Meluojame draugei, jog jos nauja šukuosena atrodo pritrenkiančiai, nors, tiesą sakant, ji išties gali pritrenkti ir net užmušti savo atgrasumu, meluojame sutuoktiniui, esą už naująją batelių porą mokėjome visai mažai – tiesiog aptikome stebuklingą išpardavimą, kur nuolaidos siekia iki 90 proc.
Meluojame, nes esame tikros, jog šis mūsų melas – šventas. Jis padės neprarasti darbo, išsaugoti draugystę ar taiką ir ramybę šeimoje.
Tad kodėl taip įširstame susidūrę su pirmaisiais mūsų mieliausiųjų atžalėlių melo žodeliais? Kodėl bandome rauti melo daigelį su šaknimis, nors pačių sielose ir gyvenimuose keroja tikrų tikriausia Stelmužė?
Apžvelgus psichologų rekomendacijas aiškėja viena: aiškinti vaikui, jog meluoti negarbinga ir negražu – beprasmiška. Gyvename visuomenėje, kur daugybė melo rūšių ne tik toleruojamos, bet net ir skatinamos. Dažnai mūsų kultūroje melas daug lengviau priimamas, nei realybė. Ar tik nėra buvę taip, kad vaikas už tiesų žodį susilaukė nemalonumų? Ko gero, užteko kartą pasakius močiutei, jog ji negraži, nes jos veidas raukšlėtas, pamatyti ašaras jos akyse ir sumišusią mamą, bandančia užglostyti padėtį, o vėliau priekaištaujančią, jog vaikas nemandagus – ir svarbiausią pamoką mažasis jau išmoko: verčiau pameluoti!
Taigi jei norite išvengi situacijos, kai jūsų mažasis pupuliukas ims jus akivaizdžiai mulkinti, verčiau pamąstykite apie priežastis, kurios jį verčia taip elgtis ir pamėginkite jas pašalinti arba pakeisti. Vietoj to, kad galvotumėte, kaip vaiką atpratinti nuo melavimo, verčiau susimąstykite, kodėl vaikas taip nori pakeisti tikrovę, ir tik tada bus galima galvoti, kaip šią problemą efektyviai spręsti.
Melo dažniausiai griebiamasi 2 situacijose: kai vaikas nori pasirodyti geresniu ir pranašesniu (prieš tėvus, mokytojus, draugus) ir kai nori išvengti nemalonumų (įžeidimų, bausmės, kaltinimų).
Pasitaiko atvejų, kai vaikas tiesiog jaučia malonumą meluodamas, bet tai – jau daugiau patologija, kurią gydyti turėtų specialistai. O kol kas pakalbėkime mamiškai apie mamiškus reikalus: kodėl vis dėlto jie meluoja?
1 melo kojelė: mažylis painioja fantazijas su realybe
Tai būdingas jo amžiaus tarpsnio ypatumas, kuris praeis savaime. Vaikas ne sąmoningai iškraipo situaciją, o tiesiog pats susipainioja savo kintančiame pasaulyje ir suvoktoje informacijoje.
Ką daryti? Tiesiog stebėkite ir pamėginkite atsekti, iš kur tokios fantazijos kilo ir kodėl? Nenustebkite jose atradusi ir dalelę savęs: ne taip suprasta jūsų frazė, atsitiktinai nugirsta jūsų pokalbio nuotrupa ir padarytos netikėčiausios išvados, net ir pratęstos jūsų nekaltos pasakėlės apie baubukus, nykštukus, pelytes ir pan.
Ir, svarbiausia, aiškinkite, aiškinkite, aiškinkite vaikui apie viską, kuo jis domisi, apie jį supančią realybę ir jos reiškinius. Mažylis jau susipainiojo savo pasaulyje, metas jo galvelėje tą siūlų kamuoliuką gražiai suvynioti ir padėti susivokti, kas ir kaip.
2 melo kojelė: drausti galima, bet ar paklus?
Jis nesuvokia, kodėl draudžiate jam ką nors daryti, taigi nė neketina įjungti vidinių stabdžių ir daro tai, kas jam neatrodo nei neleistina, nei pavojinga. O paskui, norėdamas išvengti, jo nepelnytos bausmės, meluoja net susiriesdamas.
Ką daryti? Visų pirma, prisiminti psichologų patarimą nedrausti vaikui per daug. Jis nori jaustis pilnateisiu gyvenimo dalyviu, todėl daugelis neleistinų dalykų jį tik dar labiau vilioja, jei mato, kaip mama, tėtis ar vyresnieji broliai ir seserys daro tai, kas jam griežčiausiai draudžiama. Tačiau jei pavyks išties motyvuotai, taip, kad jūsų atžalėlė suprastų, paaiškinti, kodėl negalima daryti to ar ano – melas turėtų pasibaigti.
3 melo kojelė: smalsumas
„O kas bus, jei...“ praktinis patikrinimas – vienas iš svarbesnių vaiko raidos etapų. Jis žino, kad tai draudžiama, tačiau vis tiek gali daryti siekdamas naujų pojūčių.
Ką daryti? Bausti negalima. Kodėl? Ogi todėl, kad veikiausiai kitą kartą jūsų vaikas ir toliau tyrinės pasaulį. Tik dar geriau pasislėpęs – galbūt apie jo nė nebesužinosite, o gal... priklausomai nuo pavojingumo laipsnio, jie gali baigtis visaip.
Todėl patikimiausias būdas užbėgti nelaimei už akių – kalbėtis su vaiku. Apie viską, kas jam įdomu. Jei pavyks, galite kai kuriuos triukus išmėginti drauge ir vaizdžiai pailiustruoti, kas gi nutiks (ar gali nutikti), jei vaikas tai darys vienas. Daugeliui smalsuolių užtenka kartą ranka paliesti karšto puodelio kraštą, kad ilgam dingtų noras trintis prie karštų skysčių. O netyčia įsipjovusi pirštą galite parodyti mažajam žaizdą ir kraują bei padejuoti, kaip jums skauda – kad jam bent jau iki atitinkamo amžiaus nekiltų pagunda čiupti aštrių.
4 melo kojelė: priklausomybė nuo kitų vertinimo
Noras pasijusti „kietu“ glūdi beveik visuose. Tik suaugusieji dažnai tai daro subtilesnėmis priemonėmis, nei vaikai.
Ką daryti? Ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Kuo dažniau jį pagirti už realius darbus ir nuopelnus. Bei nepamiršti drauge su atžalėle pažiūrėti pamokančių filmukų, skaityti pasakų. Ne jo patirtimi, o personažų pavyzdžiais parodykite, jog aplinkiniai dažnai klysta, ne visada būna teisūs, o stipriausiu laimėtoju lieka tas, kuris vadovavosi savo principais ir tiesomis.
Jei mažasis nuo pat pradžių suvoks, jog faktas, kad jo dviratukas mažesnis už kiemo draugo, dar nė kiek nesumenkina jo kaip žmogaus, jei įsitikins, kad įdomus savo grupės vaikams jis gali būti ne tik besididžiuodamas naujutėlaičiu žaislu, bet ir pasiūlydamas įdomių žaidimų ar tiesiog nevengdamas nuoširdžiai pasidžiaugti kitų draugų sėkme, vėliau, tapęs paaugliu, jis tikriausiai nebetapatins savo asmenybės reikšmės su firminiais džinsais ar naujausia kompiuterine technika.
