Nenutrūkstanti skurdo grandinė

Skur­das – vie­na opiau­sių pro­ble­mų, su ku­ria su­si­du­ria­ma ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jau nuo 1987-ųjų, t. y. 25-erius me­tus iš ei­lės, spa­lio 17-ąją mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė ko­vos su skur­du die­na. Vie­nin­te­lę me­tuo­se die­ną, skir­tą ne­pa­si­tu­rin­tiems, ini­ci­ja­vo tarp­tau­ti­nis ju­dė­ji­mas už pa­gal­bą skurs­tan­tiems „Ket­vir­ta­sis pa­sau­lis“. Šios die­nos tiks­las – at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į skur­džiai gy­ve­nan­čius pi­lie­čius, ska­tin­ti pri­si­dė­ti prie pa­ra­mos ak­ci­jų. Ko­kiais bū­dais ga­lė­tu­me su­ma­žin­ti skur­dą Lie­tu­vo­je? Nuo ko pra­dė­ti?

Liū­di­nan­ti sta­tis­ti­ka

Šian­dien skur­das yra svar­bi te­ma, ku­ri ver­čia veik­ti. Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, per­nai Lie­tu­vo­je že­miau skur­do ri­bos gy­ve­no apie 660 tūkst. žmo­nių. Tai­gi kas penk­tas pi­lie­tis gy­ve­na ne­pa­si­tu­ri­mai. Skur­do ri­zi­kos ri­ba 2011-ai­siais bu­vo 691 li­tas per mė­ne­sį vie­nam gy­ve­nan­čiam as­me­niui ir 1452 li­tai šei­mai, ku­rio­je yra du su­au­gę as­me­nys bei du vai­kai iki 14 me­tų, pra­ne­šė Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas. Skai­čiai gąs­di­nan­tys, ta­čiau kaip juos su­ma­žin­ti?

Pa­ra­mos fon­dai – lai­ki­nas džiaugs­mas

Džiu­gu tai, kad kuo to­liau, tuo dau­giau at­si­ran­da as­me­nų, no­rin­čių pa­dė­ti ne­pa­si­tu­rin­tiems. Kiek­vie­nais me­tais lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Mais­to ban­kas“ vyk­do lab­da­ros pro­gra­mas, ska­tin­da­mas sa­va­no­rius pri­si­dė­ti per­kant ir au­ko­jant mais­tą. Pri­si­dė­ti prie ge­ra­no­riš­kos „Mais­to ban­ko“ ini­cia­ty­vos ga­li­ma ne tik pro­gra­mų me­tu – bet ka­da, ap­si­per­kant di­džiuo­siuo­se pre­ky­bos cen­truo­se.

Vyk­do­mos ir ki­tos ak­ci­jos, sie­kian­čios pa­dė­ti varg­šams. Jau ke­le­rius me­tus iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ja­ma Mal­tos or­di­no ir LNK te­le­vi­zi­jos ren­gia­ma ak­ci­ja „Pa­do­va­nok lėkš­tę sriu­bos“, ku­rios me­tu žiū­ro­vai au­ko­ja pi­ni­gus, siek­da­mi bent trum­pam pa­ge­rin­ti vargs­tan­čių­jų gy­ve­ni­mą. Ne­svar­bu, kiek pa­au­ko­ja­me ar ko­kių kruo­pų nu­per­ka­me, svar­biau­sia, kad žmo­gui bū­tų ne­sve­ti­mas gai­les­tis ir su­pra­ti­mas.

Skur­do prie­žas­tys

Į klau­si­mą, ko­dėl tiek daug skur­do pa­sau­ly­je, at­sa­ky­ti ga­na ne­su­dė­tin­ga.

Pir­ma prie­žas­ti­mi ga­li­me lai­ky­ti pa­čių žmo­nių at­sa­ko­my­bę už sa­vo skur­dą, t. y. tam tik­rą jų el­ge­sį ar bū­do bruo­žus, ku­rie pa­grei­ti­na skur­do at­si­ra­di­mą. Dau­gu­ma varg­šų pa­tys ren­ka­si leng­ves­nį gy­ve­ni­mo bū­dą ir pa­smer­kia sa­ve bei sa­vo ar­ti­muo­sius am­ži­nam skur­dui.

An­tra prie­žas­ti­mi lai­ko­mas struk­tū­ri­nis po­žiū­ris. Daug kas pri­klau­so nuo vals­ty­bės nuo­sta­tų ir vi­suo­me­nės vei­kė­jų. Di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės tu­rė­tų dau­giau dė­me­sio skir­ti skur­do pro­ble­mai ma­žin­ti.

Dar vie­na skur­do prie­žas­tis – pa­vel­di­mu­mas. Žy­maus ame­ri­kie­čių ant­ro­po­lo­go Os­ca­ro Le­wi­so tei­gi­mu, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis, sau­gios vai­kys­tės ir vi­sa­ver­tės mo­ti­nys­tės bei tė­vys­tės trū­ku­mas, men­ka­ver­tiš­ku­mo ir ne­pa­jė­gu­mo jaus­mas yra tik ke­le­tas as­pek­tų, tvir­ti­nan­čių skur­do pa­vel­di­mu­mą.

Pa­gal­ba vargs­tan­tiems

Pa­ra­dok­sa­lu, bet dau­gu­ma žmo­nių ne­su­si­mąs­to apie kas­die­ni­nę pa­gal­bą var­guo­liams. Kai esa­me so­tūs ir šva­riai ap­si­ren­gę, net ne­pa­gal­vo­ja­me, kad kaž­kur gat­vėj vaikš­to al­ka­ni ir api­ply­šę vai­kai. Ne­pa­mąs­to­me, kad kai­me gy­ve­nan­tys vie­ni­ši se­ne­liai gal ne­pri­si­me­na kas­die­nės duo­nos ar šil­tos sriu­bos sko­nio. Kal­bė­da­ma su jau­nais žmo­nė­mis do­mė­jau­si, ko­kia jų nuo­mo­nė apie skurs­tan­čiuo­sius ir kaip jiems pa­dė­ti. At­sa­ky­mais da­li­ja­si 21–30 me­tų jau­nuo­liai.

„Pa­gal­bos prie­mo­nių yra la­bai daug. Aš ma­nau, kad daug kas pri­klau­so ir nuo pa­čių skurs­tan­čių­jų, nes dau­gu­ma jų pri­pra­tę prie pa­šal­pų, mais­to da­vi­nių ga­vi­mo ir pa­na­šiai. To­kie žmo­nės pra­ran­da mo­ty­va­ci­ją dirb­ti, siek­ti tiks­lų. Be abe­jo, yra ir ki­tas ti­pas žmo­nių, ku­rie tik­rai skurs­ta, tu­rint ome­ny­je Lie­tu­vos eko­no­mi­nę pa­dė­tį ir ži­nant mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, o dar jei­gu šei­mo­je yra daug vai­kų ir/ar­ba vie­nas ar ke­li šei­mos na­riai ne­įga­lūs, jiems sun­ku iš­si­lai­ky­ti iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo ir ke­lių šim­tų li­tų ne­įga­lu­mo pa­šal­pos. Mo­kes­čiai „už­smau­gia" to­kias šei­mas, jos kar­tais ne­tu­ri ko val­gy­ti, ką jau kal­bė­ti apie ap­ran­gą, ava­ly­nę ar pa­pras­čiau­sias pra­mo­gas. Pa­dė­ti to­kioms šei­moms, ma­nau, ga­li­ma tik su­tvar­kius vals­ty­bės biu­dže­tą, tin­ka­mai pa­skirs­čius pa­ja­mas, pa­kė­lus Lie­tu­vos eko­no­mi­nę pa­dė­tį, su­kū­rus dau­giau dar­bo vie­tų. Tu­rė­tų bū­ti ren­gia­ma dau­giau so­cia­li­nių ak­ci­jų, ku­rios to­kioms šei­moms pa­dė­tų mais­tu ar dra­bu­žiais. Taip pat, pa­si­kliau­jant me­di­ja (vis dėl­to gy­ve­na­me tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je), tu­rė­tų bū­ti su­kur­ta dau­giau so­cia­li­nių re­kla­mų, ren­gia­mi se­mi­na­rai, ku­rie švies­tų vi­suo­me­nę apie skurs­tan­čiuo­sius, skie­py­tų mo­ra­li­nes ver­ty­bes in­di­vi­dams. Taip at­si­ras­tų tar­pu­sa­vio su­vo­ki­mas, pa­gal­bos jaus­mas, net ir vai­kai mo­kyk­lo­je gal­būt pra­dė­tų ki­taip žiū­rė­ti ir ki­taip elg­tis su sa­vo kla­sės drau­gais iš pras­tai gy­ve­nan­čių šei­mų.

Kaip jau mi­nė­jau, yra ir to­kių žmo­nių, ku­rie pa­tys ren­ka­si to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą, ti­kė­da­mie­si pa­šal­pų ir pa­na­šiai. O kuo šiai so­ciu­mo da­liai ga­li­ma pa­dė­ti? Ap­kar­pant pa­šal­pas? Vis­kas at­ei­na iš pir­mi­nės so­cia­li­za­ci­jos, kai vai­ko ver­ty­bės ir ti­kė­ji­mas yra for­muo­ja­mas šei­mo­je. Jei­gu jis ma­tė vargs­tan­čius tė­vus, ne­si­sten­gian­čius pa­keis­ti esa­mos pa­dė­ties, yra di­de­lė ti­ki­my­bė, kad už­au­gęs elg­sis taip pat. Tai na­tū­ra­lu. Tie­siog rei­kia lai­ku ir tin­ka­mai for­muo­ti vai­ko sie­kius, tiks­lus, ver­ty­bes ir gal­būt už­au­gęs jis bus mak­si­ma­lis­tas.“ Eri­ka, 24 me­tai.

„Ma­nau, yra dvi gru­pės skurs­tan­čių­jų. Tie, ku­rie skurs­ta sa­vo no­ru ir lau­kia, kol kaž­kas juos pa­rems, ir tie, ku­rie skurs­ta dėl vals­ty­bės kal­tės. Tie, ku­rie skurs­ta sa­vo no­ru, ne­si­sten­gia ieš­ko­ti ge­res­nio ar pa­pil­do­mo dar­bo, o tik lau­kia, kol gaus pa­šal­pą ar kol kaž­kas su­teiks pa­ra­mą. Aiš­ku, ne vi­si to­kie, kai ku­rie tu­ri di­de­lę šei­mą, ser­ga, ne­daug už­dir­ba, ta­čiau jie sten­gia­si ir ne­de­juo­ja, kaip jiems blo­gai. Dėl skurs­tan­čių kal­ta mū­sų vals­ty­bė ir vi­suo­me­nė. Tai le­mia di­de­lė ko­rup­ci­ja ša­ly­je, ma­ži at­ly­gi­ni­mai, di­de­li mo­kes­čiai, pro­duk­tų kai­nos. Taip pat pa­mi­nė­čiau di­de­lį nu­si­kals­ta­mu­mą ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vie­nų ki­tais.“ Lau­ra, 21 me­tai.

„Skurs­tan­čiuo­sius ga­lė­tu­me skirs­ty­ti į dvi gru­pes. Vie­ni sa­vo no­ru vargs­ta ir dau­giau nie­ko ne­no­ri, o ki­tiems tai­ky­čiau ki­tą mo­de­lį – to­kie žmo­nės ne­tu­ri ge­res­nio dar­bo, nes trūks­ta iš­si­la­vi­ni­mo ir/ar kom­pe­ten­ci­jos ar pa­na­šiai. Kaip jiems pa­dė­ti? Rei­kė­tų re­gist­ruo­tis į dar­bo bir­žą, ieš­ko­ti bū­dų, kaip kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, jei­gu yra ga­li­my­bė – da­ly­vau­ti mo­ky­muo­se dėl dar­bo. Ži­no­ma, tai aukš­tes­nis lyg­muo, ka­da tu esi dar­bin­go am­žiaus as­muo. Ma­nau, to­kiems yra dau­giau ga­li­my­bių. Bet jei esi ne­dar­bin­go am­žiaus ar li­go­nis, in­va­li­das, tuo­met keb­liau. Čia tik­riau­siai rei­kė­tų ieš­ko­ti pa­gal­bos sa­vi­val­dy­bė­je, se­niū­ni­jo­je. Pir­miau­sia siū­ly­čiau re­gist­ruo­tis dėl pa­šal­pos, nuo­lai­dų ga­vi­mo ar pa­na­šiai. Skurs­tan­tiems, vi­siš­kiems varg­šams, kiek te­ko gir­dė­ti, yra val­gyk­los, ku­ria­me su­tei­kia­mas ne­mo­ka­mas mai­ti­ni­mas, ne­mo­ka­mos lo­vos žie­mos me­tu.“ Ar­tū­ras, 30 me­tų.

„Var­gin­gi žmo­nės daž­nai ne­tu­ri ko val­gy­ti dėl to, kad ne­tu­ri dar­bo, tai­gi bū­tų ga­li­ma kur­ti dau­giau pa­pras­to ma­žai kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čio dar­bo vie­tų. To­kiu at­ve­ju bent jau šei­mos vy­ras ga­lė­tų tu­rė­ti nuo­la­ti­nes pa­ja­mas, ku­rios pa­dė­tų pa­ge­rin­ti bui­tį. Taip pat to­kioms šei­moms ga­li­ma įsteig­ti vie­šas val­gyk­las, ku­rio­se mais­tas bū­tų ne­mo­ka­mas ar­ba už la­bai ma­žą kai­ną, val­gyk­los tu­rė­tų bū­ti skir­tos tik šei­moms su vai­kais, ne be­na­miams ir ne val­ka­toms. Pa­gal­ba to­kiems žmo­nėms ga­li bū­ti tei­kia­ma per te­le­vi­zi­ją („Bė­dų tur­gaus“ pa­vyz­dys). To­kie žmo­nės dar ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jas laik­raš­čiams, žur­na­lams, pa­sa­ky­ti, ko­kių daik­tų kon­kre­čiai jiems rei­kia. Ga­li­ma kreip­tis ir į baž­ny­čias, da­lis pa­ra­pi­jie­čių su­au­ko­tų pi­ni­gų ga­lė­tų bū­ti ski­ria­ma var­gin­goms šei­moms pa­rem­ti.

Ki­ta ver­tus, skurs­tan­tys žmo­nės daž­nai ir pa­tys ne­ma­žai pri­si­de­da prie sa­vo pro­ble­mų, ne­no­rė­da­mi ir tin­gė­da­mi dirb­ti, ne­kon­tro­liuo­da­mi sa­vo vai­sin­gu­mo ir taip pa­di­din­da­mi šei­mą, ku­rios ne­su­ge­ba iš­lai­ky­ti. Rei­kė­tų reng­ti ne­mo­ka­mas sa­viš­vie­tos pa­skai­tas, ku­rio­se bū­tų ug­do­ma to­kių žmo­nių as­me­ny­bė, kad jiems bū­tų leng­viau pri­im­ti šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės rei­ka­la­vi­mus.“ Mo­ni­ka, 27 me­tai.

Ne­bū­ki­me abe­jin­gi – pa­dė­ki­me!

Tarp­tau­ti­nę ko­vos su skur­du die­ną no­rė­čiau pa­ra­gin­ti vi­sus Lie­tu­vos žmo­nes ak­ty­viau pri­si­dė­ti prie lab­da­ros ak­ci­jų ir pa­dė­ti alks­tan­tiems ne tik šian­dien. Gal­būt kar­tais ge­riau ne­nu­si­pirk­ti „Snic­kers“ šo­ko­la­du­ko ar ki­to ska­nės­to, bet pa­mai­tin­ti vai­ką, ku­ris al­ka­nas jau vi­sa sa­vai­tė. Jau­ni­mą ra­gin­čiau telk­tis į sa­va­no­riš­kas or­ga­ni­za­ci­jas, pri­si­dė­ti prie ge­ra­no­riš­kos veik­los, gelbs­tin­čios al­ka­nus ir ne­pa­si­tu­rin­čius žmo­nes. Siek­da­mi su­stab­dy­ti skur­dą Lie­tu­vo­je, tu­ri­me nu­trauk­ti jo cik­lą ir už­kirs­ti ke­lią jo per­da­vi­mui iš kar­tos į kar­tą.

Kristina GECEVIČIŪTĖ