Netolerantiška aplinka naikino šeimą. Tuo neabejoja Kristina (tikrasis vardas redakcijai žinomas), kurios keliai su penkiamečio sūnelio tėvu, tamsiaodžiu portugalu išsiskyrė jos gimtajame mieste. Kodėl vis dar esame tokie nepakantūs „kitokiems“?
Studijos Portugalijoje buvo lemtingos
Kristina pagal mainų programą išvyko studijuoti į Portugaliją. Ten susipažino ir pradėjo artimai bendrauti su keliais metais vyresniu portugalu.
Netrukus mergina metams pasiėmė akademines atostogas ir išvyko gyventi pas širdies draugą. Vėliau dėl darbo pora persikėlė į Angliją. Artėjant akademinėms atostogoms į pabaigą abu atvažiavo į Lietuvą. Kristina laukėsi.
„Nei Portugalijoje, nei Anglijoje neteko išgirti tiek nemalonių komentarų, šlykščių pašaipų, kiek pasipylė čia“, – liūdnai prisimena jauna mama. Bene daugiausia jų girdėdavo būdama nėščia, išėjusi pasivaikščioti su tamsiaodžiu mažylio tėvu. „Kalė“ buvo vienas švelniausių žodžių, kuriais mane apibūdindavo“, – pasakoja moteris.
Ji buvo pasiruošusi tokiems lietuvaičių išpuoliams, todėl stengėsi jų negirdėti, į juos nereaguoti, tačiau portugalui jie sukėlė didžiulį šoką ir diskomfortą.
„Kokios spalvos vaikas?“
„Mėlynas“, – jau pavargusi nuo įkyrių smalsuolių žvilgsnių jiems atšaudavo Kristina. Mat gimus sūneliui aplinkinių dėmesio sulaukdavo dar daugiau.
„Kai su draugu ir vežimėlyje gulinčiu mažyliu išeidavome pasivaikščioti, žmonės beveik krisdavo į vežimėlį, norėdami pamatyti, kokios odos spalvos mūsų vaikas“, – pasakoja mama.
Dėmesys mažyliui dar išaugo, kai dvejų metukų neturinčiam berniukui tėvai nusprendė į vieną ausį įverti du auskariukus. „Jo tėtis nešiojo auskarus, todėl mums atrodė natūralu ir gražu, kad ir sūnus jais pasipuoš“, – sprendimą aiškina mama. Tačiau iki šiol susidomėjimas auskarais prilygsta susidomėjimui jo odos spalva.
„Kol kas jis to dėmesio nejaučia, bendraamžiai jo neišskiria, tačiau ateityje, jei dar gyvensime Lietuvoje, mokysiu jį elgtis taip, kaip elgiuosi pati – nekreipti dėmesio. Drąsinsiu, raginsiu pasitikėti savimi“, – sako mama.
Skustagalvių agresija
Kristina buvo maloniai nustebinta darbdavių reakcijos. Jos lietuvių kalbos nemokėjusį draugą be didelio vargo salės darbuotoju įdarbino vienas iš prekybos centrų.
Tačiau džiaugsmą dėl darbo netrukus nustelbė agresyvus vietinių elgesys. Jųdviejų sūneliui buvo tik aštuoni mėnesiai, kai viename miesto prekybos centre juos apsupo apie 20 skustagalvių.
„Man su vaiku jie liepė eiti, tačiau draugą iš karto perspėjo, kad ištrūkti nepavyks. Ėmė įžeidinėti, apstumdė“, – su siaubu prisimena Kristina. Labiausiai šioje situacijoje ją nustebino prekybos centro apsaugos darbuotojų reakcija. Jie ir gyvai, ir per vaizdo kameras stebėjo incidentą nuo pat pradžių, tačiau tik po pusvalandžio atsiliepė į jos prašymus iškviesti policiją (pati apsuptyje buvusi moteris padaryti to negalėjo).
Pasirodžius policininkams, skustagalviai pasišalino, žadėdami „laukti už kampo“. „Šiaip taip priprašiau policijos, kad mus visus tris parvežtų namo. Tuo metu neabejojau: be jų palydos sveiki namo nebūtume grįžę“, – pasakoja Kristina.
Ar Lietuvoje balta odos spalva – geresnė už kitokią? (nuotr. Elta)
Santykių nebesuklijavo
„Žala mudviejų tarpusavio santykiams jau buvo padaryta. Draugas čia nesijautė gerai. Pradėjome dažnai pyktis“, – prisimena jauna moteris.
Paauginusi sūnelį ir ji pradėjo dirbti, draugas tuo metu jau dirbo didžėjumi viename naktininiame klube. „Ten taip pat būdavo ir muštinių, ir užgauliojimų“, – prisimena ji.
Sūneliui rimtai susirgus ir kilus klausimui, kuriam iš tėvų jį prižiūrėti, darbo atsisakė tėtis. „Kurį laiką dirbau tik aš, tačiau sūnelio sveikata dar pablogėjo. Jis prašė, kad būčiau šalia. Išėjau iš darbo“, – pasakoja Kristina.
Poros santykiai galutinai nutrūko, berniuko tėvui išvykus dirbti ir gyventi į Angliją. „Santykių per atstumą nepagerinsi, o jau draugui išvykstant jie buvo „ant ribos“. Gal ir kvaila buvau, kad nevažiavau kartu, tačiau pasiaukojau dėl vaiko sveikatos – maždaug metus sūneliui reikėjo gerti vaistus, kurių Anglijoje, kažin, ar būtume gavę“, – sako Kristina.
Kitiems griauti santykių nebeleis
Šiemet pavasarį sūnus su tėvu susitiko pirmą kartą po jo išvažiavimo į Angliją.
Per dvejus gyvenimo Lietuvoje metus portugalas pramoko lietuviškai, tačiau kalba, kurią moka sūnus, užsimiršta. „Aš vertėjauju, tačiau tai nėra tas pats, kaip betarpiškas bendravimas“, – sako Kristina. Jai vis dar sunku mažyliui paaiškinti, kodėl tėvelis jo neaplanko dažniau. Berniukas kaskart internetu su juo atsisveikindamas verkia.
Dabar savo santykius su sūnelio tėvu moteris vadina daugiau nei draugiškais, labiau primenančiais brolio ir sesers ryšį. Portugalas jo pavardę nešiojančiam sūnui geranoriškai padeda ir finansiškai. „Įveikėme ypač man skaudų etapą, kai jis slėpė turįs kitą. Dabar ir pati turiu širdies draugą“, – sako moteris. Lietuvį?
„Taip, lietuvį, tačiau nežinau, ar dėl to mūsų santykiai yra lengvesni. Dabar nebeleisiu griauti savo santykių“, – tvirtai apsisprendė jauna moteris.
Specialisto komentaras: siauros pažiūros skatina neapykantą
Esta Powel (nuotr. „Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko)
Buvusi šiaulietė psichologė, doktorantūros studijas baiginėjanti Esta Powell jau 12 metų gyvena ir dirba Amerikoje, Ohajo valstijoje, Kolumbo mieste. Jos komentaras – apie rasizmą ir neapykantą „kitokiems“:
– Rasizmas turi ilgą ir skaudžią istoriją, bet iš mokslinės perspektyvos tai – tik socialinis konceptas. Žmogaus genomo tyrimai patvirtino, kad ir europiečiai, ir afrikiečiai turi 99,9 procento tų pačių genų.
Įdomus mokslinis faktas yra tas, kad visi esame kilę iš Afrikos: mūsų protėviai buvo juodaodžiai, tik vėliau, žmonėms migruojant į kitus žemynus ir klimatines zonas, jų išvaizda ir odos spalva prisitaikė prie geografinių sąlygų.
Mažoms ir ilgai engtoms šalims, tokioms kaip Lietuva, būdingas ypač aštrus tautinio identiteto jausmas, kuris dažnai perauga į panieką ar neapykantą kitataučiams ir kitų rasių atstovams.
Skatinčiau įtakingus Lietuvos žmones pasisakyti prieš neapykantą kitoms rasėms, tautoms ir kultūroms, puoselėti bendražmogiškų vertybių ugdymą. Jei tikimės pagarbos ir tolerancijos savo kultūrai, tautinėms vertybėms, pirmiausia turėtume išmokti pagarbos kitoms kultūroms.
Dažniausiai žmonės, kurie skleidžia rasistinę neapykantą, yra siaurų pažiūrų, neturi pakankamai informacijos arba tiesiog neįsisąmonina savo pykčio ir nukreipia jį į „kitokius“.
Tai ypač būdinga jauniems, 16–28 metų žmonėms, taip pat turintiems mažas pajamas. Tarp pastarųjų dažnai gyvuoja mitas, kad svetimšaliai imigrantai užima jų darbo vietas. Ši neapykanta suaktyvėja sunkių išbandymų laikotarpiais – karo, nepriteklių laikais, kai žmonės kovoja dėl fizinio išlikimo. Kraštutiniais atvejais rasizmas arba nacionalizmas pasireiškia kaip genocidas, vergovė ar rasiniai nusikaltimai.
Maišytos rasės vaikai dažnai patiria atskirtį, pajuoką, o kartais ir smurtą. Jiems sunkiau pritapti ir baltaodžių, ir afroamerikiečių grupėse. Būtų gerai, kad juos supantys suaugusieji sugebėtų atvirai kalbėti apie problemas, kurias vaikai patiria dėl savo odos spalvos.
Svarbu vaikui išaiškinti, kad žmonių nejautrumas, nepakantumas ir piktavališkumas yra jų pačių trūkumų ir nesugebėjimo būti atvirais ir tolerantiškais ženklas.
Dviejų skirtingų rasių ir kultūrų tėvų vaikai turi turtingą genetinį paveldą ir dažnai gali pranokti savo bendraamžius sporto, mokslo ar meno srityse.
Idealiausia būtų, kad tokie vaikai susirastų maišytos rasės draugų. Juos reikėtų skatinti žiūrėti filmus, skaityti knygas apie kitus jo likimo arba į jį panašius žmones, įveikusius gyvenimo sunkumus, daug pasiekusius gyvenime. Pavyzdžiui, dabartinio JAV prezidento Barako Obamos mama – baltaodė, o tėvas – juodaodis.
Jei įmanoma, mišrios šeimos su vaikais turėtų keliauti ir pamatyti kultūrų ir rasių įvairovę. Užsienio kalbų mokymasis ir bendravimas internetu su kitų šalių ir kultūrų atstovais taip pat gali padėti vaikui suvokti, kad jo odos spalva nėra jo yda ar trūkumas, o jo tapatybės dalis.
Marina VISOCKIENĖ
