REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kaskart rengdami skaitytojams naują straipsnį apie įdomius pasaulio menininkus, bandome atrasti ir pristatyti tokius autorius, kurių kūryba tarsi išeina į užribį. Įspūdingus darbus „užribyje“ kuria miniatiūrų meistrai, popierinių skulptūrų kūrėjai, vadinamieji „žalieji“ menininkai, savo darbuose naudojantys perdirbtas žaliavas ar net atliekas. Jei „užribiui“ priskirsime ir momentines viešojo meno akcijas, būtų nuodėmė nepapasakoti apie Christo ir Jeanne-Claude menininkų duetą, sukūrusį ne vieną pasaulinio garso instaliaciją. Nors šiems įspūdingo mastelio kūriniams lemta gyvuoti vos porą savaičių, žmonių atmintyje legendinės jų instaliacijos, tokios kaip „Vartai“, įstrigo ilgam.

REKLAMA
REKLAMA

Duetas

Vienas žymiausių duetų meno pasaulyje Christo ir Jeanne-Claude, rodos, nuo pat pradžių buvo sutverti kurti drauge. Nors ir skirtinguose pasaulio kampeliuose (vienas – Bulgarijoje, kita – Maroke) būsimieji sutuoktiniai ir bendradarbiai gimė tą pačią dieną – 1935 metų birželio 13-ąją. Susitikę Paryžiuje 1958-ųjų spalį, jie ėmė kurti įspūdingo dydžio instaliacijas, išgarsinusias menininkus visame pasaulyje. 2009-aisiais mirusi Jeanne-Claude yra sakiusi, kad menininke tapo tada, kai pamilo Christo, ir jei šis būtų panorėjęs tapti odontologu, ji būtų pasukusi tuo pačiu keliu. Simboliška, tačiau Jeanne-Claude taip pat yra sakiusi, kad tik menininkai neatsistatydina – jie tiesiog miršta. Duetas paskutinę savo gyvenimo ir kūrybos kartu dieną taip pat darbavosi prie vienos iš instaliacijų Kolorade (JAV).

REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Christo ir Jeanne-Claude gyvenimai iki jiems susitinkant klostėsi skirtingai. Christo – Vladimirovas Javacheffas, gimė Bulgarijoje, čia 1953–1956 m. Sofijos akademijoje studijavo menus. Vėliau, persikėlęs į Prahą, jaunasis maištininkas nusprendė bėgti į Vakarus, papirkdamas traukinio, vežusio medicinines priemones į Austriją, mašinistą. 1958-aisiais Christo persikėlė į Paryžių, tačiau skrydžio metu prarado dokumentus ir tapo pilietybės neturinčiu asmeniu. Vienintelis pragyvenimo šaltinis kalbos nemokančiam užsieniečiui tuo metu buvo portretų tapymas gatvėje – tai Christo vadindavo savotiška prostitucija. Būdamas Paryžiuje, paveiktas ir tuometinio Fluxus judėjimo, menininkas savo kūrybinę karjerą pradėjo nuo įvairių objektų pakavimo į popierių ar medžiagas. Tai galėdavo būti įvairūs buitiniai prietaisai, buteliai, kėdės, transporto priemonės ar skalbimo mašinos, supakuoti, pavyzdžiui, į foliją. Pakuoti ir žadinti žiūrovo smalsumą Christo sekėsi, idėjų, kaip tai daryti ir su kokiais objektais, taip pat netrūko. Apie tai byloja ir vienas didžiausių ir daugiau nei 20 metų planuotas pakavimo projektas – 1995-aisiais po medžiagos audeklu buvo paslėptas visas Berlyno Reichstagas.

REKLAMA
REKLAMA

Iš pradžių Christo Paryžiuje jautėsi izoliuotas, o štai prancūzų generolo dukra Jeanne-Claude, po Antrojo pasaulinio karo į Paryžių grįžusi 1957-aisias, priešingai buvo apibūdinama kaip vietos bohemos siela. Menininkų terpėje populiari ekstravertė užsiiminėjo filantropine veikla, o „laisvalaikiu“ elegantiškas prancūzes šokiruodavo ryškiais raudonais plaukais ir nuolat burnoje smilkstančia cigarete.

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Jei ne minėtoji Christo „prostitucija“, du pasaulį sužavėję kūrėjai gal ir nebūtų susitikę, o mes nebūtume išvydę garsiųjų jų darbų. Christo paprašė nutapyti Jeanne-Claude motinos Prescilos de Guillebon portretą. Tuo metu ekstravagantiškoji prancūzė jau buvo susižadėjusi, tačiau iškart po savo vestuvių pastojo nuo Christo. Jeanne-Claude tėvai, kaip ir buvo galima tikėtis, nebuvo patenkinti įvykusiomis dukros skyrybomis ir naujosios poros santykiais – Christo vis dar buvo pastovaus darbo neturintis pabėgėlis iš socialistinio bloko šalies.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1961-aisiais Christo ir Jeanne-Claude pasauliui prisistatė ir kaip menininkų duetas, o dar po metų įgyvendino pirmąjį savo monumentalų projektą „Rideau de Fer“ („Geležinė uždanga“). Demonstruodami pasipiktinimą kariniais Prancūzijos veiksmais Alžyre, šalia Senos upės esančią Visconti gatvelę jie užbarikadavo plieninėmis naftos statinėmis. Leidimo tokiems veiksmams menininkai, žinoma, negavo, tačiau Jeanne-Claude sugebėjo įtikinti policijos pareigūnus, kad šie leistų instaliacijos nesugriauti bent keletą valandų. Po šios akcijos žinia apie duetą jau buvo pasklidusi po visą Paryžių.

REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

1964-aisiais Christo ir Jeanne-Claude persikėlė gyventi į Niujorką. Nors ir nemokėdamas anglų kalbos, Christo su savo darbais sugebėjo įsiskverbti į kelių reikšmingų galerijų ekspozicijas. Tuo metu Christo dirbo ir parduotuvių vitrinų dizaineriu – iš šios veikslo gaunamos pajamos duetui leido įgyvendinti ilgai brandintus didelius meninius projektus.

Supakuoti, apdengti, apjuosti

Pažvelgę į kūrybinio dueto kelio raidą pamatysime, kad Paryžiaus laikotarpiu Christo biografijoje ryškėjo komunistinės priespaudos atsikratymo politika, maištavimo, alternatyvių sprendimų ieškojimai. Jau tada menininkai drąsiai pasuko keliu, dėl kurio vėliau sulaukė tokio didelio susidomėjimo ir palaikymo. Jie suabejojo racionaliais dėsniais ir nusistovėjusiomis vertybėmis, savo menu nesiekdami atskleisti kokio nors estetinio turinio, tiesiog kurdami tai, ką norėjo, gerai žinomas viešas erdves paversdami kažkuo nauju ir netikėtu. Christo ir Jeanne-Claude negalėjo pakęsti meno institucijų įtakos ir galio, nuolat ieškojo būdų, kaip jas kritikuoti. Taip 1968-aisiais atsirado idėja „supakuoti“ Niujorko moderniojo meno muziejų (MoMa), Whitney Amerikos meno muziejų, Romos nacionalinę galeriją, Čikagos šiuolaikinio meno muziejų ir Berno parodų rūmus (iš išvardytų buvo įgyvendintas tik pastarasis projektas). Negavęs leidimų supakuoti institucinius pastatus, duetas atsigręžė į gamtą, kuri jų milžiniško mastelio instaliacijas įsileido su malonumu. 1969-aisiais duetas po folija paslėpė dviejų kilometrų ilgio Australijos pakrantės atkarpą: uždengta skardžio dalis siekė 100 000 kv. metrų plotą!

REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Dar po kelerių metų, 1971–1972 m., Kolorado valstijoje (JAV) tarp dviejų kalvų ore pakibo milžiniška slėnį uždengianti skraistė. Tiesa, pastarojo projekto įgyvendinimui kilo ne viena techninė kliūtis. Menininkams teko parinkti specialią oranžinę spalvą ir medžiagą, kad ji nesuirtų anksčiau laiko, kad jos nenuplėštų vėjas, nesugadintų saulė. Teko atlikinėti ir išsamius meteorologinius tyrimus, siekiant sužinoti, kokiu metu galėjo būti statoma ir kurį laiką instaliacija galėjo išbūti. Menininkams buvo nurodyta darbus planuoti taip, kad nė vienas slėnio medelis, nė vienas krūmokšnis ar pieva nenukentėtų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar vienas įspūdingas JAV gamtovaizdį papuošęs dueto darbas – 1980–1983 metų projektas, kurio metu milžinišku rožiniu audeklu buvo apjuostos Floridos valstijos salos.

„Įdomus dalykas tas jų pakavimas: objektas, rodos, šimtą kartų matytas, o atrodo naujas“, – pastebėjo kolegė, su kuria aptarinėjome dar vieną dueto projektą. Ir iš tiesų menininkai, supakuodami puikiai žinomus urbanistinius statinius ar gamtos vietoves, rodos, suteikia jiems naują kvėpavimą. Žiūrovai stebisi, koks iš tiesų didelis yra šis statinys arba koks išraiškingas jo reljefas. Ir tai pastebi tik tada, kai matytasis objektas paslepiamas po milžiniška medžiagos skiaute. 1985-aisiais tokiu aukso spalvos audiniu Christo ir Jeanne-Claude apgaubė seniausią Paryžiaus tiltą „Pont Neuf“. Vieno žinomiausio pakavimo projekto įgyvendinimui prireikė net trijų šimtų darbininkų pagalbos, tačiau pastangos buvo vertos rezultato – teigiama, kad pažiūrėti garsiosios Paryžiaus instaliacijos atvyko daugiau nei 3 milijonai žmonių.

REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Naujausias Christo ir Jeanne-Claude projektas – „Virš upės“ („Over The River“), kurio įgyvendinimo proceso metu, deja, pasaulį paliko moteriškoji dueto grandis. Mintis blizgų, melsvą, 46 km ilgio (!) audeklą ištiesti virš Arkanzaso upės Kolorade atsirado dar 1992-aisiais, o darbų pabaiga numatyta kitų metų vasarą. Projekto logika paprastam mirtingajam sunkiai suvokiama, tačiau Christo dėl racionalumo, rodos, mažiausiai jaudinasi. Milžiniška instaliacija „Virš upės“, kainuojančia milijonus ir įgyvendinama visą amžinybę (na gerai, daugiau nei 20 metų) žiūrovai galės grožėtis vos kelias savaites.

REKLAMA

Brangi kūrybinė laisvė

„Brangu būti laisviems“, – yra sakę Christo ir Jeanne-Claude. Vieno jų projekto įgyvendinimas dažnai trunka dešimt ar net dvidešimt metų, proporcingai masteliui ir laikui taip pat kainuoja dešimtis, o kartais net šimtus milijonų JAV dolerių. Sunku patikėti, tačiau šios sumos negaunamos nei kaip finansinė parama, nei kaip investicijos. Ir ne dėl to, kad nebūtų norinčių paremti vienus žymiausių instaliacijų kūrėjų – Christo ir Jeanne-Claude šios paramos paprasčiausiai atsisako. Pinigus, reikalingus didelių projektų įgyvendinimui, duetas gaudavo parduodamas Christo tapybos darbus, instaliacijų eskizus, nemažai uždirbdami ir iš privačių ar viešų paskaitų garsiausiuose pasaulio universitetuose. 1991-aisiais menininkai įgyvendino lietsargių projektą Japonijoje ir JAV, kuris jiems atsiėjo 26 milijonus JAV dolerių. Praėjus vos keleriems metams į medžiaginius „drabužius“ buvo įvilktas minėtas Reichstagas. Drabužiai šiais laikais nėra pigūs, tačiau pastarasis – vienas brangiausių: Berlyno projektas porai atsiėjo apie 15,3 milijono JAV dolerių. Užbėgsiu už akių ir atsakysiu į klausimą, kuris, ko gero, ne vienam šiuo momentu kyla. Jei tikėtume visažine spauda, 1987–2003 metais Christo ir Jeanne-Claude už savo kūrinius parduotus uždirbo 66 milijonus JAV dolerių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Vartai“ (2005 m.)

Jei didžiosioms pasaulio sostinėms ir kultūros centrams duotume po antrąjį vardą, Niujorkas, be abejonės, būtų pavadintas modernaus meno tendencijų diktatoriumi. JAV meno rinkai liberalumo ir didelių kapitalo srautų galima tik pavydėti – čia ne tik prigyja alternatyvios menininkų idėjos, bet jos dažniausiai turi ir patikimą komercinį ramstį. Meno filantropijos ir investavimo į kultūrą tradicija gaji jau nuo seno, todėl kultūros pulsavimas Niujorke visada juntamas. Tačiau tuo pat metu – tai įnoringo ir išlavinto skonio miestas, priverčiantis menininkus konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su greitai besikeičiančiomis tendencijomis.

REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Vienas įspūdingiausių, brangiausių ir bene daugiausiai dėmesio pritraukęs Niujorko meno projektas – 1979-aisiais sumanyta ir 2005-aisiais įgyvendinta Christo ir Jeanne-Claude instaliacija „Vartai“ („The Gates“). Kokia jos sėkmės paslaptis? Visų pirma miesto bendruomenės sanglauda ir noras prisidėti prie gražesnės kasdienybės. 7 500 šafrano spalvos bemaž 5 m aukščio uždangų, primenančių virtinę „įėjimų“ ir išsidėsčiusių kaip vienas ilgas koridorius Niujorko centriniame parke buvo sumontuotos per 16 dienų. Prie proceso prisidėjo ir beveik 1 000 savanorių, dirbusių už simbolinį 4,5 JAV dolerio valandinį atlygį, ir miesto policijos pareigūnai, kurie reguliavo tūkstantines žmonių eiles. Neatsiliko ir Metropoliteno meno muziejus, leidęs lankytojams į „Vartus“ pažvelgti nuo pastato stogo.

REKLAMA

Projekto masteliai stebina – instaliacijai prireikė plastikinių vamzdžių, kurių bendras ilgis 96 km, 15 000 specialių atramų, 5,4 tonos plieno ir 37 kilometrų centrinio Niujorko parko pėsčiųjų tako, kuriuo driekiasi „Vartai“ (iš viso 7 503 vienetai). Tradiciškai 21 milijono JAV dolerių vertės projektas buvo įgyvendintas vien iš asmeninių autorių lėšų, kurios buvo sukauptos galerijose, mugėse ir aukcionuose pardavus jau įgyvendintų instaliacijų ir „Vartų“ eskizus. Tačiau ši suma – palyginti nedidelė, palyginti su 254 milijonų JAV dolerių finansinėmis įplaukomis, padidinusiomis miesto biudžetą – buvo sukurta nemažai darbo vietų, smarkiai išaugo turistų srautai. Tačiau pats svarbiausias skaičius šioje aritmetikoje – keturi milijonai lankytojų, kurie patyrė nuostabią pažintį su įstabiu viešojo meno kūriniu. Palyginti su šiais skaičiais, instaliacijos lankymo laikas atrodė bemaž akimirka – žiūrovai „Vartus“ galėjo apžiūrėti vos šešiolika dienų. Niujorko spaudoje pusė lūpų net buvo užsimenama, kad Christo ir Jeanne-Claude instaliacija sumažino po rugsėjo 11-osios tragedijos ore tvyrojusią įtampą ir bent kuriam laikui miestui grąžino džiaugsmą, o jo gyventojams – šypsenas. Po instaliacijos atidarymo „The New York Times“ teigė: „Jau iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad „Vartai“ – tyro džiaugsmo ir nepamatuojamo populizmo spektaklis, kupinas gerų norų ir paprastos meninės iškalbos. Tai pirmasis puikus XXI amžiaus viešojo meno projektas.“ Prisiminkime ir tai, kad prieš pusę amžiaus Frederickas L. Olmstedas, suprojektavęs žaliąją Niujorko oazę, apie parką kalbėjo kaip apie vietą, kurioje kuriamas orumas, puoselėjama demokratija ir skatinama žmonių vaizduotė. O Christo ir Jeanne-Claude savo instaliaciją sumanė tuo metu, kai Centrinis parkas buvo apleistas, net pasibjaurėjimą kelianti vieta, siekdami vieną dieną ją prikelti naujam gyvenimui.

REKLAMA
REKLAMA

Bandymai „supanuoti pasaulį“: nuo sensacijų iki atrakcijų turstams (nuotr. Organizatorių)Bandymai „susapnuoti“ pasaulį: nuo sensacijų iki atrakcijų turistams (nuotr. Organizatorių)

Pamiršus visus skaičius, kurie byloja apie šio projekto populiarumą, ir dar kartą paklausus, kokia jo sėkmės paslaptis, ko gero, teisingiausia būti atsakyti, kad tai yra bendravimas, kurį Christo ir Jeanne-Claude kuria. Kultūrinis masių bendravimas, bendravimas su gamta ir tarpusavyje, bendravimas su miestu, kuriame gyveni ne viena dešimtmetį, atrandant vis naujas temas šiam įdomiam meniniam pokalbiui. Apie kūrybingą, likimo jau išskirtą duetą kažkas yra pasakęs: „Christo ir Jeanne-Claude yra meno pasaulio paukščiai: laisvi, iš nieko nesiskolinantys idėjų, niekada neįskrisiantys į galerijos narvelį.“ Nors nemažai yra ir tokių, kuriuos šie paukščiai ir jų idėjos erzina, meno pasaulyje jie įkūnijo retą reiškinį – atsidavimą „menas žmonėms“ idėjai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų