REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš 90 metų, 1918 m. lapkričio 23 d., Lietuvos ministras pirmininkas prof. A.Voldemaras išleido pirmąjį įsakymą dėl Apsaugos tarybos ir pirmojo pėstininkų pulko įsteigimo. Ši diena laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo data, tačiau dera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenė, kurios 94 metų sukaktį ką tik paminėjome, kurtis pradėjo kiek anksčiau ir ypač sudėtingu laiku. Skausmingas jos gimimas neapsiėjo be savanorių didvyrių aukų.  

REKLAMA
REKLAMA

Tautiškumo žadinimas

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, apie 200 000 lietuvių buvo priversti palikti Lietuvą ir pasitraukti į Rusijos gilumą. Mobilizacija į carinę kariuomenę palietė apie 42 tūkst. Lietuvos vyrų. Jie buvo priversti kariauti su vokiečiais ir jų sąjungininkais įvairių frontų apkasuose. Dar vykstant karui sąmoningiausi Lietuvos patriotai buvo tautiškai žadinami siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Šis procesas, 1917 m. po Spalio revoliucijos Rusijoje carui Nikolajui II atsisakius sosto, tapo dar veržlesnis, atsirado palankesnės sąlygos pagaliau įgyvendinti valstybingumo idėją. Rusijos revoliucija atvėrė kelius ne tik lietuviams Lietuvoje, bet ir pasitraukusiesiems į Rusiją bei mobilizuotiesiems į jos kariuomenę siekti Lietuvai nepriklausomybės. Po revoliucijos Rusijos armija buvo demoralizuota: tūkstančiai karių paliko savo dalinius ir grįžo namo. Lietuviai kariai būrėsi Voroneže, Vitebske, Tiflise ir kitur, nes Lietuva vis dar buvo okupuota vokiečių. 1917 m. birželio 7–11d. Peterburge įvykusiame visos Rusijos kariuomenės lietuvių karių suvažiavime buvo įsteigta Lietuvių karių sąjunga ir išrinktas jos Centro komitetas. Svarbiausi jo uždaviniai buvo „kovoti už laisvą Lietuvos demokratinę respubliką“ ir rūpintis karinių jos dalinių steigimu. Pradėtas leisti Komiteto laikraštis „Laisvas žodis“, kurį redagavo dailininkas Kazys Šimonis.

REKLAMA

Po suvažiavimo įvairiose Rusijos vietose buvo imta formuoti lietuviškus karinius dalinius, nors Rusijos valdžios leidimas tam buvo gautas per didelį vargą. Pavyzdžiui, lietuvių batalione Vitebske buvo net 1 500 karių, jam vadovavo A.Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs Nepriklausomybės kovose. Lietuvių balionai atsirado Smolenske, Rovno mieste, netgi Sibire, dragūnų eskadronas susibūrė Valke. Kaukaze, Karso tvirtovėje atsirado lietuvių kuopa, Rumunijoje – 226-oji lietuvių lauko ligoninė.

REKLAMA
REKLAMA

Karinės bolševikų represijos

1917 m. spalį Smolenske buvo įsteigta „Lietuvių pulkų tvėrimo komisija“, kuri turėjo organizuoti lietuvių divizijos grįžimą į Lietuvą kovai dėl jos laisvės. Tačiau šias viltis sužlugdė lapkričio 7 d. bolševikų įvykdytas perversmas. Lietuvos karių sąjungos Centro komitetas 1918 m. sausio 29 d. Peterburge sušaukė antrąjį lietuvių karių suvažiavimą, tačiau vadovavimą jam perėmė bolševikai, kurie uždraudė sąjungos veiklą, įsakę lietuvių daliniams prisijungti prie Raudonosios armijos arba likviduotis. Atsisakius tai vykdyti prasidėjo represijos, nuo kurių ypač žiauriai nukentėjo Sibiro Vytauto Didžiojo lietuvių batalionas, kuris buvo išformuotas jėga, jo komiteto nariai suimti, kankinti ir galop užkapoti kardais. Kai kurie mūsų junginiai nukentėjo ir nuo vokiečių bei jų sąjungininkų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tų pačių metų vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos valstybės taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, tačiau Tarybos veikimas, dar valdant karinei vokiečių administracijai, buvo labai suvaržytas, o nepriklausomybė neturėjo juridinio pagrindo, nes Lietuvos valstybės nepripažino nei sovietų Rusija, nei kaizerinė Vokietija (šios šalies kaizeris tai padarė tik kovo 23 d.).

Tais metais į Lietuvą grįžo šimtai carinės armijos kareivių ir karininkų, o prie Lietuvos valstybės tarybos buvo įsteigta Lietuvos apsaugos komisija (dar vadinama Karo taryba), kuri registravo grįžusius karius, rinko karines žinias, ieškojo galimybių kariuomenei kurti ir ginkluoti, būrė pirmuosius savanorius. Šis darbas vyko slapčia, smarkiai saugantis vokiečių, Lietuvoje dar turėjusių nemažai galių.

REKLAMA

Tačiau lapkričio 11 d. vokiečiai su sąjungininkais buvo priversti pasirašyti Taikos sutartį ir atitraukti kariuomenę iš Rusijos. Tą pačią dieną buvo patvirtinta pirmoji prof. A.Voldemaro sudaryta Lietuvos vyriausybė, o jis pats, tapęs ministru pirmininku, gavo ir krašto apsaugos ministro postą.

Jaunos beginklės valstybės didvyriai

Gruodį vokiečiai ėmė trauktis iš užimtų Rusijos teritorijų, o jiems įkandin sekė bolševikų daliniai, dalis jų per savaitę priartėjo prie Lietuvos, o ši juos sustabdyti neturėjo galimybių. Gruodžio 20 d. prezidentas A.Smetona su A.Voldemaru pabėgo iš Lietuvos, tad šiuo lemtingu tragišku metu šalis liko be vadovų, turėjusių pasirūpinti krašto žmonų saugumu.

REKLAMA

1918 m. gruodžio pabaigoje Valstybės taryba suteikė M.Šleževičiui įgaliojimus sudaryti II Ministrų kabinetą, o šią iniciatyvą parėmė daugelis karininkų ir radikaliųjų partijų atstovų. M.Šleževičius ir naujai paskirtas krašto apsaugos ministras M.Velykis paskelbė atsišaukimą, kuriuo kvietė tautos vyrus ginti Tėvynę.

Dešimtys savanorių užsirašė į Lietuvos kariuomenę Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Alytuje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Viską metę, jie kilo ginti savo ir vaikų ateities, Lietuvos. Kūrėsi sričių apsaugos būriai, kuopos, batalionai, pulkai... Vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, buvęs krašto apsaugos ministras pulk. leit. Jonas Variakojis prisiminimų knygoje „4-tas pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas“ rašė: „Po Lietuvos vyriausybės atsišaukimo iš visų Lietuvos kampų ir pradėjo plaukti savanoriai, kas ant savo mylimo žirgo, kas tėvo ar brolio vežamas, o kas ir pėsčias su maišeliu ant pečių. Tai buvo kilniausias ir geriausias tautos elementas.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kariuomenės kūrimosi sąlygos buvo sunkios: caro armijoje tarnavusių karininkų, gydytojų ir karo valdininkų, grįžusių į tėvynę, buvo nedaug, o ir tie buvo išsisklaidę, jau įsitraukę į vietos ūkinius, šveitimo ir administracinius darbus, kiti užtruko Rusijoje. Jų mobilizacija buvo paskelbta 1919 m. sausio15 d., naujokų mobilizacija – kovo 5 d.

Visa Lietuva buvo padalyta į kelias apsaugos sritis, o šių viršininkais paskirti savanoriai karininkai, kurie, be kita ko, turėjo šaukti savanorius ir skirstyti juos po buriamus pulkus ir batalionus. I pėstininkų pulkas pradėjo kurtis Vilniuje, tačiau gruodžio 17 d. persikėlė į Alytų. Pirma jam vadovavo karininkas J.Galvydis-Bykauskas, vėliau – Antanas Juozapavičius. II pėstininkų pulkas, taip pat burtas Vilniuje, vėliau buvo perkeltas į Kauną. Pirmasis jo vadas buvo karininkas P.Liatukas, kurį netrukus pakeitė V.Grigaliūnas-Glovackis. Sausio mėnesį pulkas turėjo 5 karininkus ir 150 kareivių.

REKLAMA

1919 m. sausio16 d. Lietuvos kariuomenėje jau buvo 3 000 karių savanorių, tačiau tai buvo menkutės pajėgos palyginti su bolševikais, mūsų žemėje turėjusiais 3 divizijas su 20 000 karių, artileriją ir aviaciją. Bermontininkai Lietuvos ir Latvijos pasienyje buvo sutraukę 50 000 karių. Panašaus dydžio pajėgomis 1920 m. spalį mūsų tėvynę puolė ir gen. J.Želigovskio vadovaujami lenkų legionieriai.

Nepaisydami visų sunkumų ir trūkumų, lietuvių kariai triuškino bolševikus prie Kėdainių, Šėtos, Jiezno, Alytaus, Pagirių, Ukmergės, Panevėžio, Utenos, Zarasų ir kitur. Lietuviai mušė bermontininkus prie Radviliškio ir Šiaulių, lenkų legionierius sustabdė Širvintų–Giedraičių–Musninkų ruože ir būtų juos išviję iš Lietuvos, jei ne Santarvės komisijos įsikišimas. 1923 m. buvo atkovotas Klaipėdos kraštas.

Visų šių žuvusių ir kovojusių už Lietuvos laisvę savanorių žygdarbiai amžiams bus įrašyti į Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijos puslapius.

Stasys IGNATAVIČIUS

Vyčio ordino kavalierius, Lietuvos šaulių sąjungos garbės narys  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų