Švietimas negali būti laikomas paslauga, nes taip jis tampa nebe kultūros dalimi, o nesveikos konkurencijos objektu, įsitikinusi Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė.
„Švietimas negali būti paslauga todėl, kad į švietimo sistemą įvedus rinkos ekonomikos elementus, kai mokinys susiejamas su krepšelio pajamomis, atsirado nesveika konkurencija tarp mokyklų, norinčių išgyventi. Švietimas tapo nebe kultūros dalimi, o nesveikos konkurencijos objektu“, – antradienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Dar kartą apie Lietuvos švietimo reformas“ sakė ji.
J. Voloskevičienės teigimu, prieštaravimas slypi ir suvokime, kas yra privaloma. Ji mano, jog paslauga galima ir nesinaudoti, tačiau mokslas, remiantis šalies Konstitucija, vaikams iki 16 metų privalo būti užtikrintas.
„Jeigu aš noriu, kad man būtų suteikta kirpėjo paslauga, aš einu į kirpyklą, bet mokinys į mokyklą eiti privalo. Tai jokiu būdu negali būti paslauga“, – pažymi mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė.
Ji pažymi, kad švietimą prilyginant paslaugai, mokiniui – klientui – suteikiamos visos teisės, tačiau mokytojas, kaip paslaugos teikėjas, jas praranda.
„Mokytojas kaip paslaugos teikėjas praranda savo teises. Iš jo reikalaujama kokybiško švietimo, jam “numetamos„ tik pareigos, o konstitucinių teisių mažėja“, – sako J. Voloskevičienė.
Jai prieštaravo Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vadovas Aidas Aldakauskas teigdamas, jog švietimas Lietuvoje yra tam tikra paslauga, ir reikėtų džiaugtis, jog jis kol kas nepriskiriamas kitam ekonominiam terminui – gamybai.
„Tai – ekonominiai terminai. Jei švietimą priskirsite gamybai, tai bus dar baisiau. Švietimas yra tam tikra paslauga, kuria naudotis turi teisę visi Lietuvos piliečiai“, – diskusijoje sakė jis.
Profesorius Algirdas Stanaitis grėsmę švietimo sistemoje įžvelgė dėl to, jog dėl gimstamumo rodiklių mažėjimo ir emigracijos mastų didėjimo jau keletą metų mažėja mokinių ir mokyklų skaičius. Jo teigimu, nesirūpinimas kaimo mokyklų išlikimu skatina jo degradaciją.
„Kaimo mokykla dabar tampa ne tik švietimo, bet ir kultūros, susisiekimo vieta, vienas iš tokių objektų, į kurį žmonės susirenka, bendrauja. Jos žlugimas sąlygos kaimo degradaciją bei neigiamai paveiks jo ekonomiką“, – spaudos konferencijoje sakė jis.
Profesorius taip pat pabrėžė, jog kaimo mokyklų išlikimu turi rūpintis ne tik Švietimo ir mokslo, bet kartu ir Kultūros bei Žemės ūkio ministerijos.
A. Stanaitis pažymėjo, jog, plečiantis globalizacijos mastams bei ugdant kosmopolitiškus piliečius, nejaučiančius šaknų bei meilės savam kraštui, norima kuo greičiau sunaikinti kultūrą. Jam talkino ir J. Voloskevičienė, pabrėždama, jog „išduodant“ mokyklas kaimo vietovėse mes jį priverstinai naikiname.
„Būtina kaime išlaikyti mokyklas, nes jos yra kultūros ir švietimo židiniai (...), o ir pasauliui mes įdomūs tiek, kiek išlaikome savo savitumą“, – sakė ji.
Liškiavos pagrindinės mokyklos direktorė Vita Barišauskienė, paklausta, kaip jos mokykla priima globalaus pasaulio peršamas liberalias vertybes, atsakė, jog kaimo mokyklose jų skvarba lėtesnė.
„Mūsų mokykloje yra laikomasi šiek tiek senesnių pažiūrų (...) Yra ir senosios tradicijos – amžinosios vertybės, atėjusios ir iš tautosakos. Neskiriamas išskirtinis dėmesys šiam klausimui“, – teigė ji. Tuo, kad kaimo mokyklos „sulaiko tradicijas“, pasidžiaugė ir A. Stanaitis.
Diskusijos dalyviams sutarus, jog kaimo mokyklas išsaugoti reikia, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas prašė atkreipti dėmesį, jog vis dėlto nėra viskas taip blogai, kaip atrodo.
„Nėra taip gerai, kaip norėtųsi, kad būtų, bet ir nėra taip blogai, kaip atrodo“, – švietimo sistemos padėtį Lietuvoje reziumavo A. Aldakauskas.
