Kaimyninių valstybių kalbų mokėjimas atneša sėkmę darbo rinkoje

Lat­vi­jos lie­tu­vių jau­ni­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas 27-erių ry­gie­tis To­mas Kai­ka­ris Šiau­liuo­se – daž­nas sve­čias. Bai­gęs sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Ry­go­je, dabar studijuoja Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Kai­my­ni­nių vals­ty­bių kal­bų mo­kė­ji­mas šian­dien dar­bo rin­ko­je, jo ma­ny­mu, at­ve­ria dau­ge­lį du­rų. Pro jas To­mas pa­de­da ženg­ti ir Lie­tu­vos jau­nuo­liams, no­rin­tiems dirb­ti Lat­vi­jo­je.

Kal­bų mo­kė­ji­mas pa­de­da dar­be

To­mo ma­ma – ru­sė, tė­tis – lie­tu­vis. Gi­mė ir au­go Lat­vi­jos sos­ti­nė­je, bai­gė Ry­gos lie­tu­vių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

„Su ma­ma vi­suo­met kal­bė­jo­me ir te­be­kal­ba­me ru­siš­kai, su tė­čiu – lie­tu­viš­kai. Lat­vių kal­bos pra­mo­kau mo­kyk­lo­je, kur di­džio­ji da­lis pa­mo­kų vy­ko lat­viš­kai. Šiuo me­tu ją to­bu­li­nu Lat­vi­jos dar­bo rin­ko­je, – pa­sa­ko­ja T. Kai­ka­ris. – Be­ne pra­sčiau­siai mo­ku ang­lų kal­bą, ta­čiau man dar­be jos be­veik ne­pri­rei­kia. Svar­biau­sia ir nau­din­giau­sia, ma­no ma­ny­mu, – mo­kė­ti kai­my­ni­nių vals­ty­bių kal­bas“. Jis dir­ba projektavimo/ sta­ty­bos sky­riaus va­do­vu vie­no­je stam­bių Lat­vi­jos sta­ty­bos kom­pa­ni­jų AS „LX GRU­PA“.

Vy­ras – Lie­tu­vos pi­lie­tis. „Lat­vi­jai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę 1991-ai­siais, pi­lie­ty­bė bu­vo iš­duo­da­ma au­to­ma­tiš­kai, pa­gal tė­vo pilietybę. Tai­gi, ofi­cia­liai ta­pau lie­tu­viu“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Da­bar ne­pa­to­gu­mų dėl pi­lie­ty­bės jis ne­pa­ti­ria. Ki­taip nei iki Lat­vi­jos įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą, kai tek­da­vo kas 2–5 me­tus iš nau­jo re­gist­ruo­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Ta­da jis ne­ga­lė­jo dirb­ti vals­ty­bi­nė­je tar­ny­bo­je ir pa­na­šiai.

„Da­bar vi­si ke­liai man – at­vi­ri, o mo­kant dau­giau kal­bų, jų – dar dau­giau“, – džiau­gia­si To­mas.

Prie­šiš­ku­mo kai­my­nai ne­jau­čia

Prieš ket­ve­rius me­tus įkur­ta Lat­vi­jos lie­tu­vių jau­ni­mo bend­ruo­me­nė (LLJB) šiuo me­tu vie­ni­ja per 200 na­rių. Jos tiks­las – ne tik puo­se­lė­ti Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių tau­tiš­ku­mą, lie­tu­vių kal­bą, kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas, bet ir vie­ny­ti Lat­vi­jo­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius, pa­dė­ti jiems in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę.

„Į mus pa­gal­bos krei­pia­si Lie­tu­vo­je veik­lą ple­čian­čios lat­vių įmo­nės, taip pat vie­ti­niai darb­da­viai, ieš­kan­tys lie­tu­vių dar­buo­to­jų Lat­vi­jo­je. Jau tu­ri­me pa­sto­vių klien­tų, ku­rie krei­pia­si į bend­ruo­me­nę, kaip į par­tne­rį“, – pa­sa­ko­jo T. Kai­ka­ris.

Di­džiau­sia kliū­tis Lat­vi­jo­je no­rin­tiems dirb­ti lie­tu­viams, bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko žo­džiais, – lat­vių kal­bos ne­mo­kė­ji­mas.

„Išei­tis bū­tų mo­kė­ti ru­sų kal­bą. Bet dau­gu­ma jau­nų lie­tu­vių tuo pa­si­gir­ti ne­ga­li“, – ap­gai­les­tau­ja To­mas.

Bend­ra Bal­ti­jos ša­lių praei­tis lat­vius skatina į lie­tu­vius žvelg­ti kaip į bro­lius. Tai liu­di­ja skir­tin­gas lie­tu­vių ir ki­tų tau­ti­nių ma­žu­mų mo­kyk­lų sta­tu­sas ša­ly­je. „Bai­gęs lie­tu­vių mo­kyk­lą jau­nuo­lis tu­ri ga­li­my­bę gau­ti Lat­vi­jos pi­lie­ty­bę, tuo tar­pu bai­gu­sie­ji ki­tas tau­ti­nių ma­žu­mų mo­kyk­las, ne­tu­rin­čias bend­ro­sios Lat­vi­jos iš­si­la­vi­ni­mo pro­gra­mos, į ją pre­ten­duo­ti ne­ga­li“, – aiš­ki­na To­mas.

Tai – vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl Ry­gos lie­tu­vių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je pa­sta­rai­siais me­tais mo­ki­nių dau­gė­ja: prii­ma­mi ne tik lie­tu­vių vai­kai, bet ir tie, ku­rių se­ne­liai, pro­se­ne­liai bu­vo lie­tu­viai.

Iš­si­la­vi­nu­siam Ry­go­je - pui­ku

Ar ka­da svars­tė­te ga­li­my­bę gy­ven­ti ir dirb­ti ki­tur? To­mas tik šyp­te­li: „Spon­ta­niš­kai nu­trauk­ti san­ty­kius yra leng­viau nei vė­liau juos at­kur­ti. Keis­ti gy­ve­na­mo­sios vie­tos man ne­si­no­ri.“ O jei keis­tų, pir­miau­sia žval­gy­tų­si į kai­my­ni­nes vals­ty­bes.

T. Kai­ka­ris tu­ri pa­žįs­ta­mų, ku­rie pa­sta­rai­siais me­tais iš­va­žia­vo dirb­ti į už­sie­nį, ta­čiau jo nuo­mo­ne, emig­ra­ci­jos Lat­vi­jos re­gio­nuo­se – dau­giau nei Ry­go­je. Tarp Lat­vi­jos lie­tu­vių jau­ni­mo bend­ruo­me­nės na­rių jis ne­pri­si­me­na nė vie­no emig­ran­to.

„Jei esi iš­si­la­vi­nęs, mo­ki kal­bas ir ne­tu­ri kre­di­tų, Ry­go­je gy­ven­ti – pui­ku, – sa­ko T. Kai­ka­ris. – Dirb­ti sve­tur va­žiuo­ja­ma ta­da, jei vie­nas iš tų fak­to­rių yra ki­toks.“

Marina VISOCKIENĖ