Dominavimas Centro komitete – tai svertas, leidžiantis formuoti tolesnę Kinijos raidą, o tapimas generaliniu partijos sekretoriumi - tai tapimas visos didžiulės „branduolinio klubo“ šalies-narės, kurioje gyvena kas penktas pasaulio žmogus bei generuojamas antras pagal dydį pasaulyje BVP, vadovu. Taigi įvykis neeilinis - gausiausios pasaulyje, turinčios per 80 mln. narių - politinės partijos vadovybė keičiasi tik kas dešimtmetį. Lapkričio 8-ąją Pekine prasidės 18-asis Kinijos komunistų partijos (KKP) suvažiavimas, kurio metu bus išrinktas naujasis partijos generalinis sekretorius, patvirtinta nauja KKP Centro komiteto sudėtis ir visam pasauliui paskelbtos pavardės tų politikų, kurie netrukus užims aukščiausius Kinijos Liaudies Respublikos postus.
Staigmenų nelaukiama
Naujojo KKP lyderio vardas linksniuojamas jau senokai. Beveik neabejojama, kad juo veikiausiai taps dabartinis viceprezidentas Xi Jinpingas, pakeisiantis Hu Jintao, vadovavusį Kinijai 2002-2012 metais. Šiemet Xi Jinpingui tapus KKP vadovu, kitais metais jis pradės eiti ir prezidento pareigas. Kita svarbi figūra - vicepremjeras Li Keqiangas, veikiausiai netrukus pakeisiantis dabartinį Kinijos premjerą Wen Jiabao. Šansų tapti KKP lyderiu turėjo abu politikai, tačiau Xi Jinpingas, skirtingai nei Li Keqiangas, priimtinas platesniems partijos sluoksniams, kai tuo tarpu Li yra „nusikaltęs“ partijos patriarchams, jo atstovaujamai grupei dėl įtakos partijoje konfliktavus su priešpaskutiniojoneabejotinos įtakos KKP vadovo Jiang Zemino sparnu. Kita vertus, Xi Jinpingas yra kilęs iš gerbtinos šeimos: jo tėvas Xi Zhongxun - gerai Kinijoje žinomas revoliucionierius iš pirmosios Kinijos komunistų lyderių kartos. Taigi jo sūnų partijos akyse gaubia dar tėvo užtarnauta pagarbos aura. Xi Jinpingas – konsensuso kandidatas, kuris, tikimasi, užtikrins didesnį balansą tarp skirtingų didelės KKP grupių ir neišvengiamai susikertančių jų interesų. Taigi neverta tikėtis, jog su artėjančiu suvažiavimu viskas pasibaigs – veikiau tai bus tik kelio vidurys, po kurio KKP prasidės tikrieji stumdymaisi dėl įtakos.
Būsimasis lyderis yra pakankamai priimtinas ne tik grupuotėms partijoje, bet ir įtakingiausioms Kinijos visuomenės grupėms, pirmiausia – verslininkams, kurie apie jį atsiliepia kaip apie palankų verslui, pragmatišką lyderį, gerbtiną dėl teigiamo požiūrio į privatų verslą ir jo konkuravimo su valstybės valdomu verslu sąžiningomis sąlygomis reikalingumą.
Xi Jinpingas ateis kaip Hu Jintao favoritas, pasibaigus pastarojo valdžios dešimtmečiui, apibūdinamam ne kaip pasižymėjusiam drąsiomis reformomis (ko kaip ir būtų galima tikėtis, jei jau Kinija sugebėjo tapti antrąja ekonomika pasaulyje pagal BVP apimtį), o veikiau atvirkščiai: jam atėjus į valdžią, dauguma prieš tai vykdytų didelių politinių ir ekonominių reformų liovėsi gyvavusios arba net buvo „apverstos“, o jis daugiau suvaidino įvairius priešingus interesus amortizuojančio moderatoriaus vaidmenį bei pasižymėjo konsensuso siekimu, bet ne inovacijomis. Ne veltui Hu Jintao vykdomos politikos kursas vadinosi „taikiu Kinijos vystymusi“, o jis pats neretai buvo vadinamas pragmatišku technokratu. Tokia politika Kinijoje pasiteisino – nuosekli į verslą orientuota diplomatija, išsišokimų vengimas, konservatyvūs pokyčiai atvedė Kiniją ten, kur ji dabar yra. Kita vertus, tokio tipo lyderis prisidėjo prie partijos atitolimo nuo šalies visuomenės ir augančio dalies žmonių skepticizmo valdžios atžvilgiu. To greitai nepakeis net ir kur kas šiltesnis ir charizmatiškesnis, galimai arčiau žmonių būsiantis naujasis prezidentas.
Valdžios perdavimas ne toks sklandus, kaip norėtųsi
Tai – svarbi užduotis, gadinanti kraują KKP viršūnėlėms, nenorinčioms suteikti palankios progos visuomenės nepasitenkinimui. Nepaisant įspūdingų Kinijos pasiekimų įvairiose srityse, šalis susiduria su ne viena sunkiai įveikiama problema (kai kurios - tiesioginė KKP vykdytos politikos išdava) ir visuomenė galėtų pagrįstai pareikalauti pokyčių. Be to, ir pats Kinijos stabilumą palaikantis ekonomikos „arkliukas“ ilgai taip tempti nebegalės ir šalies augimas sulėtės.
Pirmiausia nusivylimą ir pasipiktinimą kelia pati KKP, kurios viduje pastebima daug ydų: korupcija, piktnaudžiavimas valdžia, perdėtai prabangus aukštų politikų ir jų aplinkos gyvenimo būdas, didelis biurokratizmas, neretai kontraversiški – ir visuomenei nepaaiškinami - partijos sprendimai ir kt. Su tuo kantrūs kinai taikosi, tačiau prieš didelę turtinę nelygybę, žymią dalį tautos paliekančios skurde, ar dėl geresnių ekonominių rodiklių paaukotus didžiulius kraštovaizdžio plotus užsimerkti kur kas sunkiau. O skursti Kinijoje nesaldu – pasikliovimas socialinėmis valstybės teikiamomis garantijomis labai jau rizikingas. Su tuo glaudžiai susijusi kita problema - 4-2-1 populiacijos struktūra (4 seneliai-2 tėvai-1 vaikas). Tai – logiška Kinijos vieno vaiko politikos pasekmė, privedusi prie spartaus visuomenės senėjimo ir vis sunkėjančios naštos darbingo amžiaus kinams savo sumokamais mokesčiais išlaikyti šalies senolius. Dar pridėkime vis augantį išsilavinusių jaunų žmonių skaičių, nepatenkintų tiek savo ekonomine padėtimi, tiek tuo, jog mažai tegali paveikti esamą situaciją valstybėje (dauguma jų yra vyrai - dėl vieno vaiko politikos dažnai buvo pasirenkama mergaičių tiesiog negimdyti) . Štai ir turime palankią situaciją nemalonumams.
Saugiklių, padedančių „nuleisti garą“, yra mažai ir piliečių dalyvavimas šalyje vykstančiuose politiniuose procesuose yra ribotas, nors šiuo metu galime stebėti įdomų reiškinį, kaip demonstruojama pilietinė pozicija: per tinklaraščius, socialinius tinklus sparčiai plinta neoficiali, nepriklausoma informacija iš visos šalies, kuri anksčiau platesnės visuomenės nepasiekdavo - apie provincijų pareigūnų, KKP narių korupcijos, piktnaudžiavimo atvejus, kvestionuojama vienokia ar kitokia oficiali informacija ir pan. Vis dėlto žodžio laisvės Kinijoje švęsti dar neverta – valstybinė cenzūra, nors ir ne taip efektyviai, tačiau patenka ir į šią sferą. „Facebook“, „Twitter“ ir daugumos kitų, užsienio siūlomų vartotojų kuriamo turinio platformų, blokavimas, tam tikras internetinių paieškos sistemų, tokių kaip „Google“, „pataisymas“ ar kai kurių „jautrių“ ar „žalingų“ straipsnių iš Vikipedijos blokavimas – tai lyg ir nieko naujo. Skiriasi tik versijos, kodėl taip daroma: ar tai Kinijos valdžios „politinė paranoja ir kitaminčių nepakentimas“, ar analogiškų Kinijos kompanijų protekcionizmas, ar noras išlaikyti kultūrinį savitumą, ar nerimas, jog tokiais dalykais kaip „Facebook“ galima pasinaudoti kaip platforma šalies destabilizavimui arba neramumams provokuoti, ar visa tai kartu?
Nepaisant dedamų pastangų, ramybės Kinijos valdžiai išlaikyti nepavyko. Vienas daugiausiai triukšmo sukėlusių įvykių yra susijęs su pačiu Xi Jippingu. Sujudimas kilo, kai jis be jokių paaiškinimų kuriam laikui pradingo iš viešumos ir praleido keletą suplanuotų susitikimų su aukštais užsienio valstybių pareigūnais, įskaitant JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton ar Danijos ministrę pirmininkę Helle Thorning-Schmidt. Nesulaukus jokio oficialaus paaiškinimo, tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje pradėjo sklandyti daug versijų, kas galėjo nutikti – nuo pasikėsinimo į Xi Jinpingo gyvybę iki sporto traumos. Viena realiausių – politiką galėjo ištikti švelnus širdies smūgis, kas didintų nerimą dėl ateinančio dešimtmečio Kinijos prezidento sveikatos ir jo galimybių tinkamai valdyti Kiniją. Galiausiai, jam vėl pasirodžius viešojoje erdvėje, elgtasi tarsi nieko nebūtų nutikę.
Garsiai nuskambėjo ir kito aukšto rango politiko, KKP lyderio Čongčingo didmiestyje, Bo Xilai istorija: pirma įtarimai dėl vieno britų verslininko nužudymo buvo pareikšti jo žmonai, o galiausiai ir jam pačiam (piktnaudžiavimas valdžia, korupcija, kyšių ėmimas, „netinkami“ santykiai su moterimis). Po to sekė Bo Xilai pašalinimas iš KKP ir jo politinės karjeros pabaiga, nors prieš tai jis buvo laikomas vienu galingiausių ir įtakingiausių politikų šalyje, kuriam pranašauta aukšta vieta naujajame politiniame elite, jis net vadintas didžiausiu Xi Jinping konkurentu dėl politinės lyderystės.
Be abejo, po šio įvykio sklandė nemažai pasvarstymų, kiek tai yra susiję su užkulisine partijos frakcijų politika, juolab, kad Bo Xilai buvo populiarus tarp įtakingo vykstančių reformų skeptikų sparno, smerkiančio vis didėjančią turtinę nelygybę ir kviečiančio atsigręžti į senuosius partijos idealus bei praktikas.
Kas bus su KKP?
Ar KKP sugebės prisitaikyti prie pokyčių ir savo naujo statuso, ar ją po truputį pakeis koks nors kitas darinys ar dariniai? Veikiausiai ne, nes sunku tikėtis, kad greitu metu atsirastų ne tik kad galimų KKP pakaitalų, bet ir rimtų konkurentų jai. Nepaisant problemų ir gana pagrįstų kaltinimų, jog nuo pat įkūrimo KKP pati yra nestabilumo šaltinis, tačiau tikriausiai valdžioje ji išliks dar daug dešimtmečių. Glaudūs politikos ir verslo ryšiai – puikus cementas, stiprinantis šį status quo. Daug Kinijos verslininkų įsilieja į partijos gretas, jog įgautų didesnės įtakos politiniams sprendimams ir kurtų tinkamą aplinką savo verslui bei galima stebėti, kaip „raudonasis kapitalizmas“ pritaikomas praktikoje. Iš dalies tai stiprina tiek partijos vietą visuomenėje, nes pritraukiama potencialiai KKP įtakai pavojingiausia, t. y. turtingiausia visuomenės dalis, o taip pat pačioje partijoje atsiranda daugiau saugiklių, stabdančių ją nuo radikalių reformų ar vienašališkų lyderių sprendimų.
Kita vertus, kaip yra sakęs Kinijos tarptautinių santykių ekspertas Victor Z. Gao, nors daug žmonių yra linkę matyti KKP kaip monolitinę grupę, tačiau taip nėra, ir netgi galima kalbėti apie tam tikrą augančią vidinę partijos demokratiją, kas ateityje veikiausiai pasireikš bendru demokratijos daugėjimu: tiek didesne idėjų laisve partijoje, tiek atsirandančiomis didesnėmis galimybėmis žmonėms įtakoti į politinius procesus šalyje, tiek didėsiančiu politikų atsiskaitomumu visuomenei, o, laikui bėgant, ir didesne partijų įvairove.
Vaiva Sapetkaitė
