Vakar Panevėžio veikiančios kapinės skendėjo gėlėse, ant mirusiųjų kapų plazdeno tūkstančiai žvakučių, dažno kaimo kapinės irgi priminė gėlių jūrą. Nors mirusiųjų atminimo diena yra lapkričio 2-oji, žmonės į kapus miniomis plūsta lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną. Gal ir ne visi sustoja maldai prie savo artimųjų, giminių, draugų kapų, bet vis tiek juos prisimena, pasikalba mintyse.
Išlaidų neskaičiuoja
„Tai diena, kai gyvieji gali pavydėti dėmesio mirusiems“, – neabejoja Ramygalos g. kapinėse vaikystės draugės kapą vakar lankiusi vilnietė Aleksandra.
Daug metų Lietuvoje gyvenanti rusė žavisi gražia lietuvių tradicija lapkričio 1-ąją pagerbti mirusiuosius, bet jai atrodo, kad šiais laikais žmonės, tiek rusai, tiek lietuviai, tiek kitų tautybių, per mažai myli, rūpinasi, rodo dėmesio vienas kitam. Aleksandra ant draugės kapo padėjo tik dvi baltas chrizantemas ilgais kotais ir uždegė didelę žvakę.
Tuo metu daugelis žmonių į kapines nešėsi gyvų ir dirbtinių gėlių puokštes, dažnas – ir po kelias.
Neretas vyras tempė visą ar pusę padėklo žvakučių.
„Gal ir nereikėtų kapų šitaip nukrauti krepšeliais, puokštėmis, bet taip jau priimta, kad turi padėti ir ant savo artimųjų, ir ant kitų giminių kapų. Štai ir pasidengia visas kapas gėlėmis. Tam kartui gražu, o paskui reikia šiukšles tvarkyti“, – svarstė ponas Juozas, vakar lankęs brolio ir dviejų seserų kapus Ramygalos gatvėje.
Žmonės mirusiųjų kapus puošė ir gyvomis, ir dirbtinėmis gėlėmis. Pastarąsias dažniau nešė pagyvenusieji. Kai kurie senoliai sakė neturintys sveikatos ir galimybių dažniau lankyti savo mylimų žmonių kapus, o gyvos gėlės bijo šalnų. Prie vieno romų šeimos kapo, kuriame ilsisi ir maža mergaitė, būriavosi didelė grupelė jų tautiečių.
Kol vieni romai puošė kapus, degė žvakutes, kiti ant taburečių išdėliojo vaišes: kelis degtinės butelius, alaus, sumuštinių, kitų užkandžių.
„Tokie mūsų papročiai“, – lakoniškai paaiškino vienas romas.
Panevėžyje, kaip ir visoje šalyje, vis labiau prigyja tradicija Visų šventųjų dieną ir per Vėlines lankyti ne tik savo šeimos narių, artimųjų kapus, bet pagerbti labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusių žmonių atminimą. Ramygalos gatvės kapinėse vakar ne vienas lankytojas padėjo gėlės žiedą ir ant J.Miltinio, kitų čia palaidotų žymių žmonių, kuriuos mėgo ir gerbė, kapų.
Šilaičių kapinėse buvo galima išvysti daug skoningai sutvarkytų ir papuoštų kapų. Dažnas atėjęs prie kapo degė po žvakutę ar dvi.
Nors gėlių pardavėjai teigia, kad pastaraisiais metais gyventojai vis labiau taupo ir prieš lapkričio 1-ąją perka mažiau gėlių, renkasi pigesnes, kapuose krizės pėdsakų nebuvo justi. Ne paslaptis, kad dažnas lietuvis atsisako skanesnio kąsnio, ilgiau pavaikšto su senais batais, bet artimųjų kapus per Vėlines papuošia, kaip Lietuvoje priimta – daug gėlių ir žvakių.
Laikmetis verčia galvoti apie kremavimą
Miesto senosios kapinės prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, palyginti su veikiančiomis kapinėmis, vakar atrodė apytuštės. Takeliai, nemažai kapų buvo užkloti nukritusiais lapais.
Negausūs lankytojai, prieš padėdami ant kapo gėlių ir žvakutes, dar jį apšluodavo, apšvarindavo.
„Mes iš anksto tvarkėme kapus, kai tiek daug medžių, lapų nespėji grėbti“, – kalbėjo panevėžietis Romas, šiose kapinėse prižiūrintis savo tėvų, senelių ir dar kelių artimųjų kapus.
Prieš tai jis jau buvo spėjęs aplankyti Šilaičių ir Ramygalos gatvės kapinėse palaidotų giminių kapus.
Ponas Romas sakė dažnai susimąstantis apie tai, kas prižiūrės kapus, kai nebeliks jo ir žmonos.
„Mano žmona neseniai pasakė, kad po mirties norėtų būti kremuota, aš dar neapsisprendžiau“, – pasakojo vyras.
Ponas Romas svarstė, kad pagyvenę žmonės turėtų su artimaisiais pasikalbėti, kaip norėtų būti palaidoti.
„Vaikai neturėtų tildyti tėvų, sakydami, kad jiems dar anksti į kapus ir nėra čia ko kalbėti apie mirtį. Paskui gali gailėtis, kad taip ir nesužinojo jų valios“, – „Sekundei“ teigė vyras.
I. Smalskienė
