Mokslininkai prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį šalies rajonai gali virsti senolių kraštu, o darbingo amžiaus žmonių pečius užguls sunkiai pakeliama jų išlaikymo našta.
„Lietuvos gyventojus tiesiog vijome iš tėvynės, o dabar stebimės, kad mažesni miestai ir miesteliai nyksta. Visos pertvarkos, visos reformos ir visa politika buvo nukreipta prieš žmogų, ypač kaimo gyventoją, tad ir rezultatai dabar tokie“, – ne vieno savivaldos atstovo nuomonei pritarė Šakių rajono meras Juozas Bertašius.
Valstybė ignoruoja paprastą žmogų
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva neteko apie pusę milijono gyventojų. Per ateinantį dešimtmetį darbingo amžiaus žmonių šalies regionuose gali sumažėti tiek, kad vienam dirbančiajam gali tekti išlaikyti po 4–5 ar daugiau pensininkų ir socialiai remtinų žmonių.
Tyrimą atlikęs Darbo ir socialinių tyrimų institutas prognozuoja, kad, nepakitus stebimoms tendencijoms, 2021 m. gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,67 mln., iki 2025 m. darbingo amžiaus žmonių gali sumažėti apie 400 tūkst., o kai kuriuose mažuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų bus pensininkai. Jau dabar ekonomiškai neaktyvių gyventojų ir bedarbių šalyje yra beveik 60 proc., o kai kuriuose rajonuose – daugiau nei 75 proc.
„Kitaip ir negalėjo būti – juk per daugiau nei 20 nepriklausomybės metų žmogui nebuvo skiriama dėmesio. Valstybės pagrindas – ne tik žemė, vėliava ir himnas, bet ir čia gyvenantys bei dirbantys žmonės. Kai jie nebegali pragyventi, nebeuždirba tiek, kad galėtų susimokėti už brangstančias komunalines paslaugas, mokslą, medicinos paslaugas, su skaudama širdimi emigruoja“, – tyrėjų pateikti duomenys nestebino J.Bertašiaus.
Rokiškio rajono Pandėlio seniūnijos seniūnas Romualdas Varanius įsitikinęs, kad Lietuvoje sudaromos palankios sąlygos tik turtingiesiems, todėl didėja atotrūkis tarp didžiųjų šalies miestų ir kaimų gyventojų pragyvenimo lygio.
„Štai mūsų seniūnijoje 2000 m. buvo 9 mokyklos, o dabar beliko viena. Daug žmonių išvažiavo, emigravo. Bėda ta, kad vienų pragyvenimo lygis kyla, kitų – vis leidžiasi. Įstatymų kūrėjai tiek prisidirbo, kad dabar nebeįveikia padarinių“, – dėstė seniūnas.
Parama centrams
Savivaldos atstovai įsitikinę, kad sulaikyti žmones nuo emigracijos galėjo efektyvi regioninė politika, nukreipta naujoms darbo vietoms kurti, smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti. Tačiau dažniausiai įvairių kadencijų politikų skambūs pažadai telikdavo tuščiomis deklaracijomis.
„Lietuvoje viskas centralizuojama: parama skiriama verslui dideliuose miestuose, o dėl darbo vietų ir gyvenimo sąlygų kaimo vietovėse centrinė valdžia nesuko ir nesuka galvos“, – pareiškė Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.
Vyriausybė yra patvirtinusi 14 skurdžiausių šalies rajonų sąrašą. Probleminiams kraštams buvo skirta daugiau investicinės ES paramos.
Šių rajonų vadovai įsitikinę, kad toks dėmesys labai reikalingas. Tačiau yra ir skeptiškų vertinimų – esą vienkartinės investicijos į infra struktūrą gali tapti papildoma našta savivaldybėms, nes teks ją prižiūrėti.
„Suaktyvėjo daugiabučių namų renovacija. Dalį miesto sutvarkėme. Be paramos to nebūtume įstengę padaryti“, – nauda neabejojo Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas.
R.Varanius sutiko, kad probleminiams rajonams skirtos investicijos buvo naudingos – padėjo ne tik atnaujinti gyvenamuosius būstus, bet ir sutvarkyti kelius, parkus ir kt. Tačiau svarbiausio – naujų darbo vietų – jos nesukūrė.
„Tai laikina priemonė. Papildomo darbo buvo, kol vyko renovacija“, – teigė Rokiškio rajono Pandėlio seniūnijos seniūnas.
Socialinė politika nuvarė nuo žemės
„Jei Lietuvos kaimuose nebūtų sunaikintos darbo vietos, jei žmonėms būtų buvę palanku kurti verslą, statyti gamybinius pastatus, dabar kaimas ne nyktų, o klestėtų. Pasidarė blogai, kai jau visi pajutome, kas pridaryta“, – nusivylimo neslėpė Šakių rajono meras.
Būdą, kaip išsaugoti daugiau darbo vietų žemės ūkyje, ne kartą yra siūlęs R.Varanius. „Didžiausias absurdas, kad didelę investicinę paramą, skiriamą pagal Kaimo plėtros programos priemones, gavo tik maždaug 5 proc. šalies ūkininkų. Tie, kas turi šimtus ir tūkstančius hektarų žemės, vis turtėja, o 10–30 ha
savininkai negali pragyventi ir turi trauktis iš gamybos. Padaryta didelė klaida“, – tvirtino seniūnas.
G.Gegužinskas nurodė dar vieną priežastį, kuri skatina kaimo gyventojus atsisakyti dirbti hektarą kitą žemės. „Socialinė politika žmones nuvarė nuo žemės. Štai pavyzdys: vienos šeimos galva dirba, žmona šeimininkauja namie, laiko karvę, žąsų, paršų, sužiūri 1,5 ha žemės. O kita šeima gyvena iš pašalpų ir nesivargina dirbti ūkio darbus. Ūkį laikanti moteris nuogąstauja, kad jei jos vyras netektų darbo, jų šeima negautų jokios socialinės paramos, nes jie turi gabalėlį žemės“, – socia linės politikos ydas atskleidė Pasvalio rajono meras.
Pasak B.Ropės, rajonai nyksta, nes, beatodairiškai skatinant liberalizmą ir laisvąją rinką, Lietuvos kaimas lieka be viešųjų paslaugų.
„Juk kaime nuostolinga dirbti bankams, parduotuvėms, vaistinėms, nuostolingos medicinos, švietimo paslaugos. Nelieka jų – išvažiuoja ir žmonės. Negalime visko matuoti plika ekonomine logika“, – įsitikinęs Ignalinos rajono vadovas.
Lietuvos seniūnų asociacijos prezidentas, Tauragės rajono savivaldybės Mažonų seniūnijos seniūnas Jonas Samoška siūlytų diferencijuoti mokesčius kuriantiesiems verslą kaimo vietovėse ir dideliuose miestuose.
„Reikėtų skatinti kaimiškų vietovių gyventojus, kad jie ką nors veiktų, ir neapkrauti jų mokesčiais. Svarbu, kad žmogus išlaikytų šeimą ir neprašytų pašalpų. Užuot skyrus didžiules sumas socialinei paramai, valstybės politika turėjo būti nukreipta darbo vietoms kurti. Žmonės nebūtų praradę kvalifikacijos, motyvacijos dirbti ir nebūtume turėję tiek bėdų“, – samprotavo J.Samoška.
Miestiečiai gręžiasi į kaimą
Kalbinti savivaldybių vadovai nepraranda vilties ir optimizmo, kad kaimai, miesteliai dar atgis.
J.Bertašius viliasi, kad Šakių rajono miestelių neištiks mokslininkų prognozuojama ateitis: „Mūsų rajonas dar gyvas, nes yra žemdirbių, jaunimas perima tėvų ūkius, bendruomenės puoselėja tradicijas. Kaimo šaknys gilios – taip greitai neišrausi. Dabar svarbu, kad neišvažiuotų likę gyventojai.“
„Regionų miestai ir miesteliai senėja. Tai visos Europos problema. Savivaldybės privalo sudaryti patogias ir saugias sąlygas tiems, kas čia lieka gyventi. Žmonės dabar jau nesibaido keliasdešimt kilometrų važinėti į darbą didesniame mieste ir grįžti namo į tvarkingą miestelį“, – išeitį, kaip kaimiškoms vietovėms išlikti gyvoms, siūlė G.Gegužinskas.
Lietuvos seniūnų asociacijos vadovas įsitikinęs, kad kaimiški regionai taptų gyvybingesni, jei savivalda turėtų daugiau teisių ir ekonominių galių. „Tuose rajonuose, kur seniūnijos turi šiokius tokius savo biudžetus, galima daugiau nuveikti vietos žmonių labui. Yra gražių pavyzdžių, kaip kartu su bendruomenėmis tvarkoma kaimų, miestelių infrastruktūra. Į tokias gyvenvietes grįžta didesniuose miestuose dirbantys žmonės. 20–30 km iki darbo jau nėra daug“, – į kaimus vis dažniau grįžtančius miestiečius pastebėjo J.Samoška.
Nereikia gigantiškų projektų
Prof. Rimantas Rudzkis, ekonomikos analitikas
Yra kompleksas priemonių, kurias valstybė turėtų ryžtingai įgyvendinti. Šiuo metu prioritetas turėtų būti visokeriopas ekonomikos skatinimas. Visos prielaidos ekonomikai augti yra, tik reikia aktyviai veikti. Reikia ryžtingai planuoti valstybės investicijas, kad jos būtų efektyvios ir kuo greičiau duotų apčiuopiamos ekonominės naudos. Reikia ne gigantiškų projektų, o investicijų į tas sritis, kur būtų greitai kuriamos darbo vietos. Naudinga būtų viešojo sektoriaus pertvarka, investuotojų neatbaidytų mokesčių sistemos stabilumas. Galop reikia spręsti ir „Sodros“ problemas, nes ir dėl menko pasitikėjimo šia socialine sistema žmonės nori užsidirbti užsienyje ir užsitikrinti pragyvenimą senatvei.
Vaizdas prastesnis, nei prognozuota
Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius
Mūsų asociacijos užsakytas tyrimas parodė, kad situacija Lietuvoje dar prastesnė, nei buvo prognozuota prieš 2 metus, kai buvo atliktas panašus tyrimas. Opiausios socialinės, demografinės problemos. Valdantieji daug savo pažadų neįgyvendino. Rajonuose nesikuria smulkios ir vidutinės įmonės, žmonės emigruoja arba traukiasi į šešėlį. Turėtų būti paskata verslui kurtis rajonuose, ypač probleminiuose. Palankesni mokesčiai, lankstesni darbo santykiai, pramonės objektų ar komercinių pastatų statybų supaprastinimas būtų patrauklūs verslui. Dabar nesimato efektyvios valstybės vykdomos regioninės politikos. Investavus į probleminių rajonų miestų ir miestelių infrastruktūrą, savivaldai našta gali tapti jos priežiūra. Problema tampa darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas, todėl tenka svarstyti apie darbo jėgą iš trečiųjų šalių.
Vida TAVORIENĖ
