Atsako psichologė Rūta Bubelienė
Išaugs nauja karta, turinti tokių galimybių ir problemų, kokių nei jūs, Stanislava, nei aš neturime. Tyrėjai vienbalsiai tvirtina, kad kompiuterizacija pakeitė ne tik pasaulį, bet ir žmogaus sąmonę bei elgseną: tai matome ir plika akimi. Tačiau, užuot aimanavę, verčiau aptarkime konkrečias šiandienos negeroves.
Anot psichologų, Lietuvos vaikai pasaulyje yra vieni labiausiai „kompiuterizuotų“. Ką jau kalbėti apie mobilųjį telefoną: be jo, kaip ir be interneto, ryšio jie neįsivaizduoja gyvenimo. Tuo vienbalsiai skundžiasi visi gimdytojai: paguoda tik ta, kad atžala nesišlaisto gatvėms, neva saugiai viena sėdi namuose. Nuo gatvės vaikų neatitversi, todėl siekiame žinoti, ką ir su kuo mūsų vaikai ten veikia, kur eina, iš kur ir kada grįžta. Nuolat įspėjame juos laikytis saugaus eismo taisyklių, apeiti tamsias tarpuvartes, neimti iš dėdžių saldainių. Su virtualiu pasauliu, deja, yra kitaip: mes jį menkai pažįstame, ypač jei esame vyresnės kartos atstovai, todėl nenujaučiame jos pavojų, o mūsų vaikai jame nardo it žuvys vandenyje. Lengvai prieinamų filmukų su žmogžudysčių, rafinuoto smurto, taip pat ir seksualinio, scenomis čia – nors vežimu vežk.
Dauguma tėvų mano, kad pavojingiausi yra agresyvūs smurtiniai kompiuteriniai žaidimai, įtraukiantys jų atžalas visa galva: šie iš tikrųjų atstoja tuos judrius karo žaidimus, kuriuos vaikystėje žaisdavome kieme. Taip, ta naujovė išties kenkia ir kūnui, ir sielai, jei žaidžiama nesaikingai, tačiau internete yra pavojingesnių landų, kur mūsų atžalos landžioja slapčia nuo mūsų. Patyręs vaikų psichologas E.Karmaza įspėja, kad bene rimčiausias pavojus lytiškai bręstančiam vaikui – pornografijos svetainės, savotiški viešnamiai, kuriuos lankyti įmanoma ir sėdint namuose. Beje, tai mokama paslauga: tėčiai neretai stebisi, radę patuštintą savo elektroninę sąskaitą.
Internetinė anoniminė prekyba, kurios principas yra „Tu – man, aš – tau“, taip pat pavojinga, nes jokių moralinių apribojimų čia nėra. Į tokius mainus įsivėlę vaikai gali nukentėti psichologiškai, o jų tėvai – finansiškai. Virtualia erdve sparčiai plinta ir agresyvios priekabės. Matome, kad mūsų vaikai internetu intensyviai bendrauja, tačiau ar žinome, apie ką. Svarbu geranoriškai domėtis, ką jie veikia, su kuo bendrauja, ugdyti jų psichologinį atsparumą, galop griežtai riboti laiką, leidžiamą prie kompiuterio. Jei tėvai vaikystėje reikalaudavo iš mūsų namo pareiti ne vėliau kaip šeštą vakaro, kodėl saviems leidžiame bastytis virtualioje erdvėje iki dvyliktos nakties?
Suaugusiųjų pasaulis dabar pasiekia vaikus anksčiau nei lig šiol, per internetą. Vaiko apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymas tarsi yra, tačiau visi jo punktai interneto platybėse mikliai apeinami. Kas iš mūsų vaikų išaugs, labiausiai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų, ypač nuo tėvų, o seneliai čia gali labai daug padėti.
