Baigusi kadenciją finansų ministrė Ingrida Šimonytė ketina ilgai ilsėtis. Interviu „Ekonomika.lt“ ji sako niekuomet nejautusi gyventojų priešiškumo: didžiausias „etiketes“ jai klijavę politikai bei žiniasklaida. Nemaloniausiu kadencijos darbu įvardija banko „Snoras“ bankrotą.
Kokia veikla planuojate užsiimti išėjusi iš Finansų ministerijos? Ar nėra gaila palikti šią instituciją, išdirbus tiek daug metų?
Ketinu ilgai pailsėti, o tada kibti į kitus darbus. Turiu ir pasiūlymų, ir savo idėjų, o ką konkrečiai veiksiu, nuspręsiu tada, kai mintims nebedarys įtakos buvusios kadencijos nuovargis.
Palikti ministeriją nebuvo nei keista, nei gaila – juk kai sutikau užimti politines pareigas, iš esmės ir apsisprendžiau išeiti, kai baigsis kadencija. Kai pradėjau dirbti ministre, tikrai nemaniau, kad dirbsiu taip ilgai.
Kokie buvo jūsų kaip ministrės svarbiausi darbai ir didžiausi iššūkiai? Ar geriau užimti ministrės pareigas, ar vis dėlto lengviau būti žemesnio rango specialiste?
Ministrui daug ką tenka spręsti ir prisiimti atsakomybę už sprendimus, kurie nebūtinai bus populiarus ar vienareikšmiškai suprasti, bandyti juos paaiškinti. Sunkiausia darbe turbūt ir buvo, kad reikalingi sprendimai dažniausiai žmonėms atrodė nenaudingi, todėl paaiškinti naudą buvo sudėtinga.
2008 m. pokyčiai įvyko labai greitai ir daugeliui netikėtai, todėl susieti asmeninės gerovės mažėjimą su kuo nors kitu, nei tą rudenį įvykusiais rinkimais ir atėjusia nauja dauguma, buvo nelengva kiekvienam, nieko nežinančiam apie kredito prieaugio įtaką mūsų ūkiui ir „Lehman brothers“ poveikį pasaulinei finansų sistemai.
Dirbti tokiomis priešpriešinio vėjo sąlygomis yra nelengva, bet įmanoma, jeigu labai tiki tuo, ką darai, ir neturi asmeninių interesų tapti populiaria politike. Taigi, visa kadencija buvo nelengva, nors, be abejonės, jos pabaiga dėl atsigavusio, pakankamai sparčiai augančio ūkio ir itin sumažėjusio deficito bei skolos kainos buvo daug skaidresnė, nei pradžia. Sudėtingiausias iššūkis buvo „Snoro“ istorija, kurios su malonumu nebūčiau patyrusi, jeigu tai tik būtų buvę įmanoma. Bet tokiais atvejais niekas nesuteikia galimybės rinktis, kas patinka.
Kaip jautėtės, kai žmonių pozicija pasikeičia į visiškai priešingą: tik pradėjus vadovauti ministerijai, sulaukdavote įvairios kritikos ar pastabų, kad neva esate šalies buhalterė. Pasikeitus valdžiai visi, net ir naujosios koalicijos nariai, pradėjo girti nuveiktus darbus...
Visą kadenciją nemažai vaikščiojau pėsčiomis ir sutikdavau daug žmonių, todėl turiu pasakyti, kad niekada nejutau žmonių priešiškumo – daugiausia smalsumą, kartais norą pasikalbėti. Su atvira agresija susidūriau gal du kartus.
Tai dalis žiniasklaidos ir kai kurie politikai buvo greiti man užklijuoti kokią nors „etiketę“, bet man nestinga saviironijos, todėl niekada dėl to nesriūbavau ir nebandžiau įrodyti, kad yra kitaip. Dėl tos pačios priežasties nedžiūgauju ir dėl naujos koalicijos pagyrų. Tie, kurie ką nors supranta, puikiai žino, kad būdami valdžioje būtų elgęsi taip pat ir todėl yra laimingi, kad sunkmečio nuostoliai nurašyti dešiniųjų reitingams, o tai, kas perimta dabar, kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ką perėmė Andrius Kubilius. Tebūnie negali sparčiai „dalinti ir gerinti“, bet neturi ir „mažinti bei atimti“. Tai jau didelis privalumas. Todėl pagyros yra gana ciniškos.
Ar sunku būti ministru – konkrečios srities specialistu, o ne politiku?
Ne politikui politikoje būti ir lengva, ir sunku: daugumos įpročiai kalbėti bet ką ir teigti tarpusavyje prieštaraujančius dalykus, žinoma, vargina, bet kai neturi ambicijų likti politikoje, būti išrinktas į Seimą, esi labai laisvas.
Šiandien viešojoje erdvėje dažnai išsakote savo nuomonę apie įvairias priemones, kurias šalies finansams planuoja naujoji Vyriausybė. Galbūt būdama nuomonės lydere planuojate toliau tęsti tokią veiklą?
Naujos Vyriausybės programos dalis „Kas kaltas?“ privertė plačiau pakomentuoti joje pateiktus teiginius ir taip buvo pradėta rašyti tinklaraštį. Nors neretai parašydavau kokį komentarą ir dirbdama ministre – paprastai reaguodama į teiginius, su kuriais negalėdavau sutikti. Manau, kad ir ateityje rašysiu.
Tačiau nemažai Lietuvos žmonių neturi tokio finansinio raštingumo, kad galėtų suprasti, kas yra monetarinė politika ar fiskalinė drausmė. Kas turi įvykti, kad jie galėtų kritiškiau vertinti valdžios priimamus sprendimus ir suvokti jų pasekmes?
Būsiu banali, bet ekonominis raštingumas prasideda nuo mokyklos, o gal net nuo darželio. Todėl pirmiausia reikia stiprinti ekonomikos mokymą dėstant būtiniausius dalykus, tokius kaip matematika. Visgi, žmogui nėra būtina baigti ypatingus mokslus, kad suvoktų, kas yra „finansinė drausmė“ – juk kiekviena šeima turi savo biudžetą ir žino, kokie pagrindiniai jo elementai (pajamos, išlaidos, santaupos, skolos) ir kaip juos reikia tvarkyti, kad išgyventų šiandien bei pasirūpintų ateitimi. Valstybė – tokia pati šeima, tik labai didelė. Todėl jeigu rinkėjai, išgirdę pažadą, užuot džiaugęsi pirmiausia klaustų, kas už tai mokės (užduoti klausimus padėtų žiniasklaida ir ekspertai), – politinė kultūra ir ekonominės diskusijos būtų gerokai aukštesnio lygio, o nepamatuotų pažadų lietus ir nusivylimas po rinkimų pasitaikytų rečiau.
Evelina Povilaitytė
