Šiaulietė į namus įsileidžia pasaulio keliautojus

Rū­ta Ba­be­ly­tė bai­gu­si uni­ver­si­te­tą ap­si­dai­rė – dau­ge­lis drau­gų iš­va­žia­vo į ki­tus mies­tus ar­ba emig­ra­vo. Įsi­kė­lu­si į erd­vų bu­tą ji už­si­re­gist­ra­vo pa­sau­li­nia­me ke­liau­to­jų, nuo­ty­kių ieš­ko­to­jų tink­la­la­py­je „Couch­sur­fing“. Į mer­gi­nos du­ris ėmė bels­tis nau­ji drau­gai iš vi­so pa­sau­lio. Ji juos prii­ma ne­mo­ka­mai.

„Pa­si­gau­na“ ir so­fą, ir drau­gų, ir eks­kur­si­jų

Dau­giau kaip 200 ša­lių gy­ven­to­jų vie­ni­jan­čio tink­lo pa­va­di­ni­mui „Couch­sur­fing“ ga­li­ma su­ras­ti ver­ti­mą – „so­fų gau­dy­mas“. Ieš­kan­tis nak­vy­nės Šiau­liuo­se, iš­siun­čia laiš­kus už­si­re­gist­ra­vu­siems šiau­lie­čiams ir lau­kia tei­gia­mų at­sa­ky­mų. Daž­niau­siai sve­čias „pa­si­gau­na“ ne tik ne­mo­ka­mą so­fą, bet ir ge­rą kom­pa­ni­ją bei eks­kur­si­ją po vie­to­vę.

„Kar­tais ma­ne už­plūs­ta įkvė­pi­mas: ką nors nu­pie­šiu, pa­ga­mi­nu lė­ly­tę ar brūkš­te­liu is­to­ri­ją. Ma­no aist­ra – mo­ky­tis apie pa­sau­lį ir žmo­gaus pri­gim­tį,“ – taip tink­la­la­py­je pri­si­sta­to Rū­ta.

Jos an­ke­to­je dar pa­ra­šy­ta, kad ne­rū­ko, na­mi­nių gy­vū­nų ne­lai­ko, tu­ri lais­vų pa­gal­vių ir ant­klo­džių. Mie­go­ti ei­na apie vi­dur­nak­tį. Dėl nak­vy­nės rei­kia tar­tis iš anks­to.

Pa­žy­mė­ta, kad jai 25-eri, bai­gė au­dio­vi­zua­li­nio me­no stu­di­jas, mėgs­ta ke­liau­ti au­tos­to­pu. Tink­la­la­pio pus­la­py­je na­me­liu pa­žy­mė­tos ša­lys, ku­rio­se Rū­ta gy­ve­no – Da­ni­ja, Por­tu­ga­li­ja. An­ke­tą iliust­ruo­ja de­šimt nuo­trau­kų.

Kiek že­miau mir­ga dau­giau kaip tris­de­šimt ma­lo­nių at­si­lie­pi­mų apie nak­vy­nes pas Rū­tą. Mar­ti­nas iš Ny­der­lan­dų pa­ra­šė: „Rū­ta la­bai mie­la ir kū­ry­bin­ga. Ji ap­nak­vin­di­no tris žmo­nes vie­nu me­tu, su­ren­gė Šiau­lių „Couch­sur­fing“ na­rių va­ka­rė­lį, iš­ke­pė bly­nų, o jos ma­ma nu­ve­žė į Kry­žių kal­ną. Nuos­ta­bu!“

Žė­rė ke­lio­nių is­to­ri­jas

Užė­jus pas Rū­tą jau­tie­si lyg na­muo­se, kal­bi lyg su se­niai ma­ty­ta drau­ge. Jos bu­te – krū­vos kny­gų, pa­čios pieš­ti po­rtre­tai. Smul­ku­tė rau­donp­lau­kė mer­gi­na tar­si gy­vų kny­gų pri­si­klau­sė pas ją už­su­ku­sių ke­liau­to­jų.

„Bu­vo vai­ki­nas iš Pie­tų Ko­rė­jos. Pus­me­čiui su­stab­dė stu­di­jas ir iš­ke­lia­vo pa­ma­ty­ti pa­sau­lį. Per Ru­si­ją va­žia­vo trau­ki­niais, tran­za­vo. Po­li­ci­ja du­kart jį į ka­lė­ji­mą už­da­rė dėl ta­ria­mai ne­tvar­kin­gų do­ku­men­tų. No­rė­jo ky­šio, ta­čiau vai­ki­nas tik nu­džiu­go, kad ga­lės per­nak­vo­ti ka­lė­ji­mo ka­me­ro­je. Be­li­ko jį pa­leis­ti. Sa­kė, jei­gu Ru­si­jo­je ne­bū­tų iš­gir­dęs apie „Couch­sur­fing“, vi­są pus­me­tį bū­tų nak­vo­jęs sto­ty­se, baž­ny­čio­se,“ – vie­no įsi­min­ti­niau­sių sve­čių is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo Rū­ta. Nuo­ty­kių ieš­ko­to­ją ji pa­siė­mė į lie­tu­viš­ką kai­mą.

Mer­gi­na pri­si­mi­nė ir Džiu­dę iš Ma­lai­zi­jos, ku­ri iš lie­tu­viš­kų pro­duk­tų pa­ga­mi­no gar­dų ma­lai­zie­tiš­ką pa­tie­ka­lą, ir ap­link pa­sau­lį ke­lia­vu­sį vo­kie­tį Mar­ko, sklei­du­sį ekoi­dė­jas.

Ji ne­pa­mir­šian­ti ir pir­mo­jo sa­vo sve­čio – aš­tuo­nio­lik­me­čio My­ko­lo iš Len­ki­jos, ku­ris au­tos­to­pu ke­lia­vo per Bal­ti­jos ša­lis.

Pa­ti nak­vy­nę ki­to­se ša­ly­se iš­ban­dė du kar­tus – Len­ki­jo­je ir Bu­da­peš­te. Rū­ta pa­sa­ko­jo, kad ją su ma­ma nak­čiai priė­męs len­kas pa­li­ko bu­to rak­tus kai­my­nui, o pa­ts iš­va­žia­vo net ne­ma­tęs sa­vo sve­čių.

Bu­da­peš­te Rū­tą pri­glau­du­si mo­te­ris ir­gi bu­vo užim­ta, da­vė kam­ba­rį, že­mė­la­pį ir pa­li­ko.

Užk­ly­dė­liai ieš­ko sa­vęs

Pas Rū­tą nuo 2010-ųjų lan­kė­si sve­čiai iš Ka­na­dos, Ru­si­jos, Ja­po­ni­jos, Ma­lai­zi­jos, Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Olan­di­jos, Šve­di­jos, Bel­gi­jos, Len­ki­jos ir ki­tų ša­lių. Jau įpras­ta, kad per mė­ne­sį pas ją ap­si­sto­ja bent vie­nas ke­liau­to­jas vie­nai ar­ba dviem die­noms.

Mer­gi­na, ga­vu­si pra­šy­mą, pir­miau­sia per­skai­to apie žmo­gaus po­mė­gius, kur ke­lia­vo, ki­tų at­si­lie­pi­mus apie jį: „Su­si­da­rau įspū­dį, o dau­giau juk nie­ko ne­su­ži­no­si. Su­tin­ki ir pa­klau­si.“

Ko­kie žmo­nės už­klys­ta? Anot Rū­tos, jie vi­si ieš­ko sa­vęs. Daž­niau­siai į klau­si­mą, ką vei­kia gy­ve­ni­me, sve­čias at­sa­ko: „Me­čiau dar­bą, stu­di­jas ar­ba da­rau per­trau­ką ir ke­liau­ju po pa­sau­lį“. Pa­sak mer­gi­nos, vie­ni ke­liau­ja, kol at­si­bos­ta ar bai­gia­si pi­ni­gai, ki­ti iš anks­to nu­si­sta­to ke­lio­nės truk­mę.

Drau­gau­ti svar­biau nei gi­dau­ti

Rū­ta daž­nai tam­pa gi­de. Su­si­ra­du­si ap­ra­šy­mų kny­go­se ir in­ter­ne­te pa­sa­ko­ja apie Kry­žių kal­ną ar „Auk­si­nį ber­niu­ką“. Kar­tais mies­tą sve­čiams pri­sta­ty­ti pa­de­da ir jos ma­ma Ali­na, ku­ri pui­kiai kal­ba ang­liš­kai.

Mer­gi­na sku­ba pri­dur­ti, kad jai svar­biau ne in­for­ma­ci­ja apie mies­tą, o žmo­gaus su žmo­gu­mi san­ty­kis. Ją ža­vi sve­čių gy­ve­ni­mo, ke­lio­nių is­to­ri­jos, pa­sa­ko­ji­mai apie jų ša­lis ir gy­ve­ni­mo są­ly­gas.

Už sa­vai­tės Rū­ta vyks į Šve­di­ją, Nor­ve­gi­ją, Da­ni­ją, Vo­kie­ti­ją, kur tu­ri drau­gų. At­ga­li­nio bi­lie­to ne­tu­ri. Ir anks­čiau mer­gi­na no­rė­ju­si ke­liau­ti, bend­rau­ti, pa­ma­ty­ti, ta­čiau bi­jo­joi pri­trūk­ti pi­ni­gų. Ją pa­drą­si­no už­su­kę sve­čiai, įro­dę, kad ke­liau­ti ga­li­ma su žy­miai ma­žes­niu ke­lio­nių biu­dže­tu.

„Dėl „Couch­sur­fing“ ta­pau dar at­vi­res­nė, pra­si­plė­tė su­vo­ki­mas apie gy­ve­ni­mą, tiks­lus ir ga­li­my­bes. Tie­siog no­ri­si žmo­nė­mis pa­si­ti­kė­ti, juos įsi­leis­ti į sa­vo na­mus ir ne­gal­vo­ti, kad kaž­kas blo­go nu­tiks,“ – pa­sa­ko­jo Rū­ta.

Ji yra gir­dė­ju­si ir nei­gia­mų at­si­lie­pi­mų apie na­muo­se ap­gy­ven­din­tus ke­liau­to­jus, ta­čiau per dve­jus me­tus jai ne­te­ko su­si­dur­ti nei su va­gys­tė­mis, nei su prie­ka­bia­vi­mu ar pikt­nau­džia­vi­mu.

Bu­ria­si Šiau­liuo­se

Rū­ta at­ra­do drau­gų ne tik iš už­sie­nio, bet ir iš Šiau­lių,"ke­liau­to­jų, kaž­ko ieš­kan­čių“.

Tink­la­la­py­je už­si­re­gist­ra­vę 168 šiau­lie­čiai. Da­le­lė jų su­si­bū­rė į mies­to gru­pę, kar­tais or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus, į ku­riuos at­si­ve­da sa­vo sve­čius, da­li­ja­si pa­tir­ti­mi. „Sek­ma­die­nį ga­min­si­me tik­rą ko­rė­jie­tiš­ką va­ka­rie­nę,“ – už­suk­ti pa­kvie­tė Rū­ta.

G. Voluckytė