jums tarti šiandien, tikrai neįsivaizduoju. Pastebėjau, kad visais antradieniais – situacija panaši: keletas šeštadienio ar sekmadienio filmų pakartojimų, na, dar keli nerodyti, bet...

REKLAMA

Juk sąžinė neleidžia siūlyti jums šaukimo į rusų armiją labai „linksmų“ problemų, svarbių turbūt tik pačiam 5-ajam kanalui („Pavasarinio šaukimo istorija“, šiandien 19.20 val., ryt – 15.45 val., dar ir penktadienį, balandžio 6 d., 22.50 val.). Arba aiškinti, koks „geras“ aktorius yra senstantis, užplaukusiomis nuo riebalų akutėmis „kovotojas“ Stevenas Seagalas („Ringo karalius“, BTV, 21.15 val. ir kitądien, 11.00 val.).

Gal kas dar sugebėjo nepamatyti Vladimiro Bortko ginčytino serialo pagal Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“? Šiandien jį pradeda rodyti mūsų nacionalinė (1 serija – 21.10 val.; kartojama – penktadienį, balandžio 6 d., 11.40 val.), gal taip pagerbdama tikrai puikų Liubomiro Laucevičiaus-Afranijaus darbą. Bet, iš visko sprendžiant, serialas bus išskaidytas po vieną dalį per savaitę, o tai juk – ne žiūrėjimas.

Trečiadienis

Šiandien Andrejui Tarkovskiui būtų sukakę 75 metai.

Ta proga 1 Baltijos kanalas demonstruoja stambų dokumentinį filmą „Andrejaus Tarkovskio kryžiaus keliai“ (23.25 val.; kartojamas rytoj, 14.20 val.), kuriame kino meno reformatorių šiltai prisimena jo meniniai bendražygiai bei giminaičiai. Po to, 0.10 val., per tą patį kanalą dar bus parodytas paskutinysis prieš režisieriaus išvykimą Rusijoje statytas meistro šedevras „Veidrodis“. Meilė moteriai, meilė nelaimingai tėvynei, meilė žiūrovui, kuri tiek ilgai buvo piktavališkai nesuvokiama...

REKLAMA

Jaunas britų režisierius Peteris Webberis vaidybiniame kine 2003 metais, prieš tai kūręs trumpų bei TV juostų, vos tik debiutavo, bet labai ryškiai. Tai buvo „Mergina su perlo auskaru“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val.; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.), kuri, mano manymu, per tuos metus taip dažnai visų rodyta, kad „Elito kino“ eilės galėjo dar ir palaukti. Kaip visi prisimena, filmas – apie įstabų olandų tapytoją Vermeerį iš Delftų (ekrane – Colinas Firthas), į jo šeimą tarnauti atėjusi jaunoji Grietė (įspūdingesnė už visus kitus personažus Scarlett Johansson), kuri trumpam tampa dailininko modeliu, bet, skirtingai kai kurių žiūrovų lūkesčiams, šeimininko meiluže taip ir netampa. Apskritai Vermeeris buvo, o ar buvo Grietė, istorija nutyli – čia jau gryna gabaus autoriaus improvizacija.

Tačiau gabus autorius, kuris „Merginoje...“, kaip kiekvienam matyti, nuodugniai išstudijavo XVII amžiaus Olandijos realijas, įspūdingai, su meile jas perkėlė į ekraną, pasirodo, sugeba būti ir visiškai paviršutiniškas pinigo vergas. Tokia mintis, metusi tam tikrą šešėlį ir ant „Merginos su perlo auskaru“ (maždaug: kai nori – gali, bet ar dažnai norės?), aplankė po naujausio Webberio filmo „Hanibalas: pradžia“, kuriame jis konkretizavo veiksmo vietą (1944 metų Lietuva), bet visai nepanoro mumis domėtis. Būtų verčiau tuo pradiniu titru užrašęs kažką bendresnio, pavyzdžiui, „Rytų Europa, velnio lizdas“. Arba bent pasidomėjęs, kad Mišos ir Hanibalo vardai, kuriuos taip raiškiai šaukia iš ekrano lietuviška mamytė Ingeborga Dapkūnaitė, tuo, beje, ir išsemdama savo vaidmenį, mūsų krašte nėra jau tokie dažni...

REKLAMA

Meistriškesnis už naująjį Hanibalą, televizijos dar nepasiekusį, gražiai pasikliaujantis grėsminga keisto namo atmosfera yra kitas naujas trileris „Namas devyniems“ (BTV, 21.15 val.). Beje, čia ir vėl vaidina užvakar Sinatros vaidmenyje matytas Denis Hopperis, bet jau kitokį, sau irgi ne tokį jau būdingą šventiko charakterį. Žinoma, scenarijuje yra gausybė dirbtinai prigalvotų dalykų, o juk būtent tiksli dramaturgija, ja pasikliovusi išraiškinga Gay Ritchie režisūra padarė iš tradicinio kortų lošėjų kriminalo „Lok, stauk arba šauk“ (BalticumTV, 21.00 val.) tikrą kultinį filmą.

Ketvirtadienis

Kadaise nepaprastai mėgau Gabrielės Salvatores keistą juostą „Viduržemio jūra“ (TV1000, 21.00 val.), poetiškai papasakojusią lyg ir realų pagrindą turėjusią, o vis dėlto labiau nerealų, tik geistiną sapną primenančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kai būrelis italų karių išsilaipino žmonių (bet Dievo – ne) užmirštoje mažytėje graikų salelėje. Nebeliko karo, gyenimas vėl tapo panašus į amžiną šventę, pabudo žmonių jausmai, kartais ir visai nė nenumanyti. Nuotykis užsitęsė iki senatvės, tapo personažų šviesia lemtimi. Nemanau, kad ir šiandien, kai kino ekranuose taip stinga gerumo ir šviesos, filmas atrodys pasenęs.

REKLAMA

Kažkuo panašus ir Seano Connery benefisas nuotykių komedijoje „Žynys“ (TV1, 16.15 val.), tik čia herojų izoliuoja ne salos saldūs spąstai, bet Amazonės džiunglės. Tiesa, dėl „Žynio“ jau nuo pirmųjų kadrų žinai, kad taip nebūna ir negali būti, o štai italų filmas, turintis ir tam tikro filosofiškumo, bent jau įkvepia norą, kad žmonės taip taikiai, gražiai gyventų, kaip jiems pavyko tą kartą.

Na, o prancūzų „Tyrimas Korsikoje“ (TV1000, 19.00 val. ir kitądien, 7.00 val.), pasitelkęs „asus“ Christianą Clavier ir Jeaną Reno, ir nebando ieškoti sąsajų su tikrove. Bet sąlyginės veiksmo komedijos žaidimo taisyklės čia išsaugojamos gana kruopščiai.

Turbūt nuo spalvingosios „Fridos“ (LNK, 22.40 val.) primųjų televizinių rodymų įspūdžių irgi išliko dar nemažai, kad vėl taip greitai ją ištrauktum iš kino skrynių. Juosta apie realią meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo, išgyvenusią neįprastai tragišką (invalidumas, nuo jaunystės prikaustęs prie lovos, -- ir dar šitokią temperamentingą nenuoramą), keistą (meilė marksizmui-leninizmui bei konkretiems jo atstovams ar „renegatams“, kaip Trockis), laimingą (ta vienintelė tikra meilė vyrui, tokiam pat bepročiui Diegui Riverai, lydima aistrų aistrelių ir vyrų, ir moterų lyčiai, o svarbiausia – herojės kaip dailininkės pripažinimas) gyvenimą, užjūrinėse studijose galėjo tapti vien žiauriu kiču.

REKLAMA

Laimė, netapo. Nesakau, kad Julios Taymor režisūra kažkokia tobula, kad kai kurios scenos prieš autorių valią neatrodo kiek komiškos (man tokia – visa Fridos-Salmos Hayek ir Trockio-Geoffrey Rusho santykių linija). Vis dėlto filmas labiau pavyko, negu ne. Nors Salma Hayek – pernelyg tradicinė gražuolė, o pati Frida buvo labai savotiškai graži, meksikietiškas aktorės kraujas virė, ir „pramušinėjant“ tokios juostos idėją, verda jis ir ekrane. Ypač kai Hayek susitinka su puikiu partneriu Alfredu Molina, įkūnijusiu tą „senąjį pilvūzą“, kaip ji vadindavo savo žymiai vyresnį, bet nemažiau temperamentingą vyrą Riverą. Tas atvejis, kai du žmonės ir negali ilgai būti kartu, bet vienas be kito jie apskritai negali. Jeigu nuo 2002 metų „Fridos“ nė karto nematėte, vertėtų ir pasižiūrėti.

Penktadienis

Televizinis amerikiečių „Bibliotekininkas“ (RenTV Baltic, 19.55 val.), nufilmuotas daugiausia Meksikoje, man kažkaip – gal dėl tų magiškųjų artefaktų – šiek tiek primena Romano Polanskio „Devintuosius vartus“. Aišku, naujajame filme nėra ano pastatyminio užmojo, tačiau, kadangi ekrane išvien painiojami žanrai, romantiškoji linija man neatrodo įdomi, o štai ten, kur autoriai prisiliečia „fantasy“ įstatymų, interesas kaip ir atsiranda. Šiaip ar taip, tai kur kas įdomiau, negu šiek tiek vėliau per tą patį kanalą rodoma japoniško trilerio klišė „Prakeiksmas“ (RenTV Baltic, 23.20 val.). Nepamanykit, kad dabartinėje Japonijoje kuriami vien tik tokie baisūs, mistikos madai besilankstantys filmai – ten gausu ir kitokių, kartais labai originalių, tačiau televizijų kanalai nusitvėrė štai tik tą vieną besikartojantį pavyzdį.

REKLAMA

Rusų nauja drama „Aukštutinėje Maslovkoje“ (1 Baltijos kanalas, 23.55 val.) jau buvo ir rodyta, ir čia aprašinėta. Gal ją tuomet ir pergyriau: juk labai įdomu buvo pamatyti duetą dabartinės jaunosios rusų žvaigždės Jevgenijaus Mironovo ir porą dešimtmečių prie savo realaus amžiaus narsiai prisidėjusios Alisos Freindlich, kuriančios seną skulptorę (šią savaitę, po J.Simonovos herojės „Daugtaškyje“, -- dar viena moteris skulptorė; po galais, kiek ten tų Muchinų?). Jis profesionalus, tikroviškas, skandalingi, kad ir mylintys kits kitą personažai – atpažįstami, bet kažkokio raiškesnio dramatinio konflikto „Aukštutinėje Maslovkoje“ nesimato, ir tai tik reiškia, kad juosta greitai pasimirš.

O štai holivudinis filmas, pavadinimu „Kraujas ir vynas“ (LNK, 22.30 val.) apgaulingai žadantis kažką biblinio, kažkodėl ėmė ir nepasimiršo, nors joks šedevras nėra. Matyt, ten kur kas geriau išstudijuojami žiūrovo poreikių dėsniai.

Aktorius Jackas Nicholsonas ir režisierius Bobas Rafelsonas draugauja dar nuo „Penkių nesunkių muzikinių pjesių“ (1970) laikų. Jiems, matyt, nesunku rasti bendrą kalbą ir dabar, kai statytojas daugiausiai dirba televizijoje. Seni kontaktai atvedė į gana paviršutiniško kriminalinio scenarijaus „Kraujas ir vynas“ (LNK, 22.30 val.) filmavimo aikštelę ir kitus puikius vaidybos meistrus: Michaelą Cane‘ą, Stepheną Dorffą, efektingąją Jennifer Lopez, o taip pat mano taip vertinamą Judie Davis.

Pastarajai bent teko įdomesnės funkcijos: ji čia invalidė, narkomanė, ir, pamačiusi savo vagį vyrą Aleksą (aišku, Nicholsonas) besiruošiant išvykti su stambiu grobiu, temperamentingai trenkia jam invalidės lazda per galvą, įsimeta į krepšį vogtas brangenybes ir išvyksta pati. Ne, nežadu atpasakoti tuo anaiptol neišsisemiančio, ganėtinai pripainioto siužeto, bet šiek tiek gaila, kad tokie puikūs aktoriai įvelti tik į banaloką istoriją. Tie, kurie vaikšto ir į kino teatrus, gal ir nesutiks, bet man pasirodė, kad niekaip negalintis pasibaigti 3 valandų filmas apie CŽV, pas mus vadinamas „Patikimu piemeniu“, kurį su draugais-aktoriais statė Robertas De Niro, -- panašus atvejis, ir Berlyno festivalio žiuri priėmė „saliamonišką“ sprendimą, apdovanojusi filmą už aktorių ansamblį: daro, ką gali, bet tokiame monotoniškame kūrinyje gali nedaug... 

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų