Indrė ANSKAITYTĖ, LRT
Prieš kelerius metus Vilniuje duris atvėrė robotikos mokykla, kurioje moksleiviai susipažįsta su savarankišku mokslo naujovių kūrimu, programavimu ir kūrybiniu konstravimu. Jau dabar keli mokyklos moksleiviai yra sukūrę robotus, kurie gali prisidėti prie medicinos ar žemės ūkio sričių tobulinimo.
Mokyklos įkūrėjas Paulius Briedis idėją vaikus mokyti robotų konstravimo ir kompiuterinės programavimo kalbos parsivežė iš Japonijos, kur, anot kūrėjo, didžiausi atradimai atliekami mokyklose ar aukštosiose mokyklose. P. Briedis pabrėžia, kad, jo nuomone, svarbiausia vaikus išmokyti kurti idėjas, kurios pasitarnautų visuomenei. Tuo metu jo paties šiemet įkurta įmonė šiuo metu jau baigia kurti akliems žmonėms orientuotis aplinkoje padėsiantį įtaisą.
Apie robotikos mokyklos vaikų išradimus ir robotų kūrimą žmonių labui su P. Briedžiu kalbėjosi Indrė Anskaitytė.
– Kaip manote, kaip išnaudoti kūrybiškumą, kad visų gyvenimai taptų geresni?
– Na, į šitą klausimą, kaip išnaudoti kūrybiškumą visų mūsų didžiausiai naudai, bandžiau atsakyti jau seniai. Ir muziką bandžiau kurti, ir fotografuoti. Netgi buvau sugalvojęs stoti į muzikos kompozicijos specialybę. Kol iš tikrųjų atradau atsakymą, kad didžiausia nauda, kurią matai sukūręs kažką, yra va čia, [dirbant] su mechaniniais ir robotiniais įrenginiais. Tu iš karto matai, kad kažką jis daro geriau negu kad prieš tai, kažkam pagelbsti. Šitų principų bandau mokyti vaikus.
– Jūsų kūryba yra per ne per meną, o per mokslą.
– Būtent ši kūryba man pasirodė prasmingiausia ir įdomiausia. Nes tiek matosi rezultatas, tiek matai, kaip jis gali būti panaudojamas praktiškai.
– Skaičiau, kad keliaudamas Japonijoje sugalvojote, jog reikia įkurti robotikos mokyklą. Kuo įkvepia Japonija?
– Na, Japonija yra ateities simbolis. Ten nuvažiavęs daug ką pamačiau, [supratau], kaip turėtų būti pas mus. Tai – jų greitas reagavimas į bet kokią problemą visiems drauge susibūrus, gebėjimas greitai perimti tai, ką matai, kad kiti daro gerai ir daryti taip pat. Taip pat pastebėjau, kad jie kuria naująsias technologijas, robotus daugiausiai universitetuose. Pamaniau, kad neturėtų būti taip jau sunku pabandyti ir pas mus tokias bendruomenes suburti.
– Kokie vaikai pas Jus lankosi? Kokio jie amžiaus? Turbūt tik berniukai...
– Moksleiviai nuo ketvirtos klasės iki vienuoliktos. Dažniausiai berniukai. Užsienyje yra net specialios programos pritaikytos mergaitėms. Yra pastebėta, kad jeigu kalbame apie pneumatiką, tai berniukams yra labai lengva ir įdomu suprasti tiek variklio sistemą, tiek biologines, kraujagyslių sistemas. O mergaitėms kažkodėl įdomu tik kraujagyslių sistemos.
Mes dar nebandėme savo mokymų specialiai pritaikyti [mergaitėms], tai gal todėl jos ir neateina, bet yra įmanoma sudominti ir mergaites. Kelios pas mus yra. Ir netgi laimi konkursus prieš berniukus. Bet iš tiesų dauguma moksleivių yra berniukai.
– Ko jie mokosi būtent šitoj mokykloj?
– Jie mokosi konstruoti ir programuoti robotus ir išradinėti sistemas, kurios kada nors padėtų žmonėms. Kai kurių vaikų [robotai ir sistemos] net labai greitai padės žmonėms. Jie taip pat mokosi dirbti komandose. Tai labai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kur visi norime sukurti ką nors didelio. Mes galime sukurti ką nors galingo. Ir turime. Reikia tik išmokti suburti tam savo resursus, ką turime kiekvienas, ir išspręsti tas problemas.
– Sakėte, kad netrukus kai kurių vaikų darbai gali iš tikrųjų padėti žmonėms. Tai kokie yra tie darbai?
– Na, kad ir ta garsioji roboto ranka, valdoma veido judesiais. Net buvo pasiūlymų patentuoti ją iš karto ir gaminti. Tokie išradimai, kaip tie šiltnamiai ant prekybos stogų, kurie automatiškai valdomi – tai iš tikrųjų yra reikalinga. Pakalbėjus su dabartiniais jaunaisiais ūkininkais matyti, jog dabar daug kas labai entuziastingai žiūri į automatizuotą žemės ūkį. Todėl kai kurios vaikų idėjos tikrai gali pasiteisinti ir veikti jas išplėtojus.
Taip pat [praktiškos tos] idėjos, kurios bus panaudojamos robotų intelekto konkursuose. Juose mūsų moksleiviai taip pat dalyvaus. Ten reikia sukurti itin sudėtingą robotą, kuris galėtų pats optiškai atpažinti objektus, atsirinkti tuos, kurių jam reikia, naviguodamas erdvėje galėtų paimti ką nors, sugrąžinti [atgal]. Vien iš tokios platformos galima prigalvoti daugybę naudingų pritaikymų. Tiek sandėliavimo automatizavime, tiek prekybos vietose, tiek ligoninėse.
– Minėjot tuos pavyzdžius... Ar čia jūsų mokyklos vaikai tai sukūrė?
– Taip, čia visi tie minėti pavyzdžiai yra mūsų vaikų.
– Vaikai ateina pakankamai jauni, pavyzdžiui, dešimties metų. Jie mokykloj mokosi tik pagrindinių dalykų. Tai kiek dar reikia juos ruošti, mokyti tų specifinių žinių?
– Na, iš tikrųjų susidomėjusio vaiko dėmesys sutelktas savaitę atitinka gal tris mėnesius nesusidomėjusio. Pasitaiko taip: jeigu užduotis „užveža“... Pavyzdžiui, pernai buvo [toks atvejis], kai robotų futbolo iššūkį priėmė vienas niekada prieš tai programuoti nesimokęs šeštokas. Pradžioje skeptiškai net ir aš žiūrėjau, [svarsčiau], kaip jam čia seksis skubiai savarankiškai mokytis. Iš pradžių daug klydo, bet po poros savaičių didžiulio susidomėjimo, bandant sukurti tą futbolininką robotą, kad jis naviguotų futbolo lauke, kad spirtų į vartus, [jam pavyko]. Dabar jis programuoja „Android“ telefonus ir ruošiasi padaryti dar galingesnį robotą iš elektronikos detalių. Ir suprogramuoti pats.
– Kaip atrodo tas programavimas? Nes robotas, atrodo, apčiuopiamas daiktas. O kaip suprantu, viskas vyksta naudojantis kompiuteriu...
– Na, viskas iš esmės sukurta žmonių žmonėms, todėl nėra taip sudėtinga programuoti. Reikia tik labai gerai suprasti, ko norima iš roboto. Reikia suprasti, kaip ir ką jis turės daryti. Ir tada reikia iš lėto, kantriai jam tai išaiškinti jo suprantama kalba.
Vaikai tą pradeda nuo pat pradžių. Viskas būna sudėliota tokiais loginiais elementais: robotas gali važiuoti tiesiai, robotas gali pamatyti kažką, o jeigu robotas kažką pamato, ką jis tada turėtų daryti. Vaikai iš pradžių gali programuoti net ir grafinėje aplinkoje, panašiai kaip inžinieriai, kurie nesimokė programavimo, gali grafinio programavimo aplinkoje programuoti net ir hidroelektrinių turbinas. [Gali programuoti] ta pačia programine įranga, pritaikyta ir vaikams. Jie gali sudėlioti programas iš kaladėlių, kurios reiškia atskirus loginius elementus. Tie elementai yra lygiai tokie pat kaip ir loginiame programavime, tik nusakomi žodžiais. Todėl vėliau jiems yra labai lengva suprasti programavimą, kai jau visa logika yra žinoma.
– Skaičiau, kad Jūsų kompanija taip pat kuria prietaisą, akliems žmonėms padėsiantį orientuotis aplinkoje. Gal galite plačiau apie jį papasakoti, koks tai prietaisas?
– Jau patentavome Lietuvoje ir ruošiame paraišką pasauliniam patentui aparato, kuris padės žmogui kokia nors kūno dalimi gana tiksliai jausti aplink esančių objektų kontūrus. Greitai stengsimės padaryti kiek įmanoma didesnį.
[Aklieji] turėtų galėti ne tik suvokti, kas vyksta aplinkoje (eisme – kas kur eina, kur važiuoja), bet ir suprasti tolimesnius objektus – kaip paukštis skrenda, pajusti, kokie pastato kontūrai, netgi kaip muša bangos – ir panašius judančius objektus. Tai yra perduodama lietimo būdu (dar ne tiesiai į smegenis), panaudojant dabar gana populiarias priemones, kurios leidžia labai greitai sukurti trimačius aplinkos žemėlapius. Lygiai tais pačiais principais vadovaujasi ir „Google“ automobiliai, kurie vairuoja patys, suprasdami aplinką. Na, ir mes bandysime aplinką suprasti tokiais skaitmeniniais būdais labai greitai ir labai greitai ją perduoti.
– Kaip tas prietaisas turėtų atrodyti? Ar tai bus mažytis laikrodėlis?
– Visai mažytis jis nebus, bet bus nesunkus ir jį galės nešiotis. Dar nenusprendėme, ar tas prietaisas bus ant rankos, ar ant kitų kūno vietų. Bet jau žinome, kad jį bus galima pritaikyti ir bendravimui tarp reginčių, kai, pavyzdžiui, norime paliesti kontūrus, kuriuos [paliesti] yra labai sunku arba užtruktų parsigabenti. Kad ir pasirodžiusio naujo telefono kontūrus, kaip čia mums žiūrėtųsi...
– Tai pamatai reklamoje kažkokį daiktą, telefoną, tarkime, ir tu gali jį pajusti?
– Ne viską. Ne idealiai taip, koks jis bus, bet bent jau pagrindinius kontūrus – taip.
– Kaip Jūs matote robotų ateitį? Kuo jie gali būti mums naudingi gyvenime?
– Pagrindinė funkcija ir tikslas – kad jie perimtų kiek įmanoma daugiau užduočių, kad mes galėtume kiek įmanoma greičiau gauti sprendimus į mūsų iškeltus klausimus. Tiek fiziškai, tiek atsakymus teorijomis ir išradimais. Kad mes galėtume kuo greičiau kurti didesnius, galingesnius dalykus ir greičiau atsakyti į tuos esminius klausimus: kur, iš kur mes esam ir kaip mums išlikti kaip įmanoma ilgiau.
