Natūralu, kad turime visokių įsivaizdavimų, kaip turėtų augti ir gyventi mūsų vaikai. Paprastai visi tėvai tikisi, kad jų vaikai bus laimingesni, šaunesni ir pasieks daugiau nei jie patys pasiekė; kartais, priešingai, nesinori, kad vaikai būtų sėkmingesni – bet tą ne visada lengva pripažinti net ir pačiam sau... Kokie tie lūkesčiai bebūtų, blogai tada, kai jie trikdo vaiko gyvenimą, pavyzdžiui, kai tėvai yra labai griežti ir savo vertinimų kartelę užkėlę taip aukštai, kad vaikai tiesiog niekaip nepajėgia įtikti savo tėvams. Iš kitos pusės, kartais iš vaikų nesitikima visiškai nieko.
Abu kraštutinumai blogi. Kai vaikai būna priversti daug siekti arba daug dirbti, neturėdami laisvalaikio ir negalėdami pasidžiaugti paprastais vaikiškais malonumais (be abejo, kartais sunku to išvengti, pavyzdžiui, kai šeimoje auga daug vaikų ir vyresnėliams tenka prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes ar padėti tėvams dirbti, esant piniginių sunkumų), visą gyvenimą jie jaučiasi lyg kažką praradę, o savo vaikams leidžia būti „tiesiog vaikais“ ir mėgautis gyvenimu, tai yra, atžaloms perduoda visiškai priešingą požiūrį. Atrodo, kad toks gyvenimo būdas jiems neatrodė pats tinkamiausias, jei patys bando to išvengti... Iš kitos pusės, vaikai, augantys šeimoje, kur iš jų nieko nesitikima, iš tiesų ir nežino, ko jiems reikėtų siekti, ko jie gali tikėtis gyvenime ir ką pajėgūs padaryti. Pavyzdys – asocialios, disfunkciškos šeimos, kur tėvams nerūpi, kuo jų vaikai užsiima. Paprastai noras kažką padaryti gyvenime atsiranda tik tada, kai koks nors žmogus pradeda tikėti jais (atkreipkite dėmesį: ne jie patys tiki, kad ką nors nuveiks, bet kažkas kitas, lyg patys neturėtų jokio idealo) – pavyzdžiui, mokytojas ar treneris, pastebėjęs vaiko gabumus. Taigi kaip pasiekti pusiausvyrą tarp didelių ir mažų lūkesčių?
1. Sužinokite daugiau apie vaikų raidą. Kartais kažko imame tikėtis iš savo vaikų vien todėl, kad draugės vaikai, būdami (ar buvę) tokio pat amžiaus, jau tą gerai mokėjo, ir užmirštame, kad raida dažnai nėra apibrėžiama konkrečia diena, kada reikia būti įvaldžius tam tikrą įgūdį, tačiau laikotarpiu. Taigi nerimaujame, jei mažylis dar nelaiko galvytės, o visų kitų mamų vaikai ją puikiai laiko ir geba dar daugiau visko; norime, kad metinukas jau tvirtai žingsniuotų, nors, pasak raidos specialistų, visiškai normalu, jei šį sugebėjimą vaikas įvaldys sulaukęs kiek daugiau nei lygiai dvylikos mėnesių... ir taip toliau. Kuo vaikai vyresni – tuo įgūdžių ir pasiekimų intervalas gali būti platesnis. Pažvelkite, pavyzdžiui, į 11–12 metų paaugliukus: toje pačioje klasėje gali sėdėti ir mergina, primenanti šešiolikmetę, ir dar iš pažiūros visiškai maža mergaitė, kuriai rūpi turbūt tik lėlės, toli gražu ne berniukai. Ūgių skirtumas taip pat gali būti įspūdingas, taip pat pomėgiai bei laisvalaikio leidimo būdai. Tad norėdami geriau suprasti, ko galima tikėtis iš savo vaiko, kada reikėtų sunerimti, o kada ankstyvesnė ar kiek vėlesnė raida – visiškai normalu, ieškokite literatūros apie tai ir geriau pasitikėkite tokiais autoriais, kurie nėra stipriai kategoriški. Be abejo, jei kas nors kelia jums nerimą – visada galite pasitarti ir su savo šeimos gydytoju, vaikų psichologu ar psichiatru.
2. Aiškiai pasakykite vaikams, ko iš jų norite. Įsivaizduokite, jei jūsų darbdavys jums pasakytų: „Būk geras, ir aš tau paskirsiu premiją“... Nelabai aišku, ką reiškia „būti geram“. Gal turėtumėte kasdien išvirti kavos, nors nesate sekretorė? Gal nutylėti apie viršininko prasižengimus? O gal nueiti su juo į pasimatymą? Kur kas geriau būtų, jei jis aiškiai pasakytų, ar ne? Panašiai ir mums reikėtų aiškiau įvardinti, ko tikimės iš savo vaikų. „Gražiai elkis, kai ateis senelė“ skamba nelabai konkrečiai, kur kas aiškiau pasidaro tada, kai įvardijame: „Kai ateis senelė – būtų gerai, jei mums kalbantis tyliai pieštum ar vartytum knygutes, ir atsakytum, kai ji tavęs ko nors paklaus“. Paaugliui taip pat gali atrodyti, kad jūs tikitės, jog jis įstos studijuoti matematikos, nes jam šis dalykas geriausiai sekasi, ir labai nusiminsite, jei jam nepasiseks. Tačiau ar jūs tikrai norite, kad jis studijuotų būtent matematiką? Gal jus pradžiugintų ir kokia nors kita specialybė, jūs tik norite, kad jūsų sūnus ar dukra gerai jaustųsi ten studijuodamas (ar studijuodama)? Jei taip – būtinai tai pasakykite savo vaikui.
3. Visi vaikai yra skirtingi. Daugelis tėvų tikisi, kad jų vaikų raida vyks tiesiai aukštyn, be jokių nukritimų. Tačiau neretai raida labiau primena sinusoidę, kai pamirštama tai, kas lyg ir buvo visai aišku, prarandami ir vėl iš naujo atrandami įgūdžiai... Galbūt jūsų mažyliui skausmingai dygo dantys, todėl nelabai rūpėjo išmokti vaikščioti; arba gimė sesutė, todėl nustojo aiškiai kalbėti – tuo metu buvo kitų, svarbesnių ir įdomesnių dalykų, nei kalbos įgūdžių lavinimas. Jei suvoksite, kad raida vyksta pagal savus dėsnius, gal taip stipriai nenusiminsite per „nukritimo“ laikotarpį: juk po „nukritimo“ turėtų sekti „kilimas aukštyn“ ir pasistūmėjimas į priekį...
4. Prisitaikykite prie aplinkybių. Kartais lūkesčius tenka pritaikyti prie (netikėtai) atsiradusių aplinkybių. Pavyzdžiui, sūnus turi dalyvauti sporto varžybose ir jūs tikitės, kad jis užims aukštą vietą, tačiau netikėtai išvakarėse pasitempia koją ir negali net startuoti. Arba nesėkmingas vienas testas neleidžia trimestre ar semestre turėti dešimtuko, daugiausia – devintuką... Nebūkite užsispyrę, nuleiskite kartelę ir apibrėžkite naujus, šioje situacijoje – realius, lūkesčius.
Ko vaikai tikisi iš tėvų
Ne tik tėvai turi savo lūkesčių, bet ir vaikai. Kuo mažesnis vaikas (kūdikis), tuo tie lūkesčiai atrodo nerealesni, tačiau visiškai atitinkantys mažo vaiko raidą, jo suvokimo lygį ir emocinius poreikius. Taigi mažylis tikisi, kad mama: - skaitys jo mintis ir supras, ko jis iš tiesų nori (nors jis pats dažnai to nesupranta); - bus pasiruošusi viską mesti iškart, kai jis to pareikalaus, ir nuskubės jam skirti dėmesio; - visiškai prisitaikys prie jo nuotaikų: kai bus linksmas – mama galės juoktis kartu, kai bus liūdnas – paguos; - nieko iš jo nereikalaus. Skamba lyg iš fantastinės pasakos? Tikrai taip. Tačiau juk panašiai mamos ir elgiasi su naujagimiais: bando suprasti, kas su jais vyksta, atliepia jų nuotaikas, tenkina poreikius ir nieko nesitiki, nebent šypsenos ar nesipriešinimo keičiant sauskelnes, rengiant ir panašiai. Žengiant į paauglystę ir paauglystėje tampa svarbu, kad mama: - tiksliai susivoktų, kada galima, kada negalima užduoti klausimus apie asmeninį gyvenimą; - būtų draugė, guodėja, palaikytoja ir patikėtoja, tačiau nesitikėtų, kad to paties sulauks iš savo sūnaus ar dukters. Šiek tiek lengviau, tačiau irgi ne taip paprasta, reikia be galo jautrios intuicijos ir daug kantrybės... Galiausiai subrendęs jaunuolis, jau tapęs savarankišku ar netgi sukūręs savo šeimą, turi ir brandesnių lūkesčių, kurie yra ne tokie egocentriški ir labiau gerbia pačios mamos poreikius. Taigi jie tikisi, kad mama: - nuoširdžiai domėsis jų gyvenimu – karjera, romantiškais santykiais, sveikata, pomėgiais, problemomis ir t.t.; - klausinės apie darbą ir vaikus; - vienodai domėsis visais jų vaikais; - vertins tai, kas svarbu jiems patiems; - sukurs ir palaikys abipusius santykius, o ne bendravimą „į vienus vartus“; - bus draugė ir palaikytoja; - su džiaugsmu sutiks jų pasiekimus; - gerbs tai, kaip jie daro įvairius dalykus; - aptars su jumis, bet ne moralizuos, įvairius jai nerimą keliančius dalykus iš jūsų gyvenimo. Atrodo, kad būti tėvais yra nepaprastai sunku: patiems reikia apibrėžti savo lūkesčius, kad jie nebūtų pernelyg aukšti, bet ir ne per daug žemi, o iš jūsų, pasirodo, irgi daug ko tikimasi... Iš tiesų, tėvystė – vienas iš sudėtingiausių darbų... Bet, pripažinkime – kartu ir vienas iš įdomiausių, vertingiausių bei prasmingiausių.
Gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
